Barbora Adamonytė: „Interjerų puošimas dizaino objektais yra pati mažiausia visos dizaino esmės dalis“

Parengė Žydrė Dargužytė
Nuotraukos - Barboros Adamonytės.

Industrinio dizaino objektų kūrėja Barbora Adamonytė savo kūriniais stebina ne tik Lietuvą, bet ir pasaulį. Šį  rudenį ji gavo prestižinį „RedDot Design Concept Award 2014“ apdovanojimą už savo šviestuvą ,,SAULĖ-tekis/-lydis“. Jos darbai – funkcionalūs ir stilingi, o pati kūrėja sako, kad jau seniai nustojusi žiūrėti į daiktus, kaip į interjero puošybos elementus. Jai svarbiausia, kaip tam tikri dizaino objektai pagerina žmogaus gyvenimą ir daro jį patogesnį. Vilniaus dailės akademijos magistrantė prasitaria, kad talentas – dar ne viskas. Jis – kaip atspirties taškas veiksmui, tačiau visada reikia įdėti daug darbo. Interviu su jaunosios kartos industrinio dizaino atstove kalbamės apie pasiekimus, darbų reprezentavimą visuomenėje ir įkvėpimą kurti išskirtinius objektus.

Barbora, esi ką tik baigusi industrinio dizaino bakalauro studijas, bet apie tavo darbus jau girdėjo ne tik Lietuva. Kaip save pristatai visiškai nieko apie tave nežinantiems žmonėms?
Dažniausiai pirmiausiai pamatomi mano kūriniai. Aš tikiu, kad jie daug pasako apie patį kūrėją. Jei reikia prisistatyti konkrečiau, apibūdinu save kaip industrinio dizaino srities atstovę.

Esi kilusi iš menininkų šeimos. Ar jų įtaka tavo kūrybiniam keliui – industrinio dizaino pasirinkimui – buvo didelė?
Taip, šeimos įtaka mano kūrybiniam keliui išties didelė. Industrinio dizaino studijas pasirinkti labiausiai pastūmėjo tėtis skulptorius. Galbūt dėl konstruktyvumo ir formų bei funkcijų įžvelgimo mūsų skirtingose, bet netolimose specialybėse. Manau, kad visa supanti aplinka, ne tik šeimos nariai, formuoja kūrybos suvokimą ir galimus pasirinkimus.

Kaip vertini industrinio dizaino studijas Lietuvoje? Ar tai, kad studijavai šią specialybę, kiek nors turėjo įtakos tavo pasiekimams, ar daugiau nulėmė įgimti gabumai ir pačios įdėtas darbas bei tai, kokius kūrybinius veiksmus nuo vaikystės matei šeimoje?
Studijuoti Lietuvoje patiko, o ir dabar, tęsdama dizaino magistro studijas, mėgstu tai, ką darau, ir tai, ką iš visų žinių gaunu, „perleidusi“ per savo suvokimo prizmę. Tikiu, kad visi pasiekimai atsiranda dėl įdėto darbo ir pozityvaus užsispyrimo. Gabumai turi būti maitinami. Net jei kartais jie yra visos kūrybos pagrindas, tai nėra ir neturi būti visuma.

Lietuvoje daugybė gabių jaunosios kartos dizainerių, bet jie nėra tokie populiarūs, žinomi, pripažinti, vertinami ir jų darbai neruošiami gamybai. Kaip manai, kodėl Tau pavyko išsiskirti?
Man pavyko būti pastebėtai labiau nei išsiskirti iš kitų. Pozityviai, naiviai ir teigiamai žiūrėdama bei daug dirbdama, pasiekiau rezultatų, kuriais tikėjau, o aktyvumo pasekmė – įvertinimai.

Kokiais savo sukurtais industrinio dizaino kūriniais labiausiai didžiuojiesi?
Išskirti nelengva, nes su visais buvo dirbta nuo pirmojo eskizo iki galutinių fotosesijų. Galbūt dažniausiai matomas vienas kūrėjo darbas diktuoja visos autoriaus kūrybos žinomumo toną, tačiau yra stalčiuose gulintys nebaigti ir neišgvildenti objektai, kurie dar tik taps tais kūriniais, kuriais galėsiu didžiuotis.

Gaji nuomonė, kad jaunystėje pasiekti apdovanojimai gerokai išlepina, priverčia užriesti nosį. Kokius lietuviškus ir tarptautinius apdovanojimus labiausiai vertini? Ką jie tau reiškia?
Šį rudenį su savo šviestuvu ,,SAULĖ-tekis/-lydis” laimėjau „RedDot Design Concept Award 2014“ apdovanojimą, kuris dar yra vadinamas dizaino ,,Oskaru”. Jis man yra vienas iš didžiausių įvertinimų, kaip ir „Gero Dizaino Prizas 2014“, kurį gavau iš prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų. Kiti laimėjimai ir publikacijos nėra nei kiek mažiau svarbūs ir yra dar didesnis spyris kurti toliau.

   

Kuo šiuo metu užsiimi? Juk tikriausiai nebūna taip, kad nieko neveiktum – kai nekuri, veikiausiai galvoje brandini naujas idėjas?
Šiuo metu studijuoju dizaino magistrantūroje Vilniaus dailės akademijoje, gilinuosi į teorines žinias, kurių vengiau anksčiau ir daugiausiai užsiėmiau praktika. Dėl nemažo krūvio ir kai kurių mano objektų gamybinių planų laiko spontaniškai kūrybai lieka nelabai daug, tačiau yra užsakymų ir projektų, su kuriais mielai dirbu toliau ir plėtoju ateities planus.

Ar daug laiko skiri kūrybai?
Jo nėra tiek, kiek norėtųsi, bet auksinė taisyklė veikia – kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai.

Kas tave labiausiai įkvepia imtis naujų projektų? Daugeliui tikriausiai būtų smalsu sužinoti, kur ta ypatinga erdvė, kurioje gimsta tavo darbai?
Galvoje. Tiesą sakant, vieta neturi ypatingos reikšmės objektui atsirasti. Man svarbiausia yra erdvė, iš kurios ateina įkvėpimas, o tai yra keliavimas, kitų kultūrų ir aplinkos pažinimas. Idėjos įgyvendinimas, kūrinio „čiupinėjamas“ nuo pačios pradžios gali būti atliktas bet kur, tiesiog tam turint medžiagų, sąlygų ir noro.

Vieną iš paskutiniųjų savo darbų – kepsninę-krosnelę, sulaukusią bene daugiausiai pagyrimų, kūrei kartu su seneliu, garsiu keramiku.
Senelis labai pagelbėjo visame procese ir didžiąją kepsninės dalį padėjo išžiesti pagal mano projektą. Turint tokį žmogų šalia, kreiptis į kitą projekto realizuotoją tiesiog nebuvo prasminga, o žinios ir patirtis, gauta iš senelio, vien krosnelės gamybos proceso metu pastūmėjo atrasti nemažai įdomių tolimesnės kūrybos krypčių.

Ar aktyviai skindama laurus tarptautiniuose konkursuose randi laiko pailsėti, susitikti su draugais, pabendrauti su šeima. Ką veiki, kai nedirbi ir nekuri?
Negalėčiau kūrybos susieti su darbu, todėl aplinkos stebėjimo ir analizavimo laiką sunku atskirti nuo kūrybos sąvokos. Dažniausiai naujos mintys efektyviausiai atsiranda ir keliaujant, ir pasyviai ilsintis, ir skaitant.

   

Esi sakiusi, kad jauti ypatingą ryšį su daiktais, kurie apsigyvena tavo erdvėje, pavyzdžiui, namuose. Nejau tai reiškia, kad esi labai prisirišusi prie savo aplinkos, šeimos? Ar galėtum išvykti iš Lietuvos ilgesniam laikui, galbūt netgi darbuotis kokioje nors tarptautinėje kompanijoje?
Manau, kad aplinkos pakeitimas kartais kūrėjui yra privalomas, o sentimentalumas yra viena iš natūraliausių emocijų, kuri man netrukdo būnant ne savo aplinkoje turėti vaizdinį visada šalia. Vis dar stalčiuje turiu pirmuosius savo pieštukus, kuriuos dabar yra pakeitę markeriai.

Daugelis kūrėjų Lietuvoje išgyvena ne pačius geriausius laikus: iš kūrybos sunku išlaikyti šeimą, gyventi taip, kad nereikėtų taupyti. Ar sutinki su tuo, ar esi linkusi manyti, kad tai priklauso nuo paties žmogaus ir jo sugebėjimų ne tik kurti reikalingus rinkai dalykus, bet ir juos sėkmingai parduoti?
Netgi elementari savireklama suveda su svarbiais žmonėmis ir atveria naujų pažinčių. Dalyvavimas renginiuose, bendravimas su kolegomis iš tos pačios srities ar visiškai kitų – vienas iš žingsnių, kuris man davė labai daug. Pati supratau, jog turint sukurtą objektą ir ,,saugant” jį nuo kitų akių ar tiesiog laukiant susidomėjimo, kartais gali užtrukti beprasmiškai ilgai. Kartais per visą tą laiką kūrinys pasensta morališkai ir, nepasinaudojus proga, jis toliau dulka pačiam kūrėjui suvokus, kad pastarasis nebevertas dėmesio.

Kokius užsienio industrinio dizaino kūrėjus galėtum išskirti kaip šių dienų lyderius savo srityje?
Kadangi šiuo metu domiuosi maisto objektų dizainu, emocijų perteikimu, pasitelkus vieną iš jautriausių jutimų, tai itin domiuosi dizainerės Marije Vogelzang projektais bei Companis dueto renginiais.

Industrinis dizainas Lietuvoje vis dar yra traktuojamas kaip nauja sritis, kurioje pasiekta ne tiek ir daug. Kaip manai, ko reikia, kad šis požiūris pasikeistų, kad žmonės pradėtų daugiau domėtis industriniu dizainu, o kūrėjai jaustųsi labiau reikalingi?
Manau, kad grįžtamasis ryšys jau kurį laiką stiprėja, o reikalingumo jausmas kūrėjui priklauso nuo specializavimosi srities, bendraminčių atradimo ir aktyvaus dalyvavimo, pasakojant savo istoriją žmonėms. Juk jei pats neįdėsi pastangų, ryšys ir žinomumas nebus plėtojami. Žinoma, prieš kurdamas dizaineris turi žinoti, kodėl kuria ir kokią prasmę bei reikšmę jo objektas turi vartotojui.

Gal ateityje norėtum savo patirtimi dalintis su studentais?
Jaučiu, jog doktorantūros studijos ne man, bet mokytis dar norėčiau, tai šiuo atveju galvočiau apie mokslus kitoje šalyje, o jei būtų galimybė dalintis patirtimi su studentais, o tiksliau – noru kurti – norėčiau išbandyti save ir šioje srityje.

Pakalbėkime apie tai, kaip tavo sukurti dizaino objektai galėtų apsigyventi lietuvių namuose ir papuošti jų interjerus. Ar kurdama konkrečius daiktus galvoji apie tai, kaip jie atrodys tam tikro stiliaus būstuose?
Ne, kurdama objektą negalvoju, kaip jis atrodys erdvėje, galvoju, kaip jis bus naudojamas, ar funkcionalumas pasitvirtins tam tikrais sprendimais. Esu įsitikinusi, jog interjerų puošimas dizaino objektais, yra pati mažiausia visos dizaino esmės dalis. Seniai nebevertinu daiktų, kaip tiesiog daiktų. Dažnai girdima mintis, jog yra pagaminta tiek daug objektų, tai kam kurti dar vieną, – man yra aiškiausias atsakymas, jog kurti reikia funkcionalumą.

Ar pačios namuose gausu tavo sukurtų objektų?
Taip, yra jų eskizų, maketų ir prototipų. Tai siaubingai apsunkina tvarkos metą, kai reikia išmesti nevykusius bandymus, tačiau rinktos medžiagos niekada neišmetu.

Kokios Tavo svajonės šiuo metu yra susijusios su profesine veikla?
Manau, kad svajonėmis to vadinti nenorėčiau, tai labiau – tikslinga kūryba ir judėjimas pirmyn.

Sakoma, kad kuriantis žmogus, kaip ir daugelis individų, mokosi iš savo klaidų. Ar yra dalykų, kuriuos savo kūrybiniame kelyje norėtum pakoreguoti? Tarkime, jei galėtum atsukti laiką atgal, ar ką nors keistum?
Labai vertinu skaudžias pamokas ir gerus spyrius, todėl nemanau, kad jų neturint ar turint galimybę juos ištrinti, būtų prasminga naikinti pagrindą, formavusį visą patirtį ir žinias.

Dėkoju už atvirą pokalbį!

 

Žurnalas œ„Interjeras.lt pataria“