|
|
VTDK Grafinio dizaino katedros vedėjas Jonas Malinauskas dalinasi savo įspūdžiais iš Milano... Kiekvieną pavasarį į Tarptautinę baldų parodą Milane traukia dešimtys tūkstančių baldų projektuotojų, gamintojų, pardavėjų ir, aišku, interjero dizaino tema rašančių žurnalistų iš viso pasaulio. Visiems jiems rūpi baldų dizaino naujienos, šios pramonės šakos vystymosi tendencijos. Besibaigiant ekonominiam nuosmukiui galima konstatuoti, kad krizė privertė daugumą gamintojų keisti savo nuostatas, mažinti gamybos išlaidas, orientuotis į paprastesnes formas, alternatyvias gamybos technologijas ir aplinkai draugiškas medžiagas. Deja, šio pasaulio turtingųjų krizė beveik nepalietė, daugelis jų netgi tapo dar turtingesni ir toliau verčia baldininkus tenkinti savo nesibaigiančias užgaidas. Didžiulis klasikos skyrius, rodos, kaip tik ir buvo skirtas patenkinti išrankų turtingųjų skonį. Akys tiesiog raibo nuo įvairių istorinių stilių baldų, šviestuvų ir interjero aksesuarų kopijų, kurių daugelis šiandien gaminama naudojantis pigia darbo rinka trečiojo pasaulio šalyse. Pavyzdžiui, ištaigingi amerikiečių firmos „Chritopher Guy“ baldai, įdomiai interpretuojant ampyro ir art deco stilistiką, iš tikrųjų gaminami tolimoje Indonezijoje iš palyginti nebrangaus vietinio raudonmedžio. Nepaisant to, kad išskirtinė medžio faktūra paprastai nematoma negailestingai uždažant, šie baldai turi gerbėjų visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. O, sakykime, italų firma „Selva“ įgijo populiarumą visai kitais būdais – kruopščiai taikydama senąsias technologijas ir derindama su šiuolaikiniais ergonomikos ir estetikos reikalavimais. Nepaisant aršių „žaliųjų“ protestų, daugelis klasikinių baldų gamintojų sofas, fotelius ir kt. vis dar aptraukia natūralia oda. O štai, pavyzdžiui, garsiosios firmos „Lamborgini“ padalinys raudonos spalvos oda su firminiu jaučio įspaudu įsigudrino aptraukti visą prestižinių biuro baldų komplektą. Natūralią odą ir kailį savo gaminiams naudoja ir firma „Edra“, bet daug moderniau. Šiuolaikinio dizaino skyriuje medžiagų pasirinkimas buvo kur kas demokratiškesnis. Jau kelinti metai minkštiesiems baldams aptraukti naudojami prislopintų spalvų, bet ryškių faktūrų gobelenai. Tarp tokių pavyzdžių – italų firmos „Moroso“ serija „Gentry sofa“ (diz. Patricia Urquola) ir prancūzų firmos „Roshe Bobois“ baldai „Egos“ (diz. Roberto Tapinassi ir Maurizio Manzoni). Jei nėra noro išsklaidyti gobelenų pilkumą spalvotomis pagalvėlėmis, galima pereiti prie kitos panašios tendencijos – etninių motyvų, dekoratyvinių siuvimo ir pynimo raštų naudojimo. Olandų dizaineris Tordas Boontje stambius siuvimo dygsnius panaudojo ne tik kėdutėms „Stitched“ papuošti, bet ir jų dalims sujungti. O Edwardas van Vlietas dygsnius taikė grynai grafiniam minkštųjų baldų „Buttondown“ gobelenų dekorui („Moroso“). Kai kurie dizaineriai minkštiesiems baldams dekoruoti sumaniai naudojo pynimo ir audinių koliažo techniką. Pavyzdžiui, fotelio „Big Knit“ minkštąją dalį dizainerė P. Urquola tiesiog supynė iš ilgų grubaus mezgimo vilnonių rankovių, o belgų dizaineris Martinas Vallinas iš plonų medžio lukšto juostelių nupynė bemaž velykinį fotelį-kokoną „The Secret Clubhouse“. Daug dėmesio parodoje sulaukė dizainerės iš buvusios Jugoslavijos Karmelinos Martinos sofa „Miss Sarajevo“, kurios raštuose galima įžiūrėti slaviškų ir netgi čigoniškų motyvų. Vis stiprėjančios Europos ekonomikoje ekologinės tendencijos iš pirmo žvilgsnio Milano parodoje nebuvo pastebimos. Na, nebent į akis krito daugelyje stendų naudojama natūrali drobė ir aptrinti kilimėliai. Tačiau tai, kas ekologiška, nebūtinai turi būti pilka ir nyku. Pavyzdžiui, „Alias“ ir kitų firmų sėdimųjų baldų karkasams gaminti plačiai naudojamas lietas aliuminis, kurį galėtume laikyti ekologiškiausiu metalu, kadangi šiandien didžioji jo dalis jau gaminama iš antrinių žaliavų. Iš atliekų taip pat gaminamas ir polietilenas, kuris taip pat naudojamas baldų gamyboje rotacinio liejimo principu. Įdomiausius polietileninius baldus parodoje pademonstravo firma „Magis“: tarp jų buvo ir spalvingų klasikinių baldų kopijų („Magis Proust“, diz. Alessandro Mendini), ir gana rizikingų eksperimentinių formos pavyzdžių (fotelis „Spun“, diz. Thomas Heatherwickas). Iš skaidraus akrilo ir polistirolo liejimo būdu kasmet dešimtis naujų modelių pagamina firmos „Calligaris“ ir „Kartell“. Pastaroji, beje, šiemet išsiskyrė originalaus dizaino stendais, primenančiais didžiulius Amerikos pakelėse stūksančius reklaminius skydus. Deja, per didžiulių raidžių spindesį skaidrių baldelių detalių buvo beveik neįmanoma įžiūrėti... Pavyzdžiui, japono Tokujino Yoshiokos fotelis „Invisible light“ („Kartell“) buvo beveik nematomas. Namų sąlygomis toks vaiduokliškas skaidrumas paprastai vertinamas kaip naudingas bruožas, kadangi leidžia vizualiai taupyti būsto erdvę – dar vienas pliusas ekologijos naudai. O prireikus liauną plastmasę galima įlieti į bendrą konstrukciją su kitomis medžiagomis – pavyzdžiui, medžiu ir plienu, kaip siūlo dizaineriai Patricia Urquola („Come back“, „Kartell“) arba broliai Bourouleck („Steelwood“, „Magis“) Kas antrais metais greta didžiosios baldų parodos Milane organizuojamas ir Tarptautinis apšvietimo technikos salonas „Euroluce“. Viena aiškiausių šiuometinių tendencijų apšvietimo dizaino srityje – visuotinis šviesos diodų (LED) naudojimas. Aišku, itin ekonomiškų ir patvarių šviesos šaltinių diegimas yra labai teigiamas dalykas ekologiniu požiūriu, tačiau dizaino požiūriu tai yra nemenka problema, kadangi šviesos šaltinį dabar galima įmontuoti į paprasčiausią metalinį profilį ar vamzdelį, netgi nesikreipiant į profesionalius dizainerius. Pavyzdžiui, dizaineriams Carlottai de Bevilacquа ir Ernesto Gismondi („Artemide“) stalo šviestuvams sukurti tereikėjo tam tikrą kiekį lempučių įsprausti į stačiakampį profilį. Kitos firmos, nenorėdamos pernelyg rizikuoti, integruoja naująsias lemputes į jau seniai žinomus modelius, kaip, pavyzdžiui, padarė firma „Martini Illuminazione“, šviesos diodais pakeitusi kaitinamąsias lempas šviestuvuose „Dome“ (diz. Lapo Grassellini). Kita vertus, sunkmetis privertė kai kuriuos gamintojus ieškoti naujų idėjų gaminant prabangius šviestuvus. Tradiciškai italų „koziris“ šioje srityje – spalvotas rankų darbo Venecijos stiklas, kurio pavyzdžių šiemet parodoje buvo tikrai nemažai. Deja, tradicinės technologijos lemia konservatyvias formas, todėl originalių naujovių šiame „Euroluce“ sektoriuje buvo nedaug. Viena jų – nepakartojami olandų firmos „Brandt van Egmond“ šviestuvai. Greta jau žinomų modelių, tokių kaip „Crystal waters“ ir „Holywood“, olandai eksponavo visiškai neįprastą šviestuvą „Digital Dreams“ su integruotais vaizdo ekranais, skirtais ne bendrauti socialiniuose tinklapiuose, o vien tik estetiniam pasigerėjimui. Kita vertus, jau minėtoji „Artemidė“ taip pat pasiūlė įdomių plastiškų formų, pasitelkusi žinomą amerikiečių dizainerį Karimą Rashidą (modeliai „Empirico“ ir „Nearco“). Kitos firmos, pavyzdžiui „Slamp“ ir „Karman“, atkreipė lankytojų dėmesį efektingai taikydamos naujas gamybos technologijas: modeliams „Sky“ ir „Central Park“ dizaineris Matteo Ugolini panaudojo precizišką plieno pjovimą lazeriu. Firmos „Lumen Center Italia“ dizaineriai lazeriu nusprendė pjauti ne metalą, o dekoratyvinį plastiką. Neapsieita ir be antrinių žaliavų panaudojimo: antai Taivano firmos „Yii“ dizaineriai įspūdingam sieniniam šviestuvui „Rush hour light“ pritaikė naudotus motorolerių žibintus, o firmos „Slamp“ dizaineris Stefanas Papi šviestuvo karkasą pagamino iš sintetinės pakavimo juostos atraižų, sujungęs jas nedidelėmis batų kniedėmis. Pašmaikštavo ir kiti dizaineriai: antai garsusis ispanas Javieras Mariscalas sukūrė spalvingą šviestuvėlį „Lotek“, patraukdamas per dantį rimtų ir pernelyg techniškų stalo šviestuvų kūrėjus. Tikėtina, kad toks humoro, originalumo, taupumo ir naujų technologijų derinys bus neatsiejamas nuo europietiškojo dizaino ir ateinančiais metais.
|
