Architektai: Tonkin Liu Architects
Vieta: Doveris, Jungtinė Karalystė
Klientas: privatus
Įgyvendinta:
2016 m.
Nuotraukos: Nicko
Guttridge’o, Robby
Whitfieldo, Grego Storraro, Edmundo Stumne’o
Tekstas: Tomo Milkamanavičiaus
Šis namas suprojektuotas taip, tarsi atrodytų išaugęs iš savo aplinkos. Statinys banguojančiomis išilginėmis sienomis nutupdytas ant kalvos ir susilieja su dramatišku Doverio baltųjų uolų (White Cliffs of Dover) peizažu. Namas ne tik rodo pagarbą kontekstui, ši struktūra jautriai kalbasi su vietove.
Namo suplanavimas, nors ir kuklaus mastelio, iš esmės apibrėžia kelionę. Judant iš vieno aukšto į kitą, lydi besikeičiantys pakrantės vaizdai. Nuo gatvės esanti pastato dalis suplonėja ir pažemėja tarsi organiško gyvūno uodega. Toje vietoje formuojamas įvažiuojamasis kelias į garažą. Ortogonalios centrinės sienos vidinėje erdvėje panaudotos kaip sudalijimai, skirti įvairioms aukšto funkcijoms. Šios sienos atskirtos nuo banguojančio namo perimetro tam, kad, žiūrint į eilę išrikiuotų kambarių, būtų galima justi sudalijimą išilgai uolos. Čia panaudota labai subtili erdvės variacija: žvilgsnis nuolat vedamas iš vienos zonos į kitą, tačiau kiekviena patalpa turi aiškų identitetą. Ištisinei erdvių eilei pasibaigus, patenkama į pastogę, kuri atrodo tarsi iškąsta iš vientisos banguojančios monolitinės struktūros.
Pakilus į viršų, planas atsikartoja: čia matome virtinę miegamųjų. Kiekvienas kambarys atspindi skirtingus kraštovaizdžio aspektus: tiek Lamanšu (The English Channel) praplaukiančius laivus, tiek dantytas Ness Point uolas. Erdvės gana kuklios, planas ankštokas, čia išnaudotas kiekvienas centimetras. Namas pradėtas kurti nuo vidaus į išorę. Svarbiausia buvo pabrėžti ir panaudoti interjero erdves. Kiekvienas miegamasis turi po balkoną, tačiau ne platesnį nei pusmetrio. Taip sukuriami mini sodai, kuriais galima gėrėtis iš kiekvieno balkono atskirai. Balkonų turėklai įstiklinti tokia pat berėmio lenkto stiklo maniera kaip ir langai: taip siekiama išlaikyti, skaidrumo ir „plaukiančių“ namo sienų koncepciją.
Itin organiškai atrodo apželdintas stogas. Jis ne tik padeda nusistovėti ir sureguliuoti vidinę namo temperatūrą, bet ir įtraukia gamtą į patį tūrį, darydamas jį dar įtikinamesne uolos archetipo interpretacija.
Šis projektas yra sėkmingo architekto ir interjero dizainerio bendradarbiavimo rezultatas. Interjeras „pagauna“ dienos šviesos kaitos dinamiką, taip paversdamas pastatą tarsi drobe besikeičiančiam pakrantės orui. Šviesos žaismas vidaus erdvėse ypač subtilus esant lengvai miglai. Tam, kad „drobės“ koncepcija interjere veiktų sklandžiai, likusios apdailos medžiagos ramios ir šviesios, dauguma baldų taip pat baltos spalvos. Berėmio stiklo lenkti langai leidžia vidaus ir išorės erdvėms visiškai susilieti.
Šis namas komunikuoja „organiško funkcionalumo“ idėją. Judant per planą, atrandama vis naujų erdvių tarpusavio ryšių, persimainančių ašių ir rūpestingai suprojektuotų pertraukimų, vedančių žvilgsnį nauja kryptimi.
Daugiau nuotraukų:
Žurnalas „Centras“