Visuomeninis Nr. 166 2016

VILNIAUS UNIVERSITETO ŠV. JONO KRIKŠTYTOJO IR ŠV. JONO APAŠTALO IR EVANGELISTO BAŽNYČIOS PRIESTATŲ 3R1/P IR 5R1/P DALIŲ ŠV. JONO G. 12 VILNIUJE REMONTO PROJEKTAS

2014 m. Vilniaus universitetas paskelbė supaprastintą atvirą konkursą dėl Šv. Jonų bažnyčios priestatų remonto projekto parengimo. Projektavimo užduotis numatė sandėlio paskirties patalpą pakeisti į pagalbinę, sujungti su bažnyčios sale, atvėrus arką, išvalyti patalpoje esamas stelažų konstrukcijas, medinius laiptus ir įrengus perdangą - suformuoti du aukštus. Pirmame aukšte numatyti laukimo patalpą su laiptais į antrą aukštą ir sandėlį, antrajame aukšte darbo patalpą. Naujai suformuotose patalpose grindų, lubų ir sienų apdaila atlikti pagal patalpų paskirtį.grindų, lubų ir sienų apdailą atlikti pagal naują patalpos paskirtį.

Renkant istorinę medžiagą paaiškėjo, kad remontuojamo priestato vietoje buvo studentų kongregacijos (didžioji) koplyčia. 1634 m. vizitacijos akte nurodomas pavadinimas “Apreiškimo” koplyčia. 1774 m “Liustracijoje” nurodoma, kad koplyčia pastatyta kartu su bažnyčia. Tyrimai natūroje (atlikti 1966 m. A. Jaloveckas), patikslina, kad ne su pačia bažnyčia bet su jos pratęsimu. Pagal “Liustraciją” koplyčia buvusi puošni: sienos puoštos marmurą imituojančiomis kolonomis, skliautus puošė freska. Koplyčia turėjo savo chorus (laipteliai dar ir dabar yra išlikę) ir zakristiją. Po koplyčia buvo rūsiai, pusė arkinio rūsio yra išlikę. Stogas buvo dengtas gontais.

1827-28 m. bažnyčią rekonstravo architektas K.Podšačinskis. Jis pietinio fasado gotikinį portalą pakeitė klasičistiniu. Pašalino 12 altorių,. buvo nugriauta pusė koplyčios.

Šią rekonstrukciją, knygoje Vilniaus Šv. Jono bažnyčia, aprašo V. Drėma: “Kada 1826 m. rudenį buvo išgriauti pietinėje bažnyčios pusėje stoveję; dviejų aukštų mūro namai, mūrinė tvora ir vartai, atsidengė bažnyčios pietų pusės fasadas nuo Šv. Jono gatvės. Pasirodė jis atsitiktinis ir negražus „bezobraznyj“, jam irgi reikalinga generalinė rekonstrukčija. Todėl K. Podčašinskis 1827 m. kovo 5 d. parengė pietinio baznyčios fasado rekonstrukčijos projektą. Kuris susilaukė rimtos amžininkų kritikos, kaip primetusi gotikinei šventyklai visai svetimą architektūrinį sprendimą. Kritika visai pagrįsta. Šiai rekonstrukcijai K. Podčašinskis aiškiai stokojo reikiamo profesinio pasirengimo, pasirodė visiškas diletantas. Visų pirma, jis nejautė skirtumo tarp paminklo esamų ir rekonstrukcijos jam primetamų elementų, nesuvokė tų elementų nei proporcijų, nei mastelio, nei konstrukcinio ryšio, nekalbant jau apie jų stiliaus specifiką. Pietinį koplyčių fasadą jis traktavo kaip savarankišką architekturinį vienetą, izoliuotą nuo monumentalaus gotikinės šventyklos masyvo, didingo ir kompaktisko, ramaus ir iškilmingo, su vyraujančiomis gotikinių langų ir kontraforsų vertikalėmis. Rekonstruotoje koplyčių sienoje, priešingai, išryskintas jos ištęstumas su vyraujančiomis horizontalemis. Be to, jos paviršius padengtas atsitiktinių formų tinklu, kuris numargino sieną be jokio tektoninio pagrindo. Visa ji padalyta į keturias beveik vienodo pločio juostas“.

Išsiaškinus istorinius duomenis, natūroje pastebėjus pusę rūsio arkos ištirinėjus stilistines kartogramasir kitus duomenis įrodančius, kad koplyčios liko tik pusė, kilo idėja atkurti buvusios koplyčios vizulinę erdvę, panaudojant veidrodžius ir apšvietimą.