Privatus gyvenamasis Nr. 42 2011

Butas Senamiestyje

Įprasti dalykai taip pat kinta. Praeitis kinta virsdama dabartimi.
Sukurti erdvę, kurioje šeima jaustų sau įprastos, pažįstamos aplinkos tapatumą ir taip pat galėtų ją pripildyti dabartimi: kelionių relikvijomis, judesiais, sapnais. Ne įpareigoti, o leisti ar paskatinti laisvai kvėpuoti, judėti – tai buvo šio projekto išeities taškas. Iš kitos pusės, tai dialogas tarp praeities ir dabarties, tarp senamiesčio, paveldo ir šiuolaikinio, dinamiško gyvenimo būdo, kuris renkasi ne uždaras formas, o nukreipiamąsias, leidžiančios improvizuoti, rinktis skirtingas kryptis.

Keliaujant po šiuos namus, erdvės ne tik pastoviai kinta nuo horizontalių į vertiklias, joms suteikta ir asimetrijos dorybė, galimybė keliauti istrižai. Apšvietimui taip pat būdingas asimetriškumas. Akcentuojama šviesos koncentracija tam tikrose buto erdvių zonose, vienur pabrėžiant šviesos linijiškumą, kitur naudojant išsklaidytą taškinį apšvietimą. Tokia asimetrija butui tarsi žmogaus veidui suteikia atpžįstamumo, kuria tapatumo jausmą ir kalba apie neužbaigtumą, kitimą, kaip vieną iš esminių šiuoliakinio gyvenimo būdo bruožų. Šią „non finito“ idėją pratęsia ir palėpiniame aukšte esanti vonios – garderobinės erdvė. Ji vizualiai išilginta, „pasibaigia“ šiuolaikine ikona – langu į išorę, į kažkur...

Tam tikras buto erdvių sterilumas, puristinė estetika, nėra savaime tikslas, taškas. Ji leidžia nevaržomai nusėsti naujiems daiktams, dulkėms, jaukioms detalėms, kurios pripildo erdves gyvybe. Kelios svarbios injekcijos, tarsi tekstinės užuominos apie kitos, dar neparašytos pastraipos turinį, jau dabar integruotos į sakinį. Buto grindims „suleista“ gera senamiesčio bacila, daiktus pripildanti tauraus senėjimo. Laikui bėgant tarp baltai dažyto parketo lentų atisras plyšeliai, išryškės eglutės faktūra. Lyg gyvas organizmas grindys kis drauge su aplinka, joje gyvenančiais žmonėmis. Etnografinės, skandinaviškos tekstilės salelė kvies jaukiam pasisedėjimui, telkdama visą dėmesį aplink save, o zoomorfinės figurėlės pavydžiai žvelgs nuo palangių, kantriai laukdamos kol bus užkalbintos.