Kaip „iš nieko“ kuriamas dizaino verslas

Architektė Jurgita Jokubauskaitė

J. Jakubauskaitė: „Turėjau sumą pinigų, už kurią galėjau nusipirkti bilietą į laimės šalį, tačiau nusprendžiau susikurti laimę savo šalyje. Norėjau visiems įrodyti, kad reikia dirbti, ir viskas įmanoma.“

 

...

„Dėl labai sparčių technologinių pokyčių nutariau kurti originalius, neįprastus, bet funkcionalius daiktus, interjerus, panaudodama tai, ką daugelis išmeta ir traktuoja kaip šlamštą.“

 

 

Vilniaus senamiestyje, Stepono gatvelėje, kasdien gimsta originalios absurdo idėjos, kurios realizuojamos iš plastikinių butelių, vielos, metalo, brokuotų lentų... Jų autorė – architektė Jurgita Jakubauskaitė, nuo pat vaikystės mėgusi išmontuoti buitinę techniką, išsukti ir vėl surinkti baldus, atskleidė, kad šis pasaulio pažinimo būdas puikiai praverčia darbartiniame versle. Daugelio daiktų sandara jai žinoma nuo kelerių metukų, todėl nereikia stebėtis, iš kur gimsta tos absurdiškos idėjos.

Jurgita, koks buvo Jūsų gyvenimas, kol įkūrėte dizaino studiją „Absurdo idėjos“?

Prieš sukurdama savo verslą, esu išbandžiusi daugybę veiklų – nuo padavėjos iki verslininkės, baigiau architektūros studijas, dalyvavau įvairiuose mokymuose, todėl šiandien išmanau daugybę sričių (nuo meno iki rinkodaros ir technologijų). Pradėjusi svarstyti apie nuosavą verslą, turėjau idėją kurti išmaniuosius biuro baldus, skirtus aukščiausio lygio vadovams. Planavau kurti baldų konceptus, kuriuose, pavyzdžiui, trinktelėjus per stalą atsidarytų klaviatūra, paduotų rašiklį ir pan. Pasaulyje tai mažai kas daro, nes baldininkai dažniausiai dirba sau, o technologai sau, o aš bandžiau sujungti šias dvi skirtingas šakas. Šią idėją puoselėjau dar iki krizės, kai kūriau pardavimams skatinti skirtą aplinką ir pati buvau agresyvi vartotoja. Padariusi metų pertrauką atsikvošėjau ir supratau, kad galima gyventi kitaip, nebūnant brangios aplinkos vergu.

Kas per tuos pertraukos metus lėmė permainas Jūsų gyvenime, kad po prabangių interjerų kūrimo kardinaliai pakeitėte veiklą ir pradėjote kurti daiktus, papuošalus iš antrinių žaliavų: plastikinių butelių, senų brokuotų lentų, dėvėtų paltų?

Gyvenime nuolat matydavau technologinį progresą. Pavyzdžiui, vienais metais pagaminamas naujausias televizoriaus modelis, o po metų padaromas dar naujesnis, dar geresnis. Viskas labai greitai keičiasi ir nuolat skatina vartojimą. Šiuo metu aš visai neturiu televizoriaus, nes praradau viltį, kad ten galima ką nors įdomaus pamatyti. Dėl labai sparčių technologinių pokyčių nutariau kurti originalius, neįprastus, bet funkcionalius daiktus, interjerus, panaudodama tai, ką daugelis išmeta ir traktuoja kaip šlamštą. Aš tai prikeliu antram gyvenimui.

Papasakokite, kokia buvo dizaino studijos „Absurdo idėjos“ pradžia? Ar tiesa, kad šios dirbtuvės buvo sukurtos „iš nieko“?

Turėjau sumą pinigų, už kurią galėjau nusipirkti bilietą į laimės šalį, tačiau nusprendžiau susikurti laimę savo šalyje. Norėjau visiems įrodyti, kad reikia dirbti, ir viskas įmanoma. „Absurdo idėjos“ – tam tikras mano iššūkis, kad jaunimas nesiveržtų išvažiuoti iš Lietuvos ir pradėtų kurti kažką čia. Tam nereikia turėti milijoninio pradinio kapitalo. Turėdama keletą tūkstančių litų pirmiausia išsinuomojau patalpas, o tada jau nebebuvo kur trauktis. Pinigų dar užteko kasos aparatui (šypsosi pašnekovė, kuriai labai svarbu sąžiningai mokėti visus mokesčius). Iš viso biudžeto liko 200 Lt, už kuriuos nusipirkau plokščių, dažų ir pasigaminau recepciją – stalą ir suolus. Tada iš namų atsinešiau audinių atraižų, prisiuvau įdomių krepšių, pardaviau, vėliau – papuošalų furnitūros, padariau papuošalų – pardaviau. Tokia ir buvo mano verslo pradžia.

Kaip Jus rasdavo klientai?

Iš pradžių aš dirbau be jokios iškabos. Pinigų tam nebeužteko, tačiau mano verslą anonsuojanti „iškaba“ tada buvo originalesni daiktai lange.

Minėjote, kad pirmiausia išsirinkote patalpas studijai. Pagal kokius kriterijus jas rinkotės, kas tada buvo svarbiausia?

Atėjau, pamačiau, paėmiau. Kaina buvo gana didelė. Pasirinkimas buvo labai greitas, o kriterijus vienintelis – kad būtų arti namų, nes stovėti spūstyse nesinori. Dabar galiu dirbti, kiek noriu, ir nereikia sukti galvos, kaip grįšiu namo.

„Absurdo idėjos“ – ką reiškia šis dizaino studijos pavadinimas?

Rinkdama pavadinimą siekiau kuo tiksliau apibrėžti veiklos filosofiją. Žodis „absurdas“ aiškinamas kaip beprasmybė, prasmės neturintis reiškinys, o „idėja“ – pagrindinė daikto esmė. Mano tikslas – beprasmybei suteikti prasmę. Dauguma mano idėjų kyla iš nepatogumo, neatitikimo poreikiams, todėl absurdą paverčiu idėja ir ją realizuoju.

Su kokiomis medžiagomis labiausiai mėgstate dirbti?

Visą sunkiąją artileriją išbandžiusi galiu pasakyti, kad man labiausiai patinka metalas. Turiu svajonę dar kada nors pradėti virinti (šypsosi ir rodo dirbtuvėse esančią didelę įrankių dėžę – „Drakulos karstą“, kuriame laikomi įrankiai).

Iš kur gaunate žaliavų savo „absurdiškoms idėjoms“ įgyvendinti?

Aitvarai atneša. Pavyzdžiui, vienas iš tokių „aitvarų“ plastikinius butelius perpjauna, išplauna, išdžiovina ir atneša, o aš jau iš jų darau šviestuvus.

Kas yra Jūsų klientai, kokie žmonės domisi daiktais, pagamintais iš antrinių žaliavų?

Klientai labai įvairūs: tarp jų yra ir pakankamai garsių verslininkų ir paprastų mirtingųjų. Sagę pas mane galima nusipirkti už 10 Lt. Man pačiai smagu, kai žmogui sukeli emociją, jam patinka, gražu. Rankų darbo lietuviai nevertina. Vyrauja požiūris, kad esi amatininkas, kuris kažką kala, ir nesi nusipelnęs už tai daug gauti. Mane stebina, kad atsiranda lietuvių, kurie prašo parduoti pigiau ir nemušti čekio. Mano požiūris, kad mokėti mokesčius reikia, ir išimčių nedarau.

Apibūdinkite, koks Jūsų verslo tikslas, ko siekiate, kurdama daiktus iš antrinių žaliavų?

Darau realius daiktus, pritaikomus buityje, aprangoje. Tai galima būtų vadinti pramoniniu dizainu, o ne kūryba. Aš nedarau vienkartinių instaliacijų. Mano tikslas – iš antrinių žaliavų kurti praktiškus daiktus. Kam naudoti naujas medžiagas, kurioms pagaminti reikia pakenkti gamtai? Todėl aš visiškai netoleruoju kinų gamybos, kurioje naudojama labai daug kenksmingų medžiagų, nes viskas remiasi į pigią savikainą. Nusiperkama dėl kainos, po dviejų savaičių išmetama į sąvartyną, kuriame visa tai atgula į mūsų žemelę. Man svarbu mažinti vartojimą ir jau nebenaudojamą daiktą prikelti ilgam antram gyvenimui. Juk iš kompiuterio klaviatūros šitiek pakabukų, auskarų galima padaryti, užuot išmetus į sąvartyną. Turime grįžti prie natūralių medžiagų, natūralių žaliavų ir nedaryti verslo iš to, kas kenkia aplinkai.

Esate architektė, tačiau sukūrėte architektams gana nebūdingą, nestandartinį verslą. Juk standartiškai galėjote kurti programų biurą, interjero studiją...

Mano tikslas buvo parodyti, kad verslui sukurti nereikia ne tik daug finansų, bet nereikalingi kažkokie ypatingi gebėjimai ar talentai. Šiuo metu turėdama „absurdišką“ dizaino studiją ne tik galiu pragyventi, bet ir aktyviai dalyvauju įvairiuose socialiniuose projektuose: verslumo skatinimo, darbštumo skatinimo, kūrybiškumo lavinimo temomis. Nesiruošiu būti Lietuvos mesiju, bet, manau, viską reikia pradėti nuo savęs.

Nors tiesiogiai nedirbate architektūrinio darbo, tikiu, kad viduje kirba ir architektūrinių idėjų... Ar ateityje planuojate dirbti architektūros srityje?

Aš noriu įgyvendinti naują socialinių būstų politiką. Manau, dabar ji visiškai neteisinga: žmogus gauna būstą, tačiau jam nesukuriama darbo vieta. Turėtų būti gamykliniai miesteliai, aplinkui juos – socialiniai būstai. Jei nori būti socialiai remtinas – tai gauni ir darbą, ir butą, nes dabar pas mus vystosi pašalpų visuomenė ir Lietuvą reikia skubiai nuo to gydyti.

Anksčiau kurdavote prabangius interjerus, dabar dažniau kuriate visuomeninius, tačiau Jūsų kurti interjerai – su „absurdo idėjų“ prieskoniu: naudojate daiktus, perdirbtus iš antrinių žaliavų. Koks verslas renkasi tokius interjerus?

Dažniausiai tenka kurti kūrybinių erdvių, biurų interjerus, kuriems skiriami gana riboti biudžetai ir norima originalios aplinkos. Čia panaudoju iš plastikinių butelių pagamintus šviestuvus, iš faneros arba natūralių lentų suprojektuoju baldus ir pan. Kuriant biurų interjerus nemažai ginčų kyla dėl vadybininkų darbo vietos: siekiu ją padaryti kuo minimalesnę, mažesnę, nes manau, kad vadybininko pagrindinė vieta – ne didelis darbo stalas kaktusui ir vaikų nuotraukoms pasistatyti, o automobilis, skirtas tiesioginiam darbui su klientais.

Pagal išsilavinimą esate architektė, tačiau stebėtinai versli. Iš kur ta verslumo gyslelė?

Aš visuose darbuose, kuriuose dirbau nuo 15 metų, labai greitai pakildavau karjeros laiptais dėl to, kad į kiekvieną darbą žiūrėdavau kaip į savo verslą. Aš niekada nedirbau formaliai, nes žinojau, kad jei auga kompanija, yra vietos augimui ir man. Darbas su antrinėmis žaliavomis mane žavi tuo, kad kiekvieną dieną reikia aktyviai mąstyti ir sukurti kažką naujo.

Gyvenate senamiestyje. Ar niekada nesvarstėte galimybės darbo vietą susikurti namie, kaip daro daugelis menininkų?

Metus mano kontora buvo namie. Ateidavo užsakovai, sėdime svetainėje ir aptarinėjame viską iki 1 val. nakties. Aš gyvenu ne viena ir mano brangiausiasis lieka įkalintas tarp miegamojo ir virtuvės. Supratau, kad reikia skirti erdves, kuriose gyvenu ir kuriose dirbu. Namai – mano privati asmeninė erdvė, kurioje aš gyvenu.

Kokių „absurdiškų idėjų“ iš Jurgitos galima tikėtis artimiausiu metu?

Sunku pasakyti, nes nežinau, ką aš sugalvosiu rytoj, tačiau galiu pasakyti, ko nesitikėkite niekada – aš tikrai neemigruosiu, nes per daug myliu Lietuvą, ir „Absurdo idėjos“ dar ilgai neužsidarys, nes tokių idėjų dar labai daug ir, laikui bėgant, jos gali išaugti į visą „Absurdo fabriką“.

Ačiū už pokalbį

 

Parengė Agnė Rutkauskaitė

Nuotraukos Dariaus Gumbrevičiaus ir iš asmeninio archyvo

Žurnalas „Interjeras.lt pataria“