Langas į ežerą

Projekto autoriai Yh2 
Vieta: Kvebekas, Kanada 
Įgyvendinta 2017 m. 
Plotas: 140 kv. m 
Nuotraukos: Francis Pelletier 
Tekstas Gintautės Kisieliūtės

Kiekvienas miesto gyventojas atšilus orams norėtų turėti vietą gamtoje, į kurią galėtų pabėgti ir jaustis komfortiškai, tačiau ne visi gali pasigirti tokiomis erdvėmis kaip šio vasarnamio šeimininkai Kanadoje. Smailiastogis kotedžas, subtiliai dengtas viena apdailos medžiaga – baltuoju kedru, darniai susilieja su gamta ir kartu perteikia modernią stilistiką, minimalistines formas. Taip architektūra tarsi suteikia gamtai pirmaplanį vaidmenį, o pati ramiai įsikomponuoja į apylinkes.

 


Pilkšvos medienos lentomis apkaltas fasadas ir stogas suformuoja didžiulę struktūrą, kurioje esminiais elementais tampa vertikalūs, aukščio suteikiantys langai juodais rėmais. Pagrindinė svetainės dalis yra per du aukštus – taip erdvus laisvalaikio kambarys įsileidžia daugybę šviesos, o pro milžinišką langą per visą sieną galima matyti didžiulį gamtos paveikslą – ežerą ir žaliuojančią pakrantę bei medžius, kurie papildo interjerą sodriu koloritu, švelnėjančiu artėjant vėlyvam rudeniui.

Interjere vyrauja baltas fonas, šviesi mediena ir tamsi tekstilė bei kiti grafiškumo suteikiantys elementai. Įdomumo, taip pat ritmiškumo suteikia sienų bei stogo konstrukcijos ir jas jungianti smulkių sijų eilė. Nestandartiniu sprendimu tapo šviesios medienos virtuvės baldai, tarsi perveriantys perdangą ir prasitęsiantys antrame aukšte kaip darbo zonos atitvaros ar baldų karkasai. Toks interjero elementas ne tik pabrėžia vertikalias plokštumas, bet ir išryškina perdangos plotį.

 

  

 

Akivaizdu, jog viduje vyrauja minimalizmo ideologija, nes tik keletas suformuotų nišų demonstruoja smulkius daiktus, kaip antai knygas ar keramiką, o patys baldai atskleidžia puoselėjamas išgrynintas formas, saikingus tekstūrų derinius bei vienspalviškumą. Švarūs paviršiai tarsi perduoda švarių minčių siekį, tačiau namas anaiptol neatrodo nejaukus. Šilto medaus atspalvio mediena įlieja į aplinką harmonijos, balta matinė spalva sugeria šviesą, o tamsūs langų rėmai, valgomojo stalo kojos bei kampinės sofos gobelenas tarytum suteikia solidaus, stabilaus svarumo. Pilkšvas kilimas atrodo lyg mirguliuojantys šviesos ir tamsos šešėliai. Jie suteikia papildomos faktūros bendrai kambario kompozicijai. Lakoniški šviestuvai – lyg ore kybančios geometrinės formos – skirti funkcijai atlikti, o ne papuošti. Pagrindinis patalpas pagyvinantis dekoro elementas – tai dinamiškas vaizdas už lango, o vakarais, kai sutemsta ir gamtos panorama nebedžiugina, namo šerdimi tampa židinys, įsitaisęs priešais kampinę sofą, – televizoriui čia vietos nėra, nes siekiama pabėgti nuo informacinio triukšmo.

 

 

 

Nepaisant to, jog šis namas – daugiau vasaros prieglobstis, norėta patogiai jaustis didelėje kompanijoje, taigi pastatytas didžiulis aštuonvietis valgomojo stalas, taip pat įrengta erdvi virtuvė su baru. Taip maisto gaminimas tampa itin patogiu procesu, prie kurio gali prisijungti daugiau žmonių ir puoselėti bendradarbiavimą. Didžiulė kampinė sofa leidžia suburti visus draugijon ne tik lauke, tačiau ir svetainėje. Namo šeimininkų pageidavimas – ne tik ramiam poilsiui vienumoje, bet ir gausiai šurmulingai kompanijai tinkantis vasarnamis. Antrasis aukštas užima ne visą pirmojo lygmens plotą. Durys į jį ir laiptinė tapo atskira namo dalimi. Šitaip nuo garso izoliuotos laisvalaikio ir darbo bei poilsio patalpos leidžia džiaugtis kokybiška ramybe visose namo dalyse. Virš virtuvės esančioje darbo zonoje yra rašomasis stalas, kelios lentynos, sofa bei žurnalinis staliukas – čia galima ne tik patogiai dirbti, bet ir, atsitraukus nuo kitų, paskaityti knygą ar stebėti verdantį gyvenimą apačioje, svetainėje.

 

 

 

Name galima apnakvindinti iki 12 žmonių – keturi gali miegoti svetainėje, yra du miegamieji su dvigulėmis lovomis pirmame aukšte bei bendra patalpa su keturiomis miegojimo vietomis antrajame aukšte. Miegamuosiuose ypač aiškiai atsiskleidžia minimalizmo koncepcija, nes čia, be lovų, yra tik po drabužinę, o pagrindiniu kambarių akcentu išlieka tos pačios sienų konstrukcijos, kurios suformuoja nedidukes lentynėles smulkmenoms pasidėti. Daugiau šalia baltarėmių lovų baldų nėra, nes norima, jog poilsio neblaškytų jokios bereikalingos detalės, tekstūros, interjero elementai ar net spalvos. Antrojo aukšto kambaryje, kuriame įrengtos keturios miegojimo vietos, nėra net drabužinės – tiesiog po kiekvienos vienvietės lovos mediniu karkasu pakišti stalčiai, primenantys patalynės dėžes, į kurias galima įsimesti keletą daiktų. Idėja tokia, jog viskas, ko reikia, – matyti pro langus, o jei norisi kažko tikro, skatinamas bedaiktis bendravimas, nes į šį vasarnamį ir atvykstama norint pasprukti nuo visa ko pertekusio miesto gyvenimo, todėl detalių buvo vengta.

 

 

 

Priešais didįjį langą į ežerą įrengta siaurutė terasa: ji atsirado įgilinus fasadinį langą. Dėl to vasaros saulė neplieskia pro stiklą, o terasa turi šiokią tokią stogo uždangą lyjant. Terasos grindinys išklotas storomis lentelėmis tam, kad drėgmė grioveliais nutekėtų žemyn. Galima įsivaizduoti, kaip gera čia sėdėti ir tiesiog žiūrėti į tyvuliuojantį ežerą...

Nuotraukų galerija:

       

Žurnalas  „Centras“