MENO KOLEKCIONAVIMAS ŽALIEMS (I DALIS)

„Meno kolekcionavimas žaliems“ – tai serija straipsnių, kuriuose pateikiami praktiški ir paprasti patarimai pradedantiesiems meno kūrinių kolekcionieriams.

 

I dalis.

MENAS IR KIČAS

Daugelis esate girdėję tokį įžymų rusų (armėnų kilmės, tiesą sakant) dailininką – marinistą (marinistas – jūros peizažus tapantis dailininkas) Ivaną Aivazovskį (1817–1900). Jis tapė beveik vien tik jūras, ir šie paveikslai dabar kabo Peterburgo Ermitaže, Stambulo Dolmabahce rūmuose bei parduodami Sotheby’s ir Christie’s aukcionuose už milijonines sumas.

Ir jau tikrai visi esame ėję Vilniaus Pilies ar Palangos Basanavičiaus gatvėmis bei užmetę akį į nebrangių, spalvingų ir akį traukiančių paveikslų eiles, kuriose taip pat nemažą vietos dalį užima jūros peizažai. Tokie visai simpatiški. Kai kurie net meistriškai nutapyti. Tokie, visai aivazovskiški, sakyčiau.

Kodėl vieni kainuoja 200 litų, o kiti – 2 milijonus eurų?

Todėl, kad vieni yra meno kūriniai, o kiti – kičas.

Mes galime ganėtinai objektyviai apibrėžti, kas tai yra kičas, ir kokia yra jo vertė. Šis faktas paneigia pasakymą „dėl skonio nesiginčijama“. Štai imkim ir pasiginčykim. Nes yra ganėtinai objektyvūs gero ir prasto, išlavinto ir nelavinto skonio kriterijai.

Kičas, paprastai tariant, yra tai, kas džiugina prastą ir neišlavintą skonį.

Pirmasis ir bene svarbiausias meno kolekcionieriaus bruožas – tai instinktyvi uoslė geram meno kūriniui bei momentinis meno ir kičo skyrimas, kičo ar kitokio menkaverčio objekto identifikavimas ir atmetimas.

Kokie yra kičo pavyzdžiai šiuolaikinėje dailėje?

Kičiniai kūriniai visuomet demonstruoja siekį būti „gražiais“ ir suvokiamais. Jie apeliuoja į žmogaus emocijas (kartais instinktus) bei siekia pamaloninti jusles, apeliuoti į jausmus bei neapkrauti papildoma veikla proto, intelekto.

Kičiniai kūriniai dažniausiai turi „prekinę išvaizdą“: jie bus tvarkingai įrėminti, tvarkingai atlikti (nors ir ant pigios, netvarios, supermarkete pirktos medvilninės drobės), dažniausiai akrilu (aliejus – per brangu, pastelė ir akvarelė – perdaug meistrystės reikalaujančios technikos, be to, nepaklausios pirkėjų tarpe).

Kičiniai kūriniai sieks efekto: tiek spalvų, tiek formos, tiek kompozicijos. Autorius dažniausiai nebus beraštis akademinio piešimo srityje: juk akademinis piešimas yra tai, ko galima išmokti, kam nereikia prigimtinio talento, bet veikiau darbo ir gero mokytojo. Tad, tikėtina, anatominių klaidų užfiksuosite vos vieną kitą. Spalvos dažniausiai bus ryškios. Arba auksinės-sidabrinės, nelygu, kokia interjerų dizaino mada vyrauja bei kokių darbų interjero dizaineriai ieško. O jeigu reikia, kičą kuriantis autorius gali sukurti darbą pagal interjero dizainerio užduotą spalvinę gamą: reikia alyvinio plėmo? Prašom, štai jums alyvinis paveikslas. Oranžinio? Jokių problemų.

Kičinis paveikslas dažniausiai bus figūrinis. Kadangi figūrinis menas – lengvai suvokiamas ir atpažįstamas. Pagal populiarumą siužetai, matyt, rikiuosis taip: nuogos moterys – moterys – žirgai – peizažai (saulėlydžiai, saulėtekiai) – peizažai (tėviškės kaimo vaizdai, sodžius) – natiurmortai (gėlės vazose, šiaip gėlės, vaisiai).

Bet tai pats primityviausias kičas. Būdingas, tarkim, kalinių menui (kaliniai – vieni darbščiausių kičo kūrėjų, jų kuriamo meno motyvai ir stilistika glaudžiai siejasi su tatuiruočių tradicija). Praprususi publika ieško to, ko nebelaiko kiču, bet kas sėkmingai yra lygiai tas pats kičas. Kas tai?

Fantasmagorinės ilganosės ilgakepurės būtybės, nukopijuotos nuo autentiškų Stasio Eidrigevičiaus darbų. Arba renesanso – protorenesanso stilistika ištapytos gražuolės, kurios dažnai turi ir sececijai būdingo moters – femme fatale – tipo bruožų. Šios figūros lyg ir ištapytos lesiruojant (lesiravimas – tapybos būdas, kuomet tapoma keliais plono dažo sluoksniais, neparodant teptuko žymių), bet, dėmesio: kadangi lesiravimas yra ilgas ir daug darbo bei pastangų reikalaujantis tapybos būdas, kai kurie autoriai nepasidrovi nutapytą paveikslą atspausdinti skaitmenos būdu ant drobės, tuomet per jį „pereiti“ plonu teptuko sluoksniu. Bet kokiu atveju, kičas bus efektingas, sudarantis techniškai atlikto darbo įspūdį, apeliuojantis į emocijas ir instinktus (seksualinį visų pirma), ryškiaspalvis (pastaruoju metu madingos auksinės gamos), siužetinis bei figūrinis (kad būtų lengvai atpažįstamas ir suprantamas). Fonas dažniausiai plokščas, dekoratyvus – ornamentinis (et, perspektyva visdėlto yra ganėtinai sudėtinga teorija). Truputis mistikos, truputis erotikos.

Tiesa, kičas gali būti ir nebūtinai figūrinis, o abstraktus. Tokius kūrinius vadiname „tapetais“, o jie paprastai yra kuriami kaip spalvinės dėmės, kurias nesunkiai dizaineriai gali pritaikyti vienokiame ar kitokiame interjere. Tapetų ir keramikinių plytelių dizaino kūrėjai dažniausiai kuria ne prasčiau, bet, deja, lieka nežinomi.

Jeigu Jūsų instinktyvus estetinis jausmas akimirksniu Jums nepraneša, kuris kūrinys yra kičinis, yra paprastas testas jam atskirti: laiko testas. Kičinis kūrinys, būdamas dažniausiai efektingu, intensyviu kūriniu, labai greitai ims jus... nervuoti. Tiesiog erzinti. Jums, būnant tame pačiame kambaryje su juo, nebesinorės vis užmesti į jį akį.

Tuo tarpu tikras meno kūrinys visuomet su Jumis šnekėsis, kvies į jį užmesti akį bei tiesiog – nenervuos. Jis neatsibos ir neįkyrės. Jis išliks Jūsų šešėlyje, bet visuomet pasirengęs atsakyti į jį mestam žvilgsniui.

Na, paprasčiausiai visa tai suvokti būtų praktiškai išbandžius. Nepabijokite sykį nusipirkti kičinio kūrinio. Nuogos moters ant žirgo... Saulėlydžio iš gintaro gabaliukų...

Pabaigai verta pasakyti, kad kičas nėra absoliutus blogis. Tai yra įdomus reiškinys, tiesa, ne tiek estetine, kiek socialine prasme. Yra net leidžiamos knygos, rašomos disertacijos būtent kičo, kaip reiškinio, tema. Ganėtinai plačiai – bet visuomet ironiškai – kičo fenomenas yra išnaudojamas postmoderniame mene.

Tačiau jeigu Jūs nesate sąmoningai, tikslingai savo žvilgsnį nukreipęs būtent į kičo fenomeną, kičinio meno kolekcionierius (tai būtų ganėtinai ekstravagantiška), tuomet patarimas būtų vienas: kičą vertinkite žaismingai ir atlaidžiai, tuo tarpu savo pinigus nukreipkite toms investicijoms, kurios atsipirktų bent jau už nominalią vertę. Su kiču galima tik flirtuoti.

 

Dr. Simona Makselienė

Menotyrininkė, Vilniaus aukciono vadovė

Vilniaus Aukcionas