Istorija per šviesą

Vieta: Provanso Sen Remi (Saint-Rémy-de-Provence), Prancūzija
Tekstas: Gintautės Kisieliūtės
Design hotelsTM narys

 

Žaluma bei nuostabia panorama išsiskiriantis Provanso Sen Remi miestas žymus tuo, jog čia gimė Nostradamas, pasaulyje išgarsėjęs savo pranašystėmis, o vietinėje ligoninėje visus metus praleido dalininkas V. van Goghas: įkvėptas čionykštės šviesos (vietovė būna saulėkaitoje 300 dienų per metus), jis sukūrė paveikslų seriją.  Kadaise rami provincija tapo kosmopolitišku, pasaulinio lygio restoranų bei dizaino salonų kupinu miestu, tačiau iki šiol turi istorinio šarmo. Praeitį bei šiuolaikiškumą sujungęs viešbutis Hôtel de Tourrel žavi, intriguoja ir kviečia į vidų pamatyti darnaus dizaino.

 


XVII a. rūmuose, senamiesčio centre, įsikūręs prabangus viešbutis su septynetu erdvių apartamentų – tai viduramžių dizaino odisėja. Originalios buvusių kilmingos Tourrelų d’Almeranų giminės namų ypatybės, tokios kaip fasadas bei plytų sienos, buvo tausojamos ir saugomos kaip istorinė vertybė. Jas suderinę su naujomis architektūrinėmis plokštumomis projekto autoriai sukūrė žaismingą bei modernų interjerą. Šiuolaikiškus baldus sukūrė dizaineriai Eileena Gray ir Konstantinas Grcicas. Senoviškame pastate taip pat galima rasti Viduržemio patiekalų restoraną, džiuginantį akį gaiviu, lengvu dizainu. Natūrali, istorija alsuojanti aplinka bei vietovė, turinti gilias vynininkystės tradicijas bei daugybę svarbių istorinių vietų, skatina domėtis, ieškoti.

 

 

 

Norint šviežiai pateikti 400 metų senumo istorinę tvirtovę, teko ją restauruoti. Per dvejus metus  buvo sukurtas nedidelis, tačiau prašmatnus viešbutis pačioje miesto šerdyje. Buvo įrengti tik septyni apartamentai: penki iš jų – naujoje, modernioje pastato dalyje, o du, patys prabangiausi, su atviromis terasomis ant stogo – senojoje, istorinėje pusėje. Visur vyrauja medžio masyvo parketas, natūralaus akmens apdaila vonios kambariuose, unikalūs, modernūs vardiniai baldai, itin patogios, spyruoklinės Schramm lovos, žinomi Lelievre klostuoti užuolaidų audiniai. Suformuota stilistika harmoningai susilieja su pastato istorija, tačiau papildo jį šiuolaikiškumu.

 

 

 

Architektė Margot Stängle, kuri yra ir viešbučio bendraturtė, nuodugniai įsigilino į šį projektą. Viena maloniausių kūrėjos užduočių buvo pritaikyti XVII a. pastatą šiuolaikiniam žmogui, suteikti jam ištaigos, komforto ir atskleisti ilgaamžę istoriją. Vienas pagrindinių sumanymų buvo padalyti erdves: teko ilgai analizuoti padėtį ir svarstyti, ar verta 24 kambarius paversti septyneriais prašmatniais apartamentais. Tačiau būtent ši idėja leido suformuluoti naujo lygmens prabangos sampratą. Vaizdingame mieste savininkai nekėlė tikslo priimti kuo daugiau svečių: jie siekė suteikti dar neregėtą komfortą žmonėms, mėgstantiems išskirtinumą. Nemažai laiko kainavo restauracijos priemonių bei technikos paieškos. Nors kai kuriuos senovinius elementus būtų buvę daug paprasčiau pakeisti naujais, projekto kūrėjai troško kuo įmanoma daugiau atmosferos perteikti per istorinius motyvus. Taip  visiškai netyčia buvo atrastas nuostabaus grožio suskilinėjęs tinkas: jis metų metus slypėjo po storu dažų sluoksniu. Restauratorių komanda sienas grandė 13 savaičių.

 

 

 

Viena pagrindinių interjero savybių – šviesių, lengvų, gaivių žemės tonų gama, papildyta ryškesniais, sodresniais atspalviais. Čia nesižavima šiuo metu smarkiai populiarėjančia pritemdyta, jaukumą simbolizuojanti viešbučių aplinka. Atmosferai norėta suteikti elegancijos, subtilumo, švaros. Tekstūros vientisos ir neišraiškingos, tačiau kokybiškos ir malonios liesti.  Dėl neekspresyvių paviršių išryškėja istoriniai, architektūriniai elementai: atidengta plytų siena, grakštūs židinių ar lubų ornamentai tapo lygiaverte interjero dalimi, kurią pabrėžti siekė projekto autoriai bei viešbučio šeimininkai.  

 

Daugiau nuotraukų:

    

 

Žurnalas: Centras