|
|
Saulius Tučkus "Lietuviškos Pirties Bičiulių Draugijos" pirmininko pavaduotojas Tūlas miestietis, pavadintas į lietuvišką pirtį, dažnai ilgai svarsto, ką įsimesti į savo pirties krepšį. Juk tai ne pramoginis vandes parkas, ne sporto kompleksas su baseinu ir keliomis patalpomis, pavadintomis „suomiškomis“ ir „turkiškomis“ pirtimis. Tokiu atveju visada prisimenu savo kolegą pirtininką, kuris, apsigyvenęs kaime, sulaukė vietinių senolių pakvietimo pirtin. Pirtin, tai pirtin – į krepšį keliauja du alaus ir vienas „baltos“... Bet senoliai nustemba - kaimyne, tave kvietėm praustis, o ne gerti... Taigi, ką reikėtų neštis, einant į pirtį praustis?
Apranga
Užkietėję pirtininkai sako, kad geriausia pirtininko apranga – pirties kepurė... Tačiau viešoje pirtyje nuogybės nepageidautinos. Vyrams patogu yra apsisiausti per klubus didelio rankšluosčio dydžio pirties „sijoną“, geriau jei jis yra iš lininės, drobinės ar kitos plonos medžiagos, nes parduotuvėse parduodami frotiniai apsiaustai sušlapę tampa sunkūs, ilgai džiūsta. Moterys naudoja paprasčiausias drobines arba linines paklodes, kuriomis apsiaustas kūnas yra laisvas, nesuvaržytas. Pirties kepurės – būtinas pirties atributas. Būnant pirtyje, galva būna aukščiausiai, vadinasi, karščiausioje vietoje. Pirties kepurė apsaugo plaukus, nekaista galva, žmogus gali ištverti didesnį karštį. Neturint pirties kepurės, galima naudoti rankšluostį, susukant jį į „turbaną“.
Druska ir eteriniai aliejai
Pirties reikmenų krepšelyje būtinai turi atsirasti vietos rupiai druskai ir eteriniams aliejams. Druska supilama į dubenį (geriau plastikinį, kad neįkaistų), paliekama garinėje, kad sušiltų. Druskos procedūrų metu į druską įlašinami keli lašai eterinio aliejaus. Paskui druska pilstoma iš dubenio į dubenį – tokio proceso metu ji dar labiau įkaista, ima dulkėti, garinėje pakimba „druskos debesėlis“, o pirtyje pasklinda eterinio aliejaus aromatas... Po tokios įžangos, kai esantys garinėje suprakaituoja, druska naudojama kūno šveitimui. Druska imama saujomis, ir sukamaisiais judesiais ištrinamas visas kūnas. Tokios procedūros esmė – pirma, nušveičiamas senas odos sluoksnis, antra, druska skatina prakaitavimą, o trečia, savimasažo seansas savam kūnui. Trys viename. Druską galima maišyti su soda, kuri minkština odą. Po tokios procedūros rankų delnai, kojų padai ir viso kūno oda būna minkšta lyg kūdikio. Atsargiai! Netyčia brūkštelėjus per akis, teks lėkti ieškoti vandens nusiprausti.
Šis tas apie eterinių aliejų naudojimą pirtyje. Jokiu būdu jų nereikėtų lašinti į vandenį, kurį pilsime ant karštų akmenų, nes aliejus netirpsta vandenyje, o užpiltas ant akmenų akimirksniu sudega ir kancerogenų pavidalu atsiduria mūsų plaučiuose. Tas pats ir alaus megėjams – jokio alaus ant akmenų! Gadinami pirties akmenys ir kvėpuojama nuodais. Labai norintiems – proporcijos: kibirui vandens – stiklinė alaus. Ant akmenų geriausiai pilti tyrą, karštą vandenį.
Vantos
Lietuvis neįsivaizduoja pirties be vantos. Lietuviška pirtis yra turtinga vantų įvairove, jų panaudojimo galimybėmis. Pirtyje galima naudoti praktiškai visų Lietuvoje augančių augalų vantas (medžių, krūmų ir žolių), nepageidautina tik tuja – augalas, savo energetika labiau tinkantis augti kapinėse. Populiariausios vantos rišamos iš beržinių, ąžuolinių, liepų šakelių. Gurmanai vertina ievos, karklo, alksnio, šermukšnio ir, žinoma, kadagio vantas. Nuostabus poveikis ir kvapas pelyno, kraujažolės, kėčio, jonažolės vantelių. Vantas galima pirkti turguje, prekybos centre, iš pakelės prekiautojų, bet geriausia vanta yra ta, kurią pats susiriši – tada žinai, iš kokios vietos rinktos medžių šakelės, įdedi dalelę širdies. Vasarą galima naudoti šviežiai surištas, žiemą – džiovintas arba šaldytas vantas. Spygliuočių vantas (pušų, kadagio, kėnio) galima pasiruošti kada panorėjus. Džiovintas vantas prieš pirtį reikia užmerkti į vandenį. Į šaltą vandenį – jei vantas naudosime po 1 val. , į šiltą – jei po 15–20 min. Jei laiko mirkyti visai nėra, vantas galima šutinti garų pagalba: vanta plikoma 15–20 cm virš karštų akmenų. Per ją pilamas vanduo, tada kylantys karšti garai vantą paruošia naudojimui. Bet svarbu ir saugumo priemonės, kad nenusiplikytumėte garais. Vanotis vanta galima ir pačiam. Tokio vanojimo yra keli etapai, žingsniai: pirmas žingsnis – prieš vanojantis būtina „susipažinti“ su vanta. Užsidengiame ja veidą ir pakvėpuojame apie 3 min. Vėsi vanta gaivina, padeda iškęsti karšto garo bangas, kartu vanta pradeda skleisti nuostabius aromatus. Antras žingsnis – iškėlus į garinės palubę, vantą reikia energingai pasukiot. Taip ji įkaista, o tada iškart reikia dėti prie kūno: pradėti nuo padų, sanarių taip pat pamasažuojant ir pilvą, pečius. Tokiu būdu sušildomi svarbiausi kūno taškai, kūnas paruošiamas vanojimui. Trečias žingsnis – vanojimas. Pradedama nuo kairės kojos pėdos, kylama aukštyn. Vanojami šonai, rankos, nugara, kiek pasiekiam. Maloniausia kada pirtyje dirba profesionalus pirtininkas, kuris atlieka profesionalų vanojimą, kitas procedūras. Vantos naudojamos vieną kartą, kadangi vanojimo metu jos atiduoda visus savo resursus: lapai išnaudoja savo gerąsias savybes, eterinius aliejus. Naudojant vantą daugiau nei vieną kartą, ji atlieka tik mechaninę funkciją.
Pirties kosmetika
Išsivanojus vantomis, kada kūnas yra sušilęs, odos poros atsivėrusios ir švarios, reiktų procedūrų, kurios pamaitintų odą. Šiam tikslui tinka tik natūralios priemonės: medus, kavos tirščiai, malti kaštono vaisiai, šokoladas. Kad išvegtumėte alerginių reakcijų, iš pradžių produktą išbandykite tepdami ant vidinės rankų pusės (geriausiai ties riešu, arba vidinę alkūnės pusę). Tik įsitikinę, kad produktas nedirgina jūsų odos, galite tepti juo visą kūną. Procedūras galima atlikti pačioje garinėje, kai ji jau vėsta, arba priepirtyje. Po procedūrų reiktų nusiprausti švariu šiltu vandeniu, tuo metu jau vengti kontrastinių maudynių, muilų ir šampūnų. Gerai yra nusiprausti vandeniu, kuriame buvo mirkomos vantos – tai lyg vantų arbata, nuo kurios oda taps elastinga, natūraliai kvepianti.
Naujovės
Globalizacijos įtaka juntama ir pirtyje. Keliaujant po pasaulį ir lankant įvairių šalių pirtis, išbandant užjūrių prausimosi malonumus, labiausiai patikę atkeliauja ir į mūsų lietuvišką pirtį. Štai iš turkiškų hammamų „atvyko“ ir pirtininkų tarpe prigijo specialios šveitimo pirštinės, muilo masažai. Putoms gaminti vieni naudoja medžiaginius maišus, kiti tai puikiausiai atlieka su liepos vanta – tai lyg lietuviškas akcentas atliekant šią procedūrą. Tik muilus reiktų naudoti tuos, kurie yra be gyvulinės kilmės riebalų, visa kita – skonio reikalas. Iš Kinijos atkeliavo bambuko vytelių „vantos“. Lietuvaičiai jų gamybai pritaikė vietinę žaliavą – žilvičio vyteles. Tų „vantelių“ pagalba atliekamas vanojimas – masažas, kuris puikiai atpalaiduoja raumenis (ypač tinka sportininkams), panaikina tiek fizinę, tiek psichologinę įtampą. Ši procedūra atliekama pirties pabaigoje, priepirtyje. Nuo kinų nusižiūrėjom ir didžiules vėduokles, kurios naudojamos garui pirtyje varinėti, bet kol kas jos menkai konkuruoja su mūsiškėmis vantomis, kurios ne tik gali garą varinėti, bet ir užburiančiai kvepėti.
Taigi susidaro visai nemažas „pirties krepšelis“. O kur dar pirties gėrimai: įvairios arbatos, giros, sulos... Tik jokio alkoholio! Kadangi pirties vakaras dažniausiai užtrunka 3–4 valandas, visas to „krepšelio“ turinys yra panaudojamas, nes viskas yra skirta mūsų kūnui, kurį reikia mylėti ir tausoti. Po tokios pirties jautiesi gerokai atjaunėjęs, pailsėjęs. Pirtyje paliekame dienos vargus ir sielos drumzles. Gero garo! |
