Pokalbis su architektu Tomu Lape apie architektūrą, prioritetus ir asmeninį tobulėjimą

Gyvenamasis namas „Pavasaris“ (Vilniaus raj.) - geriausias privatus 2011 m. interjeras

Gyvenamasis namas „Pavasaris“, Vilniaus raj.

Gyvenamasis namas „Pavasaris“ - geriausias privatus 2011 m. interjeras.

(bendraautoriai: Ž. Putrimaitė, V. Eitminavičius)

Nuotraukos: R. Urbakavičiaus, D. Kalashnikovo 


Gyvenamasis
 namas „Pavasaris“ (Vilniaus raj.) - geriausias privatus 2011 m. interjeras

Gyvenamasis
 namas „Pavasaris“ (Vilniaus raj.) - geriausias privatus 2011 m. interjeras

Gyvenamasis
 namas „Pavasaris“ (Vilniaus raj.) - geriausias privatus 2011 m. interjeras

Gyvenamasis
 namas „Pavasaris“ (Vilniaus raj.) - geriausias privatus 2011 m. interjeras

Gyvenamasis
 namas „Pavasaris“ (Vilniaus raj.) - geriausias privatus 2011 m. interjeras

 

Amžius – 36 m.

Išsilavinimas – VGTU, Architektūros fakultetas, magistras

Mėgstamiausias filmas – „Gili žydra jūra“

Pirma mintis, nubudus ryte: „Viskas tik geryn ir geryn“

Gražiausia spalva – Žemės

Gyvenimo kredo: „Duok kitam, ką turi geriausio – grįš bumerangu“

Negalėčiau gyventi be galimybės tobulėti.

Beskonybė, kičas interjere – tai madų vaikymasis.

Geras architektas yra atsakingas.

 

Jaunas perspektyvus architektas Tomas Lapė prieš 8 metus įkūrė „Studija lape“, kurioje dar su trimis architektais ne tik kuria ir realizuoja architektūrinius projektus, įdomius interjerus, bet tobulėja asmeninėje bei profesinėje srityse. Nuolatinis mokymasis – vieni svarbiausių dalykų architekto gyvenime, kurie atsispindi tiek architekto kasdienybėje, tiek ir realizuojamuose projektuose.

Papasakokite, koks buvo Jūsų kelias architektūros link. Ar tai buvo vaikystės svajonė?

Kiek pamenu, visada mėgau gamtą ir piešimą ir, ką bepiešdavau, visada išeidavo kokia nors „architektūra“ (šypsosi). Piešimo paslapčių niekur nesimokiau, taigi buvau visiškas mėgėjas, primityvus „tautodailininkas“.

Kas lėmė profesinį pasirinkimą tapti architektu?

Mano gyvenime nebuvo jokios dramos ar pasirinkimo dilemos, pamenu tik, kad mama kažkada garsiai pasakė, jog greičiausiai tapsiu architektu.

Ar prisimenate savo pirmą įgyvendintą statinį ar interjerą?

Prisimenu visus savo projektus, bet man svarbiausia tai, kad nei dėl vieno negėda. Vis tik maloniausi darbai yra tie, kuriuos kurdamas ir realizuodamas suvokiau tobulėjimo džiaugsmą.

Nuo ko pradedate kurti? Kokie pagrindiniai Jūsų kūrybinio proceso žingsniai?

Nuo pažinimo. Noriu pažinti žmones, kuriems tai bus skirta, noriu pažinti aplinką, kurioje tai bus, noriu pažinti laiką, kuriuo visa tai gyvens ir kas bus po to...

Kaip galėtumėte apibūdinti savo klientus? Kokie žmonės renkasi Jūsų paslaugas?

Tikriausiai jie tokie kaip ir aš – ieškantys vertybių, norintys tobulėti.

O kokiomis gyvenimo vertybėmis vadovaujatės Jus?

Visų mūsų veikla šiame pasaulyje vienaip ar kitaip atsiremia i materialinį pradą. Kuriame, gaminame ir naudojamės įvairiais daiktais. Jų gausa ir svarba tapo savotišku kultu, išsivysčiusios visuomenės ženklu. Manau, tikroji gyvenimo kokybė slypi kitur. Tai ir stengiuosi atrasti.

Kaip apibūdintumėte logikos ir intuicijos santykį kūrybiniame procese?

Manau, tai vieno ir to paties medžio vaisiai. Nesistengiu jų supriešinti. Stipri logika ir žinios – svarbi prielaida atsirasti intuicijai, ir atvirkščiai. Tai lyg bėgiai į tą patį tikslą, kuriuos tarpusavyje jungia pabėgiai – žinios. Kartais važiuoji vienais, pavargsti, peršoki ant kitų, tačiau judi ta pačia kryptimi. O patogiausia – judėti iš karto abiem.

Kaip šiandien Lietuvoje gyvena architektai? Ar čia yra pakankamai galimybių savirealizacijai?

Tai, kas ir kur esame šiandien, yra tai, ką darėme vakar, tąsa. Kai nustosime save guosti, jog visuomenė nepakankamai mus gerbia, nepakankamai mums moka ar nepakankamai mums leidžia pasireikšti kaip kūrėjams, o susimąstysime, ką jai galime duoti patys, patikėkite, atsiras visos prielaidos save realizuoti.

Kaip, be tiesioginio darbo, mokymasis, tobulėjimas pasireiškia „Studija lape“ kolektyve?

Kiek tik pavyksta, visada stengiuosi derinti darbą, malonumą ir galimybę tobulėti. Su studijos komanda organizuojame kūrybines keliones, kurios yra savišvietos idėjos dalis, tiesa, jos nėra dažnos. Dabar studijoje įgyvendiname savišvietos ritualą paskaitų formatu: kiekvieną savaitę kažkuris iš komandos narių paruošia pranešimą architektūros tema ir visiems jį pristato. Diskutuojame. Filosofuojame. Ieškome priežastingumų. Po kurio laiko be to, manau, net neįsivaizduosime savo darbo.

Kokios buvo ar yra planuojamos Jūsų pranešimų temos?

Jau diskutavome apie židinius, laiptus, vienaaukščius gyvenamuosius namus, istorinę Lietuvos architektūrą, dabar pradėjome ciklą „Grynakraujė architektūra“.

Kaip susiformavo Jūsų dabartinė architektūros studijos komanda, siekianti bendrų tikslų, motyvuota ir norinti mokytis?

Gal nuskambės keistai, bet tai vienas sunkiausių darbų. Komandos apimtis nėra nejudinama ar stacionari. Žmones ateina ir išeina, bet požiūris i kūrybines vertybes lieka.

Dalyvavote projekto „Mano šaunioji sodyba“ komisijoje. Aplankėte ne vieną Lietuvos sodybą. Kaip vertinate šiuolaikinių lietuviškų sodybų architektūrą? Ar šioje srityje jau galime įžvelgti pažangą, modernumą, ar čia dar tvyro giliai įsišakniję konservatyvumo elementai?

Šioje srityje galima įžvelgti žmonių norą gyventi turiningai ir dvasingai. Žmonės savo pastangomis realizuoja savo vertybes. Tai yra gražiausia. Nežinau, ar žodis „pažanga“ čia pats tinkamiausias. Sodyba man labiausiai asocijuojasi su harmoningu gyvenimu gamtoje. Šias dvasines pastangas ir bandžiau įžvelgti.

Gyvenamasis
 namas „Šviesa“ (Vilniaus raj.)

Gyvenamasis namas „Šviesa“, Vilniaus raj.

(bendraautorė R. Kijauskaitė)

Nuotraukos: R Urbakavičiaus


Gyvenamasis
 namas „Šviesa“ (Vilniaus raj.)

Gyvenamasis
 namas „Šviesa“ (Vilniaus raj.)

Gyvenamasis
 namas „Šviesa“ (Vilniaus raj.)

Gyvenamasis
 namas „Šviesa“ (Vilniaus raj.)

  Viename interviu prasitarėte, kad nuosavas namas – tai jokia investicija ir, jei jis nėra geras ir pastatytas geroje vietoje, su metais jo vertė krenta. Kas, anot Jūsų, yra geras nuosavas namas ir gera vieta jam statyti?  

Šios mano minties kontekstas – finansinis. Nuosavas namas – anokia čia investicija, kai turi imti kreditą,„užstatyti“ save trisdešimčiai metų, statyti kompromisini namą ir mokėti už jo išlaikymą, palūkanas, o kur dar infliacija... Ir viskas tik dėl to, kad kažkur išgirdai, jog nekilnojamojo turto vertė visada kyla. Vienintelė galima investicija – tai investicija į savo ir savo šeimos komfortą; jei name tikrai gerai jausiesi, jei jame pailsėsi, netgi galėsi tobulėti ir tai skatins tavo produktyvumą. Tačiau tam neužtenka tik stogo ir keturių sienų su langais į kaimynus. Tam jau reikia architektūros (šypsosi).

Savo projektuotus namus pavadinote „Medžiu“, „Šviesa“, „Bonza“, „Pavasariu“, „Joga“... Tai su gamta, nubudimu susiję pavadinimai. Ar tokie projektų pavadinimai – tai sąmoningas sprendimas sieti savo kūrinius su tobulėjimu, augimu, ar pavadinimus lemia kitos inspiracijos?

Pavadinimai atsiranda jau po viso projektavimo ir statybų proceso. Pažvelgi per atstumą į galutini rezultatą, išsikeltus uždavinius, realizuotas vertybes, užsakovų būdą ir pabandai apibūdinti tai vienu žodžiu.

Kas šiandien architektūroje ir interjero dizaine yra populiaru ir madinga?

Mano leksikoje žodis „mada“ yra keiksmažodis, todėl apie ją neturiu ką pasakyti.

O ar užsakovai, su kuriais Jums tenka dirbti, vaikosi madų kurdami savo namus?

Man pasisekė, nes su tokiais dirbti neteko.

Koks banaliausias architektūrinis sprendimas?

Koks jis bebūtų, jo autorius bus architektas. Banalu ir neatsakinga – tai neturinti pozityvios energijos architektūra. Kaip teigė J. W. Goethe, visa, kas egzistuoja, turi energijos jėgą, dėl kurios ir egzistuoja. Architektūra be vidines teigiamos energijos yra priversta siurbti svetimą. Taigi jos naudotoja – visuomenė – tampa architektų neatsakingų sprendimų įkaite.

Finansinė krizė gana stipriai sukrėtė šalies ekonomiką. Kaip apibūdintumėte krizės įtaką Lietuvos architektų veiklai?

Asmeniškai esu linkęs matyti daugiau gero nei blogo. Atsirado vietos vertybėms.

Kokius interjerus tenka kurti dažniausiai?

Manau, pradedame kurti architektūrą su scenarijumi. Visada maniau, kad turinys pats suranda sau tinkamiausią formą, o ne atvirkščiai, todėl labai didelį dėmesį skiriame tiek materialių, tiek dvasinių poreikių analizei. Juk gyvenimą malonų daro ne keli papildomi kvadratiniai metrai, o galimybė realizuoti savo svajones, rasti vietos pomėgiams, savišvietai ir vidiniam tobulėjimui. Visa tai, esu įsitikinęs, gali ir turi rasti vietos mūsų namuose nepriklausomai nuo to, kokio jie dydžio.

Viename konkurse esate pelnęs įspūdingiausio interjero titulą. Ką Jums pačiam reiškia konkursiniai apdovanojimai?

Apdovanojimai šiek tiek paglosto savimeilę, tačiau juos gavęs grįžtu prie savo darbu ir noriu padaryti dar geriau.

Ar profesinėje srityje turite autoritetų, i kuriuos savo darbais siekiate lygiuotis?

Žinoma, autoritetų turiu daug. Mokausi ir iš tų, kurių nelaikau autoritetais, taigi jų sąrašas būtų begalinis... Ar noriu į juos lygiuotis? Gal ne, mokytis – taip.

Savo interneto svetainėje prisistatote atskleisdamas, kas Jums svarbu ir nesvarbu. Prie nesvarbiųjų sąrašo pateko picos, alus, bohema, gėlės... Ar tai reiškia, kad šiems dalykams nėra vietos Jūsų gyvenime?

Šiems dalykams mano galvoje vietos nėra.

Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

Skaityti, būti gamtoje, kolekcionuoti, nardyti, fotografuoti, svaidyti peilius, glostyti savo kates.

Ar galėtumėte išskirti įsimintiniausią knygą, kurią perskaitėte?

Vienos įsimintiniausios nėra. Šiuo metu skaitau Z. Baumano „Vartojamas gyvenimas“, o iš paskutinių įsimintiniausios buvo Dalai Lamos „Menas būti laimingam“, R. Semlerio „Eretikas“, Y. Bergo „Kabalos galia“, L. Kahney „Apple“ smegenys“.

Ačiū už pokalbį.

 

Parengė Agnė Jakubonė

Nuotraukų autoriai: T. Lapė, R. Urbakavičius, D. Kalashnikovas


Žurnalas „Interjeras.lt pataria“