Neries atgimimas. Ką laimėsime?

Naujo pakrantės tako dėka Lazdynų bei Karoliniškių gyventojai centrą pasieks pėsčiomis.

Šiomis dienomis labai daug girdime apie Neries atgaivinimą. Ypač apie ją daug kalbama rinkiminių kampanijų kontekste. Siūlome iš arčiau pažvelkti į šias kalbas ir kartu pagalvoti, ką iš to išloš Vilniaus miestas.

Turbūt visi atsimename frazę iš istorijos vadovėlių - “Pirmosios gyvenvietės kurdavosi šalia vandens telkinių”? Būtent taip ir buvo. Upė gyvenvietei, kaimui, miesteliui ir miestui buvo gyvybiškai svarbus dalykas. Tačiau ilgainiui vandentiekis ir kiti inžineriniai stebuklai lėmė, jog natūralios vandens tėkmės pranašumas asimiliavosi, tapo nebe toks išskirtinis ir nepakeičiamas. Taip galiausiai nutiko nemalonus dalykas - Neris tapo melioracijos grioviu. Ir mes beveik pamiršome, kad ją turime. Netikite? Pakvieskite savo bičiulį pasivaikščioti Neries pakrante. Jis greičiausiai išpūs akis: “O ko ten?!” Ir iš tikrųjų – o ko?   

Tačiau ne visuose miestuose upės užmirštamos. Tiesa sakant, mes, vilniečiai,  beveik vieninteliai esame tokie. Kiti miestai su upėmis draugauja. Ir tam yra priežastis – tokios draugystės dėka gyvenimas tampa malonesnis. O jei mieste malonu gyventi, tai malonu ir lankytis. Kalbu apie atvykstamąjį turizmą. Pasirodo, pagal šią statistiką esame paskutiniai regione. Pralaimime visiems iš eilės – Rygai, Talinui, Krokuvai. Ir pralaimime triuškinamu rezultatu.

 
Vaizdas nuo Karoliniškių / Lazdynų pusės  

Vaizdas iš “Verslo trikampio” pusės.

Žaliasis miesto veidas 

Vilniaus identiteto problema taip pat aktuali. Tie, kam bent šiek tiek teko po pasaulį pakeliauti, turbūt sutiks su manim – kiekvieną kartą, kai pasisakai užsieniečiui, jog esi iš Vilniaus, jo akyse tarsi sušmėžuoja  klaustukai ir daugtaškiai. Ir net patys mandagiausi niekaip nesugeba nuslėpti, jog visiškai nesupranta, kas yra Vilnius ir kaip jis atrodo. Aš suprantu juos. Pamėginkite užmerkti akis ir įsivaizduoti Paryžių. Ar tik ne Eifelio bokštą ką tik išvydote? O dabar paprašykite, kad vokietis arba danas užsimerktų ir įsivaizduotų Vilnių. Mes turbūt pamatytume Gedimino pilį. O jie kažkodėl nieko nemato. Ot šmikiai.

Tačiau visgi turime kai ką, kas galėtų iškilti vaizduotėje, vos išgirdus žodį “Vilnius”. Ir tas “kai kas” yra natūrali mūsų miesto dalis. Pasirodo, esame viena “žaliausių” sostinių - žaliosios Vilniaus erdvės užima beveik pusę miesto ploto. Todėl oras čia – vienas švariausių Europoje. Žvelgiant į Vilniaus žemėlapį viskas atrodo labai gražiai, akyse net žaliuoja. Bet jei į GOOGLE įvesime žodį VILNIUS, tai vaizdinė paieška mums išduos, kad žalieji miesto plotai vilniečių arba miesto svečių foto objektyvų nedomina. Taip yra todėl, kad potencialios rekreacinės vietos  yra atsitvėrusios nuo mūsų neįžengiamomis kemsynėmis ir šabakštynais. 

Vaizdas nuo Žvėryno pusės – priešais “Verslo trikampį  - naujas traukos centras – “Kultūros kvadratas”

Miestas gamtoje

Galbūt kažkas pasakys – na ir puiku,  palikime gamta tokią, kokia ji yra, nesikiškim. Galbūt. Bet juk čia miestas. Kitaip tariant, mes jau seniai įsikišom. Todėl prisiimkime atsakomybę. Kartą per metus aprinkti šiukšles – neužtenka. Nesukultūrinti miesto plotai ilgainiui tampa apleisti ir netvarkingi, juose renkasi asocialūs piliečiai. Jei nesusitvarkysime, tai šio grožio paprasčiausiai neteksime. Būsime šalia jo, bet juo nesinaudosime.

Gamta - ne tik grožis. Paskaičiuota, kad žaliosios erdvės miestuose turi tiesioginės įtakos BVP augimui bei mažina nusikaltimų skaičių. Įrodyta - jei žmogus labiau pailsi, jis tampa ne tik kūrybiškesnis ir darbštesnis, bet ir mažiau mušasi.

Bet grįžkime prie Neries reikalų. Upę buvo mėginta gaivinti, negali sakyti. kad niekas nebuvo daroma. Po tiltais pakabinom visokių keistų dalykų, krantinėje pastatėm vamzdį. Bet rezultato nesulaukėme – neateina žmonės, nors tu ką. Kaip jaustis? Ką daryti? Siūlau prisiminti egoistinę žmogaus prigimtį. Juk mes visur visada ieškome naudos. Akivaizdu, kad iš vamzdžio naudos gavome nedaug, gal dėl to ir nelankome jo kiekvieną dieną. O kas tada galėtų tokią naudą sukurti? Ir išvis – ar tai įmanoma?

Tamsiuoju paros metu pakrantės taką apšvies medžiuose kabantys ir į judesį reaguojantys žibintai

Neries kelias per Vilnių 

Neris skrodžia Vinių skersai, taip jau sukrito aplinkybės. Atrodytų, eismas upės krantinėse turėtų vykti savaime, natūraliai. Visgi taip neatsitiko. Kodėl? Priežastis labai paprasta - jei keliautume Neries krantine per visą Vilnių nuo pat Valakampių, mums tektų sustoti pačiame kelio viduryje. Ties Žvėrynu, prieš pat Vingio parką. Mat šioje vietoje pakrantės kelias baigiasi, ir tenka klampoti per kemsynus. Tai nesąžininga Lazdynų, Karoliniškių gyventojų atžvilgiu – gyvena jie vos 3 km nuo centro, tačiau patekti į jį gali tik aplinkiniais keliais, ir tik  motorizuotu transportu. Jeigu pratęstume galimybę keliauti upės krantine - tai būtų labai praktiška eismo juosta, ir tokiu būdu lankytis prie upės taptų naudinga.

Šis krantinės takas ne tik nutiestų kelią Karoliniškių bei Lazdynų gyventojams į centrą, bet ir sujungtų Karoliniškių kraštovaizdžio draustinį su Vingio parku. Vilniaus miesto žalioji erdvė taptų dar didesnė ir labiau lankoma. Žaliasis miestas pagaliau pateisintų savo vardą. Nuo LITEXPO parodų rūmų iki Seimo rūmų dviračiu būtu galima nuriedėti per 15 minučių. Lazdynų bei Karoliniškių gyventojai centrą pasiektų pėstute. Ten, kur ateina žmonės, ateis ir į paslaugas orientuotas verslas. Atsirastų prasmė atgaivinti upinę laivybą. Ne mažiau svarbu ir tai, kad nauja pėsčiųjų eismo juosta pagaliau sujungtų miesto Šiaurės rytus su pietvakariais.

Štai tada būtų galima išdidžiai pareikšti, kad ne tik ištraukėme Nerį iš užmaršties spąstų, bet ir sūrį pasiėmėme. Galbūt visa tai – tik eiliniai pamastymai. Tačiau tai, kad šias vizijas aktyviai palaiko realiausias kandidatas į Vilniaus miesto merus - Remigijaus Šimašiaus, nuteikia optimistiškai.

Nauja pėsčiųjų eismo juosta sujungs miesto Šiaurės rytus su pietvakariais.

Straipsnio autorius Paulius Zaviša