Pasiruošę šuoliui: jot.jot kolekcija pristatyta Vilniuje

Į Mariaus Dirgėlos klausimus atsako bendrovės jot.jot vadovas Jurgis Garmus.

 

Jurgis Garmus

 

Kodėl ėmėtės būtent tokios veiklos – formuoti savo interjero kolekciją?

Kodėl nusprendžiau to imtis, vieno atsa­kymo nėra. Tiesiog susidėjo daug aplin­kybių. Manau, pavyko sukaupti nemažą bagažą patirties pirmojoje įmonėje, kuri jau 10 metų sėkmingai vykdo gamybinę veiklą. Ją įkūrėme kartu su partneriu, kuris šiuo metu ir laiko įmonės vairą. „Gforma“ gamina nestandartinius interjero elemen­tus pagal individualius užsakymus iš Corian medžiagos („lieto akmens“).

Einant laikui, pradėjo trūkti iššūkių, pajutau šios veiklos ribotumą. Visus gami­nius turime patys sumontuoti objekte, o tai reiškia, kad mūsų eksportas apsiriboja artimiausiomis rinkomis – Švedija, Norve­gija, Danija, Vokietija, Anglija ir Suomija. Niekada neturėjom užsakymų kituose žemynuose. Pamažu stiprėjo ambicija dau­giau prisiliesti prie kūrybinio proceso, o ne tik vykdyti aiškiai suformuluotas dizainerių užduotis. Norėjosi tobulėti, išbandyti kažką naujo.


 

 

Apsisprendimas atėjo įsirengiant savo būstą. Atlikus apdailos darbus, pinigai ėmė sekti, o dar trūko ir šviestuvų, ir sofų, ir daugelio kitų baldų. Nutariau juos pasi­gaminti pats. Nors tai siaurąja prasme nebuvo pramoninio dizaino produktai, greičiau vienetiniai prototipai, ši sėkmė privertė pagalvoti, kad galbūt naujo dizaino paieškos ir įgyvendinimas galėtų būti tai, kuo norėčiau užsiimti, nes čia procesai vyktų kiek kitaip ir atneštų didesnį pasiten­kinimą.

Apsisprendęs, į projektą nėriau visu šimtu procentų. Tik vėliau paaiškėjo – gal kiek per greitai. Teko stabtelėti ir gerai pamąstyti, išgryninti idėją, pirmiausia atsa­kyti į kelis klausimus sau, užrašyti aiškią jot.jot viziją ir misiją. Į tai ir šiuo metu dar atsiremiame priimdami vieną ar kitą sun­kesnį sprendimą.

 

 

Kaip priimate sprendimus, ar tikite kolektyvine kūryba?

Be abejonės, tariamės, diskutuojame: kar­tais per sunku viską nešiotis savyje. jot.jot savininkai esame dviese su Laurynu Kerpe. Manau, abu turime skirtingas stipriąsias puses, todėl natūraliai pasidaliname darbus. Aš labiau atsakingas už produktų vystymą, darbą su dizaineriais: šiuose pro­jektuose jaučiu partnerio palaikymą ir pasi­tikėjimą. Nuspręsti vienam – per sunku, tikrai tariamės. Diskusijos nenutrūksta ir namuose. Su savo drauge, kuri yra architektė, užverdame tikrus debatus, nes namo parsinešu viską. Dažnai neatsilaikau pagundai parodyti eskizą ar vizualizaciją žmonėms, esantiems toli nuo dizaino: savo mamai ar broliui (šypsosi). Visa tai suteikia nepaprastai vertingų įžvalgų.jaučiu partnerio palaikymą ir pasi­tikėjimą. Nuspręsti vienam – per sunku, tikrai tariamės. Diskusijos nenutrūksta ir namuose. Su savo drauge, kuri yra architektė, užverdame tikrus debatus, nes namo parsinešu viską. Dažnai neatsilaikau pagundai parodyti eskizą ar vizualizaciją žmonėms, esantiems toli nuo dizaino: savo mamai ar broliui (šypsosi). Visa tai suteikia nepaprastai vertingų įžvalgų.

 

Jurgis Garmus ir Laurynas Kerpė

 

Kaip renkate kolekciją? Ar pradedate nuo dizainerio ir darbo su juo,ar ieškote ypatingų kūrinių?

Deja, viešai prieinami ypatingi kūriniai daž­niausiai jau būna radę savo gamintoją.

Gal ir būtų šaunu vartyti kažkieno portfolio ir tiesiog rinktis, bet yra kiek kitaip. Ieškau dizainerių, kurių kūryba ati­tiktų jot.jot viziją, ne tik talentingų, kritiškų, bet ir kiekvieną kartą besistengiančių mak­simaliai gerai atlikti pavestą užduotį. Dalis jų vėliau atkrenta, daliai galbūt netinkam mes. Bet dažniausiai rinkdamasis neklystu.

Pavyzdžiui, studiją „Heima“ atradau po metų nuo jot.jot įkūrimo. Su Povilu, vienu iš studijos bendraturčių, mokiausi vienoje mokykloje, buvom nesimatę kelerius metus. Kai atsitiktinai susitikome, jis manęs paklausė, ar jų studija galėtų mums „ką nors paeskizuoti?“ Atsakiau, kad, be abejo, nors tada nesitikėjau, jog netrukus mūsų bendras darbas atneš tokius gerus rezulta­tus kaip „Mudu“ veidrodis ar „Dedu“ kavos staliukai.

 

Kaip apibūdintumėte savo propaguojamą estetiką? Ir kas yra Jūsų pirkėjas?

Kuriame monumentalius, švarios esteti­kos daiktus, nenaudojame detalių, kurios atliktų tik dekoracinę funkciją, – manau, kad tai ir formuoja mūsų estetiką. jot.jot produktai yra skulptūriški ir net egocen­triški, kai kurie – reikalaujantys didesnės erdvės. Tai stiprios interjero detalės, skir­tos žmonėms, vertinantiems formą, nesi­renkantiems daiktų tik dėl praktiškumo.

Taigi stengiamės įtikti ne visiems, bet pasauliniu mastu tai tikrai apčiuopiamas skaičius. Žinoma, kol kas jot.jot kolekcija dar negausi, tad nežinau, ar jau reikėtų vertinti jos junginius ir suderinamumą.

Dar turime kortų rankovėje, manau, kad tai bus svarbūs tiltai, sujungiantys vieną produktą su kitu.

 

„Dedu“ kavos staliukai

 

Iki šiol dirbote tik su Lietuvos kūrėjais. Kas paskatino tai pakeisti?

Nuo pat pradžių buvo aišku, kad tik atsira­dus galimybei dirbsime su pasaulio dizai­neriais, jau turinčiais tarptautinės patirties bei plačią savo auditoriją.

Bet tam, kad jiems prisistatytume, išdrįstume užkalbinti vieną ar kitą kūrėją iš svetur ir pasiūlyti drauge darbuotis, turėjome būti jau kažką nuveikę. Tad viskas prasidėjo nuo artimiausios aplinkos, draugų, pažįstamų. Su jais ir ištobulinome pirmuosius produktus, sukūrėme interneto puslapį. Ir tada ryžomės pakviesti kartu dirbti žinomus Skandinavijos dizainerius.

Šalia neginčijamo profesionalumo, man imponuoja jų žmogiškas požiūris: pavyzdžiui, su ISKOS-BERLIN kuriant „Baba“ foteliuką, sukritus krūvon įvairioms pro­blemoms, bandžiau pasiguosti dizaineriui Borisui Berlinui. Tąkart jis pasakė: „Jurgi, bet juk „Baba“ – tavo vaikas, jis nėra kažkieno kito, esi atsakingas už tai, kuo jis taps. Turi rasti stiprybės: ji tave atlydės ten, kur suplanavai.“ Kartais tenka tai prisiminti.

 

Ar esate susidūrę su Jūsų kūrinių autorystės pažeidimais? Kiek siekiate būti originalūs ir kiek – šiuolaikiški, madingi, tinkantys interjerams?

Kol kas esame maži ir mažai žinomi, o produktai plagijuojami dažniausiai tada, kai gaminami dideliais tiražais. Tai ir nemenkas įvertinimas: juk kopijuoja tuos, kurie tikrai geri. Aišku, juokauju, bet realybė tokia, kad svetimų idėjų savinimosi niekam nepavyksta sustabdyti.

Taip, originalumas – tai, ko mes sie­kiame, tačiau ne bet kokia kaina. Originalu­mas gali būti ir pražūtingas. Unikalūs, niekur nematyti konkursų laimėtojai neretai ir lieka dulkėti žurnalų puslapiuose ar interneto archyvuose, nesulaukę komercinės sėkmės, o neretai – ir gamybos etapo. Todėl įmonė turi balansuoti: vieni gaminiai pritraukia dėmesį, o kiti – augina pardavimo apim­tis. Tai reiškia, kad neišvengiamai turime pasiūlyti ir paprastesnių, plačiau pritaikomų daiktų, už kuriuos per petį niekas neplekš­noja. Būtent ši proporcija leidžia augti ir judėti pirmyn.

 

„Mudu“ veidrodis (nuotrauka kairėje)

 

Kokie tolimesni Jūsų planai?

Kitąmet susitelksime į kolekcijos viešinimą, parodas, realizaciją. Šiuo metu aktyviai ren­giame katalogą, vyksta fotosesijos. Sparčiai artėja Stokholmo baldų ir apšvietimo paroda: mums pavyko gauti plotą savo stendui labai geroje vietoje, prestižinės salės centre. Tai ir džiugu, ir nemaža atsakomybė, ir šiek tiek nerimo – juk norisi gerai pasirodyti. Milaną kitąmet praleisime, bet rimtai svarstome daly­vauti ICFF Niujorke pavasario pabaigoje.

Nenorėčiau atskleisti, su kuo dabar dirbame, kokius produktus planuojame ir kokius jau vystome 2018 m. Galiu pasakyti, kad naujovių nebus daug, vos kelios. Bet tikrai vertos, kad jų lauktų.

 

------

 

Hello, jot.jot!

Gero dizaino kolekcija pristatyta Vilniuje

 

Prekės ženklo jot.jot kūrėjai rugsėjo pabaigoje pirmą kartą surengė visos savo kolekcijos pristatymą dizaino bendruomenei Vilniuje, kūrybinių industrijų centre „Pakrantė“. Renginio ašis – naujausių objektų – fotelio „Baba“ ir sofos „Bababa“, sukurtų ilgą laiką bendradarbiaujant su garsia Danijos dizaino bendrove ISKOS-BERLIN, debiutas.

Renginys, pavadintas tiesiog „Hello“, sulaukė didelio dizaino profesionalų ir entuziastų dėmesio. Jame dalyvavo Lietuvos Respublikos kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson ir, be abejo, jot.jot kuriantys dizaineriai: Borisas Berlinas (ISKOS-BERLIN, Danija), Mattias Stenbergas (Švedija), Karolis Strautniekas ir Gintaras Antanas Kubilius, dizaino studijos „Heima“ ir „Okiiko“.

Pirmojo renginio sėkmė patvirtino plėtros viziją, tad panašaus pristatymo netrukus sulauks  kauniečiai, o 2018 m. sausio mėnesį – ir populiariosios Stokholmo baldų ir apšvietimo parodos lankytojai.

www.jotjot.com

 

Dizaineriai pasaulyje skirstomi į tuos, kurių darbų yra Moderniojo meno muziejuje (MoMa) Niujorke ir... visus kitus. Borisas Berlinas, išgarsėjęs su „Komplot Design“ ir Poulu Christiansenu, o dabar dirbantis su kolega Alexey Iskos studijoje ISKOS-BERLIN, yra daugybės sėkmingų dizaino objektų, apdovanotų Skandinavijos šalių, Prancūzijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Japonijos, Vokietijos dizaino prizais, autorius. Jo sukurtos kėdės „Non“ ir „Gubi“ ne tik įtrauktos į MoMa kolekciją, bet ir iki šiol naudojamos Yoshio Taniguchi suprojektuoto priestato interjere.

 

Renginio nuotraukos:

 

Daigiau: jotjot.com

Žurnalas: „Centras“