Rasa Baradinskienė: Lietuvos dizaino situacija sparčiai gerėja

 

 

 

 

Kėdė „Mama“ – daugiausia dėmesio visame pasaulyje sulaukęs R. Baradinskienės darbas, kuriame atsispindi bendražmogiškas apkabinimo momentas.

 

 

 

Kėdžių kolekcija dekoruota megztais raštais, sukurtais kitame mąstelyje atkartojus kadaise močiutės naudotus rankdarbių pavyzdžius.


 


„Jausmų dizainas“ – tai šūkis, tiksliai apibūdinantis profesionalios dizainerės Rasos Baradinskienės kūrybą. Beveik kiekviename savo kūrinyje dizainerė „instaliuoja“ gerą emociją ir norą ja dalytis su šeima, draugais, artimaisiais ir su kiekvienu žmogumi, kurio namuose atsidurs jos kurti darbai.

R. Baradinskienė, viena pirmųjų pramynusi Lietuvos dizaino kelią į tarptautines rinkas, šiandien   atskleidžia savo profesinės sėkmės paslaptis.

Dizainas – tai vaikystės svajonių profesija ar laiko ir aplinkos lemtas pasirinkimas?

Dizainerės profesija buvo ne tiek mano vaikystės svajonė, kiek mano aistra, mano pomėgis, kuris vėliau tapo profesiniu pasirinkimu. Dar būdama maža mėgau kurti, konstruoti ir tai galėdavau daryti valandų valandas. Tuomet svarbiausia būdavo, kad niekas to kūrybinio proceso nesutrukdytų. Nuo vaikystės iki šių dienų išliko vienas svarbiausių mano kūrybos variklių – siekis džiuginti kitus. Aš beveik niekada nedarydavau nieko sau ir visus kūrinius dovanodavau artimiesiems, norėdama jiems suteikti gerų emocijų, pradžiuginti, nustebinti.

Mano šeimos nariai dirbo kūrybinėse srityse, tad nors dizainerės profesiją rinkausi pati, šeimos narių veikla, nuolatinis buvimas kūrybingų asmenybių terpėje tikrai turėjo įtakos mano profesiniam pasirinkimui.

Papasakokite, kaip toliau klostėsi Jūsų kūrybinė veikla?

Dizainas labai plati sfera. Beveik kiekvienas daiktas yra dizainas – drabužiai, įpakavimas, spauda, maistas, todėl, norint nepaklysti dizaino platybėse, būtina tikslingai susiorientuoti ir susidėlioti prioritetus. Mane labiausiai traukė formų, vyraujančių žmonių aplinkoje, konstravimas, todėl mielai kuriu baldų dizainą, interjero aksesuarus. Kai baigiau studijas, šiai veiklai terpė nebuvo itin palanki. Tuo metu beveik visi dizaineriai pasinėrė į reklamos arba grafinio dizaino sritis. Baigusi studijas ir aš keletą metų dirbau šiose srityse, kur įgijau patirties, žinių, tačiau viduje visada kirbėjo užspaustas troškimas kurti baldus, aksesuarus. Tad siekdama dirbti širdžiai artimą darbą nuo 2000-ųjų pasirinkau nepriklausomos dizainerės kelią.

Mano kūrybinėje veikloje didžiausias lūžis buvo tuomet, kai pirmą kartą kaip lankytoja nuvykau į Milane vykusią baldų parodą. Ten labiausiai nustebino parodos dydis, dizaino projektų lygis ir realizuotos drąsios idėjos. Kas dabar jau nestebina, tuomet prieš daugiau nei dešimtmetį atrodė kaip kažkas nepaprasto. Milano baldų dizaino parodos – tai fenomenas, kuris ženkliai padarė įtaką ir vis dar daro dizaino plėtrai įvairiuose pasaulio regionuose.

Nors vykau iš visai nedidelės šalies, kaip baldų dizaino naujokė, Milano parodoje tikrai nepasijaučiau nei sugniuždyta, nei suparalyžiuota. Priešingai, man „išdygo sparnai“, pasijutau kaip sava tarp savų ir nutariau, kad reikia apsišarvuoti kantrybe ir eiti savo svajonės link.

Sakykite, kas buvo sunkiausia šiame kelyje, su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte?

Vienas iš sunkesnių veiksnių – finansinė pusė. Pradžioje reikia daug investicijų, kurios daromos neturint jokių atsipirkimo garantijų. Teko mokėti už keliones, parodas, prototipų kūrimą, reprezentacinę medžiagą, ir tai finansiškai visai neapsimokėjo. Į priekį vedė didžiulis tikėjimas savo veikla ir kantrybė. Metams bėgant viskas lengvėjo. Atsirado tarptautinių parodų kuratorių, kurie patys kviesdavo pristatyti savo darbus, padengdavo dalyvavimo išlaidas.

Dar vienas iššūkis – sandėliavimo patalpos, kurios reikalingos didesniems daiktams, baldams. Įprastame šaltame drėgname rūsyje ne kiekvienas baldas gali būti laikomas, todėl rasti tinkamas patalpas aukštoms spintoms ar kitiems stambesniems projektams būdavo nelengva.

Ar, be meilės savo darbui, įmanoma turėti tiek kantrybės ir eiti į priekį?

Žinoma, ne! Be meilės ir aistros šiam darbui, be didžiulės kantrybės, rankos nusvirtų labai greitai.

Praėjus vos keletui metų nuo Milano baldų dizaino parodos, kurioje dalyvavote kaip žiūrovė, į Milaną grįžote kaip parodos dalyvė...

Parodoje yra niša naujiems jauniems dizaineriams, kurie dar nesugadinti standartų. Ši erdvė sulaukia itin didelio lankytojų dėmesio. Tuo metu su keletu jaunų perspektyvių Lietuvos dizainerių buvome įsteigę kūrybinę grupę „A.K.I.S.“. Apšilę Lietuvoje, nusprendėme parodyti savo darbus ir platesnei auditorijai. Taip pateikėme savo paraišką ir italams. Ir, savo pačių nuostabai, buvome pirmieji iš Rytų Europos valstybių, įveikę atranką ir patekę į Milano baldų parodą. Tai galima vadinti istoriniu įvykiu.

Dalyvavimas parodoje mums buvo labai geras profesinis „krikštas“. Visi ėjome dar nepramintu keliu, neturėjome teisingų pavyzdžių, todėl mokėmės iš savo klaidų. Tik vėliau pastebėjome, kad į Milaną vykome nepakankamai pasirengę, beveik neturėdami reprezentacinės medžiagos ir pan. Manau, nereikia tikėtis po pirmos parodos stulbinančių rezultatų. Norėdamas daugiau pasiekti, privalai apsišarvuoti kantrybe ir daug daug dirbti.

Jau daugiau nei 10 metų dalyvaujate įvairiose tarptautinėse parodose. Kaip vertinate Lietuvos dizaino situaciją pasauliniame kontekste?

Aš visada maniau ir manau, kad Lietuvos dizaineriai turi stiprų kūrybinį potencialą. Jie yra originalūs.

Lietuvos dizaino situacija labai sparčiai gerėja. Studentai pasirinkę dizainerio specialybę šiuo metu žengia jau pramintu keliu. Jiems dabar daug lengviau dalyvauti parodose, tarptautinėse mainų programose, per kurias užmezgami naudingi ir perspektyvūs ryšiai. Kita vertus, vis dar sudėtinga situacija pramoninio baldų dizaino srityje. Sėkmingų pavyzdžių, kai dizaineris bendradarbiauja su baldų gamintojais ir iš to laimi visi, nėra daug.

Manau, progresas turi kilti iš vidinio suvokimo, kad dizainas kuria didelę pridėtinę vertę. Daugelis gamintojų labai atsargiai investuoja į naujo produkto kūrimą ir vis dar prioritetus teikia šabloniškų, masinių, nebrangių baldų gamybai. Lietuvoje dominuoja greito verslo kultas.

O nemanote, jog tam įtakos turi tai, kad Lietuvos visuomenė nėra labai reikli ir jai nereikia išskirtinio dizaino kasdienėje aplinkoje?

Tai yra kompleksiniai veiksniai, susiję su edukacija. „Estetikos geno“ ugdymą reikėtų vykdyti nuo mažų dienų. Užsienio valstybėse net darželinukai vežami į parodas, kultūrinius renginius, kuriuose supažindinami su meno kūriniais, lavinamas estetikos suvokimas. Tokia edukacija priklauso ir nuo valstybės prioritetų. Mūsų visuomenėje gyvena pirma karta po nepriklausomybės atgavimo, todėl šiuo metu vis dar vyksta vertybių pervertinimas. Be to, visuomenės požiūrį į dizainą lemia ir ekonominė situacija, nors suvokimas, kad dizainas yra neįperkamas, – mitas. Kai dizaineriai subalansuoja tris esminius veiksnius – idėją, protingą medžiagų panaudojimą ir gamybinius procesus, tai dizaino produktų kaina tampa priimtina daugeliui gyventojų.

Ar dizaineriui reikalinga komercinė gyslelė? Ar jis užsiimdamas kūrybine veikla gali efektyviai pats realizuoti savo produkciją? Kokia Jūsų patirtis šioje srityje?

Nėra vieno teisingo atsakymo – ar sėkmingas dizaineris turi turėti tą komercinę gyslelę, ar ne. Vis tik norint dizaino srityje pasiekti gerų rezultatų, komercinis veiksnys yra būtinas ir neišvengiams. Tad jei dizaineris yra labiau kūrėjas, tada neišvengiamai reikia kitų komandos žaidėjų, kurie turėtų komercinių gebėjimų.

Kita vertus, per daug racionalūs komerciniai rėmai gali labai nuskurdinti kūrybinį vyksmą ir kartais kuriančiam žmogui yra tiesiog būtina bent kuriam laikui atsiriboti nuo visų suvaržymų. Idealiausias atvejis, kai dizaineris geba rasti pusiausvyrą tarp kūrybos ir prekybos, bet tokie atvejai yra labiau išimtis nei taisyklė.

Aš pati labiau mėgstu bendradarbiauti ir ieškoti tos komercinės gyslelės kreipdamasi į tuos, kurie ją turi iš prigimties. O man pačiai labiausiai patinka kurti.

Šiuo metu kuriate ne tik baldų, aksesuarų dizainą, bet ir užsiimate sienų tapyba. Sakykite, kuri veiklos sritis Jums arčiausiai širdies?

Labai aiškiai žinau, nes jau seniai esu sau atsakiusi į šį klausimą. Dabar specializuojuosi trijose srityse: tai baldų dizainas ir mėginimas išeiti į pramoninį bendradarbiavimą (tai kol kas mažiausiai atsiperkanti sritis), smulkių daiktų, aksesuarų gamyba iš dalies yra mano pragyvenimo šaltinis, sienų tapyba yra pagrindinis mano pragyvenimo šaltinis.

Vis tik labiausiai man patinka projektuoti monumentalesnius daiktus ir baldus ir tam teikčiau kūrybinius prioritetus, jei iš šios veiklos pavyktų išgyventi. O sienų dekoro projektai šiuo metu suteikia galimybę išreikšti savo mintis dideliame mąstelyje, tad nors ši veikla ir nėra itin „dizaineriška“, vis tik tais momentais, kai neprojektuoju monumentalių baldų, sienų piešiniai tarsi kompensuoja ir suteikia erdvės išreikšti savo kūrybiniams sumanymams. 

Kontrastų harmonija – kaip siekiamybė ir kūrybos prielaida  mano kūryboje. Noriu žiūrėti į kontrastus ne kaip į prieštarą, bet kaip į veiksnį, kuris praturtina ir suteikia gyvasties. Pastaruoju metu vis susimąstau, kad dabartinės mano veiklos sritys yra taip pat kaip šioks toks kontrastas. Pavyzdžiui, dizainas (ypač pramoninis) yra susijęs su masine gamyba, tiražavimu, kas labai įtakoja idėjos vystymą, patį kūrybos procesą. O kita mano veikla – sienų piešiniai – yra masiškumo priešingybė, nes čia kiekevienas projektas būna išskirtinai unikalus ir nepakartojamas. Kartais derindama šias savo veiklas pagalvoju, kad „šokinėjant nuo vienų bėgių ant kitų“  pareikalauja daugiau jėgų, bet kita vertus, patirtis, atsirandanti dirbant kontrastingose srityse padeda viską matyti šviežesniu ir kiek atitrauktu žvilgsniu. Tai besąlygiškai praturtina tiek vienos, tiek ir kitos srities kūrybinius rezultatus. 

Pakalbėkime apie sienų dekoravimą. Sakykite, kokie žmonės dažniausiai jį renkasi?

Sienų dekoravimas Lietuvoje nėra labai populiarus. Kita vertus, natūralu, nes tai pakankamai individualu ir tokį dekorą renkasi žmonės, norintys pabėgti nuo šabloniškumo, standartų. Jie nori į savo buitį ir būtį įnešti krislelį kažko nepakartojamo. Kokie bebūtų gražūs tapetai, kokios bebūtų jų galimybės, visada galima surasti analogišką variantą kituose namuose. O išskirtinis sienų dekoras pasižymi tuo, kad jis kuriamas konkrečiai aplinkai, konkrečiai situacijai ir tai yra garantas, kad tai bus autentiškas ir nepakartojamas kūrinys.

Ar šio sienų dekoro nedideliam populiarumui įtakos negali turėti jo kaina? Gal tai labai brangus malonumas, skatinantis žmones rinktis kitus sienų apdailos būdus?

Sienų tapyba nėra labai brangi paslauga. Jos kaina prilygsta gerų kokybiškų tapetų kainai, o kai kuriais atvejais sienų dekoras gali kainuoti ir pigiau. Vis tik, jei sienų dekorą lyginsime su tapetais, tai nesunkiai įžvelgsime, kad jis turi daugiau pranašumų. Tarkim, kai patalpoje yra nelygios sienos, skliautai, arkos, naudojant sienų piešinius galima padaryti dailius perėjimus, kas būtų neįmanoma tapetuojant. Be to, sienos piešinį ar jo motyvą šiuolaikinės technologijos leidžia atkartoti kituose interjero elementuose, pvz., tekstilės elementuose, balduose, o tai sukuria harmoningo išbaigto interjero efektą.

Kiek laiko išlieka sienų dekoras?

Aš manau, kad jis lieka tiek, kiek žmogus nori jį matyti savo aplinkoje. Negaliu sakyti, kad sienų dekoras išliks kelis šimtus metų, nes negaliu to patikrinti, tačiau mano darbo praktika rodo, kad tai ilgalaikis sprendimas.

Kas Jūsų įkvėpimo šaltinis?

Mane kūrybai įkvepia gyvenimas, bendravimas su žmonėmis, kelionės, gamta, žmonių bendrystė ir išlikęs noras dalytis teigiamomis emocijomis ir provokuoti žmogų pažvelgti į gyvenimą iš kiek kitokios perspektyvos, paskatinti išeiti iš sustabarėjimo ir priversti nusišypsoti.

Ačiū už pokalbį.

 

 

Parengė Agnė Jakubonė

Nuotraukos Dariaus Gumbrevičiaus ir iš asmeninio herojės archyvo

Žurnalas „Interjeras.lt pataria“

 

 

 


 

Dizainerė pastebi, kad skirtingose šalyse į jos kurtus daiktus žmonės reaguoja labai skirtingai. Kėdė „ROT“, 2002 m. dalyvavusi Milano baldų parodoje „Salone Satellite“, labai šiltai priimama Azijos gyventojų, tačiau lietuviams kėdėje integruota klūpėjimo galimybė yra gana svetima.