Viskas apie pirtį

pirtis

pirtis

pirties_krosnis

pirtis

pirtininkas_saulius_tuckus

Neturėdamas nuosavos pirties, esi priverstas naršyti visagaliame internete, klausinėti draugų ir pažįstamų, „trenktis“ į užmiesčio poilsiavietes, kaimo turizmo sodybas. Ir visa tai dėl to, kad turi pirties viziją, kurią trokšti įkūnyti.

Iš kur ta nenumaldoma trauka šiam, gana archaiškam prausimosi būdui? Pirtis nuo senų senovės buvo ne tik kaip tik prausimosi vieta, bet ir vieta, kurioje gydomasi, ilsimasi, bendraujama, linksminamasi, net gimdoma.

Tarybiniais laikais, kai nebuvo prabangių pirčių, vandens parkų, natūralu buvo norėti sau įsirengti pirtį, kurioje vienu metu tilptų viskas: ir erdvi garinė, ir prabangi pokylių patalpa, ir gaivinantis baseinas, biliardo stalas (blogiausiu atveju teniso). Tai galima pateisinti laikmečio skurdumu, bet tas noras neišnyksta ir šiomis dienomis. Tik daugeliui tenka gerokai nusivilti. Kodėl? Atsakymas slypi kitame klausime, į kurį kiekvienas turi sau atsakyti: kokios jis pirties nori?

Būsimasis pirties savininkas turėtų aiškiai suprasti skirtumą tarp pirties, kaip objekto, skirto praustis, ir kaip pasilinksminimo vietos. Pirtys be apibrėžtos panaudojimo idėjos dažniausiai pavirsta dekoratyviniais, beveidžiais statiniais, atlikdamos gerovės demonstravimo objektų funkcijas.

Margumas nuomonių

Yra fanų, kurie neįsivaizduoja gyvenimo be pirties, nes tai yra „šventas reikalas, nacionalinis pasididžiavimas ir gyvenimo esmė“. Yra mėgėjų, kurie į pirtį žiūri nuosaikiau, kaip į malonų laisvalaikio praleidimą, gerbia pirtį už malonų garą, deginantį vantos prisilietimą ir draugišką užstalės kompaniją. Yra ir tokių (dauguma), kurie su nepasitikėjimu žiūri į pirtį, kaip į visišką atgyveną, per stebuklą išlikusią šiuolaikiniame pasaulyje tarp ultramodernių vonių ir dušų, baseinų ir vandens parkų

Nedaug kas gali konkrečiai paaiškinti, kuo pirtis skiriasi (arba yra panaši) nuo vonių ir dušų, kokie tam tikrų procedūrų atsiradimo principai, jų sąsajos su istorija ir tradicijomis. Todėl lietuviška pirtis beveik išnyko kaip atgyvena, neturinti to, kuo patrauklios rusiškos, suomiškos ar turkiškos pirtys... Panašiai, kaip lietuviško virtuvės patiekalus pakeitė picos ir kebabai. Lyg neturėtume savo lietuviškos pirties, lyg ji būtų tokia prasta, kad jos paminėjimas sodybos pristatyme būtų it bjauri dėmė spindinčiame „kaimo turizmo“ dvarelio veide.

Praustis versus linksmintis

Šiuolaikinės, praustis skirtos pirtys yra griežtai individualios – suteikiančios privatumo prausiantis galimybę (praustis vienumoje, atskirai, pagal eiliškumą). Antraip pirtis tampa anachronizmu.

Laisvalaikio pirtys (priedai prie pobūvių salių) gali būti griežtai individualios arba kolektyvinės. Jose dominuoja patalpa pasilinksminimams, o pačios pirties yra nedaug... Ji- tik kaip pretekstas nusirengti.

Intymumas (asmeniškumas, individualumas), švara (higieniškumas), greitas paruošimas ir galimybė atsiradus poreikiui pasinaudoti – pagrindiniai šiuolaikinės pirties, skirtos praustis, privalumai.

Laisvalaikio (pasilinksminimo) pirties principai yra visai kiti.Tai reiškia, kad ir pirties konstrukcija turi būti visai kita. Bet kokie bandymai sujungti vienos konstrukcijos pirtyje laisvalaikio ir prausimosi galimybes, pavers kasdienio būtinumo objektą antraeiliu epizodinio panaudojimo statiniu.

Pirties paskirtį išduoda jos pagrindinė dalis. Tai patalpa, skirta praustis, –šlapias priepirtis (prausykla) su galimybe naudotis šiltu ir šaltu vandeniu (gali būti ir su dušu). Garinės pirties mėgėjų – gera garinė, su galimybe naudoti vantas. Pasilinksminimų pirtis (pobūvių) – salė su židiniu ir dideliu stalu. Sporto/laisvalaikio – garo atrakcionai, treniruokliai, baseinai ir t.t.

Pirtis ar sauna?

Kaitinimąsi sausose pirtyse išrado suomiai. Saunos išpopuliarėjo XX amžiaus viduryje, kuomet suomiai pristatė galingas metalines krosnis, pradžioje kūrenamas malkomis, vėliau elektra. Technologijų pagalba oras saunos patalpoje įkaisdavo iki tokios aukštos temperatūros, kad naudoti garą tokiose pirtyse praktiškai nebuvo prasmės.

Saunas labiau tinka vadinti sausomis termokameromis (džiovyklos, šildyklos) negu pirtimis. Tai buvo naujiena, kadangi metalas (pirmiausia plienas, špižius) sudarė galimybę ne tik pagaminti indus, uždarus garo katilus, kuriuose galima kaitinti vandenį ir gauti garą, bet ir šildytuvo (krosnelės) sieneles, kurios kaitina pirties orą. Tuo pačiu krosnies konstrukcija neapibrėžia saunos tikslo ir procedūrų esmės. Oficialiai priimta manyti, kad yra dvi procedūrų, galimų suomiškoje saunoje, rūšys:

  • „sausas prakaitavimas“ - susikaupusių šlakų išvarymas, prakaituojant per odos poras;
  • ekstremalus kūno kaitinimas, derinant kontrastingus atvėsinimus šaltame vandenyje.

Dėl šių priežasčių, sausas saunas leidžiama montuoti gyvenamuosiuose pastatuose, nebijant drėgmės poveikio sienoms.

Nagrinėjant „suomiškos saunos“ terminą, reikėtų paminėti, kad iki XX a. vidurio sąvokos „pirtis“ ir „sauna“ reiškė tą patį: dūminė (juoda) pirtis buvo sinonimas „dūminės saunos“ („smoke sauna“), o garinė pirtis su kaminu („balta pirtis“) - garinės bedūmės saunos („white sauna“). Ir vienoje, ir kitoje buvo prausiamasi.

Ieškok geriausio!

Pats sau padariau išvadą, kad naršydamas internete nerasiu to „perlo“, apie kurį svajoju... Ten reklamuojamos pirtys, skirtos ne pirties gurmanams, o pasilinksminimų mėgėjams. Ne tuo adresu kreipiausi...

Norint surasti kokybišką, pagrindinius reikalavimus atitinkančią pirtį, reikia gaudyti informaciją, sklindančią iš lūpų į lūpas – pirmam pasitaikiusiam tokios pirtys durų neatveria. Todėl ir tęsiasi tas „ieškojimas geriausio“...