Laimonas Šmergelis: daug dirbantys dailininkai iš bado tikrai nemiršta

L. Šmergelis: „Jei sieksi amato, daugelį metų intensyviai dirbsi, tai neliksi nepastebėtas. Žmonės dabar neakli, jie išsilavinę ir atskiria pelus nuo grūdų.“

 

„Šventinis apdaras“ (2012 m.)

„Gamtos vaikas“ (2009 m.)

„Tik tak“ (2012 m.)

„Snaudžiantis laikas“ (2012 m.)

„Antpetis“ (2012 m.)

„Gusaras“ (2009 m.)

 

Skeptiškai paveikslų reprodukcijas ant drobės vertinantis dailininkas stebisi printų kainomis: „Man labai keista, kaip printas gali kainuoti tūkstančius litų. Juk kvadratas printo kainuoja apie keletą šimtų litų, o dailininkai išdrįsta už tai prašyti tūkstančių. Tai pasityčiojimas iš žmonių.“

 

„Bandymas skristi“ (2012 
m.)

„Šventinis apdaras“ (2012 m.)

 

Ankstesnės L. Šmergelio kūrybos pavyzdžiai:

„Paskutinė vakarienė“

„Kiečiausi kaimo vyrai“ (2012 m.)

„Mėsos turgelis“ (2012 m.)

 

Nors už lango siautė žvarbus vėjas, pokalbis su profesionaliu dailininku Laimonu Šmergeliu buvo malonus, šiltas ir atviras.

Per keturias dešimtis gyvenimo metų įdomūs perversmai vyko uteniškio dailininko kūryboje. Anksčiau tapęs dramatiškus, groteskiškus ir grubius reiškinius vaizduojančius paveikslus, gimus sūnui kardinaliai pakeitė pagrindinį vaizduojamąjį objektą. Juo tapo raudonplaukis, garbanotas vaikas – žaidžiantis, besišypsantis, liūdintis, susimąstęs, mylintis. Būtent tapydamas vaikus L. Šmergelis surado tiesiausią kelią į meno gerbėjų širdis.

 

Skirtingais laikotarpiais skyrėsi ir Jūsų tapybos braižas: nuo agresyvių, drastiškų maištavimo temų iki mielų, šypseną keliančių vaikų vaizdavimo. Sakykite, kas lėmė tokias permainas Jūsų kūryboje?

Visą laiką mėgau tapyti, tačiau nuo pat mažų dienų piešiau žmogų: perpiešdavau muzikinių grupių nuotraukas ir pan. Dailininko karjeros pradžioje savo deklaratyviais darbais siekiau išreikšti jaunatvišką maištavimą prieš nusistovėjusius tarybinius kanonus, vaizdavau temas, kurios buvo tabu. Iki 2005 m. keletą metų vysčiau moters temą, dar anksčiau, bendradarbiaudamas su keramiku Vytautu Valiušiu, tapiau puodžius. Vėliau, 2005 m., nuo pasakų personažų, angeliukų tapymo prasidėjo vaikų periodas, kuris tęsiasi iki šiol. Kūrybinėms permainoms didžiausią įtaką padarė ir kūrybinių impulsų suteikė sūnaus gimimas ir nuolatinis jo stebėjimas. Nuolatinis vaiko judėjimas, grimasų pokyčiai, emocijos įprasmintos mano darbuose. Taip pat nemažą įtaką kūrybai padarė pedagoginis darbas darželyje (L. Šmergelis viename Utenos darželyje ugdo mažųjų meninius gebėjimus, aut. past.).

Jūsų paveikslai, palyginus su ankstesnio periodo darbais, pastebimai sušvelnėjo ir tapo priimtinesni platesnei auditorijai. Ar kūrybinių pokyčių permainos nebuvo didesnio populiarumo siekis ir prisitaikymas prie masių poreikių?

Anksčiau tapiau groteskiškus darbus, kuriuose vaizdavau ne pačius simpatiškiausius žmones. Tokius darbus tikrai ne kiekvienas norėtų eksponuoti savo namuose. Vis tik, kaip kiekvienas profesionalas, aš negaliu kurti tik dėl savęs ir tapyti tai, kas tik man vienam patinka. Tokių dailininkų, kurie kuria tik dėl savęs, yra labai daug, tačiau netikiu, kad jie patys laimingiausi.

Profesionalus dailininkas turi ne tik mokėti gerai nutapyti, bet ir parduoti savo darbus. Man malonu, kai mano darbai kelia džiugesį kitiems, tačiau nesakau, kad viską specialiai darau tik dėl auditorijos, dėl tų, kurie perka mano paveikslus. Aš ir dabar kuriu tai, kas man patinka, priešingu atveju to tikrai nedaryčiau. Negalėčiau tiek savęs pažeminti ir tapyti, kas man nepriimtina. Stengiuosi laviruoti, balansuoti, kad paveikslai būtų įdomūs ir man, ir kitiems.

Jau 7 metus tapote vaikus. Ar dar neišsisėmėte?

Man vaikų tema tarsi neišsemiamas lobynas. Būna, darau pertraukas, nutapau ir kitokių paveikslų. Taip tarsi išsivalo kūrybinis „kietasis diskas“ ir vėl gimsta naujų idėjų.

Kai tapote vaikus, ką stipriausiai siekiate išreikšti: veidą, emociją, personažą?..

Man svarbiausia veidas. Kai aš tapau, neretai nežinau, kas tai bus. Tuomet veido išraiška, galvos pasukimas padiktuoja, koks tas vaikas bus – ar žvejys, ar kosmonautas, ar motociklininkas, ar dar kas nors. Veide galima labai daug informacijos išskaityti: tiek nuotaiką, tiek emocijas. Kai nupiešiu veidą, tapau kitas detales, kad susiformuotų koks nors pasakojimas.

Be to, kad tapote, dirbate vaikų darželyje. Vyras, dirbantis darželyje, pagal Lietuvoje vyraujančius stereotipus gana neįprastas reiškinys. Papasakokite apie savo darbo darželyje pobūdį, ką toks darbas Jums duoda kaip kūrėjui?

Anksčiau nesitikėjau, kad galėsiu pragyventi tik iš savo paveikslų, tad ieškodamas papildomo pajamų šaltinio atsidūriau darželyje, kuriame vedu dailės užsiėmimus. Pradėjau dirbti pradinėje mokykloje, kuri vėliau buvo reorganizuota į lopšelį darželį. Su pradinukais daugiau galima buvo nuveikti, o dabar lopšelio mažyliams meninis ugdymas sunkiai suvokiamas dalykas. Jaučiu, kad šis darbas atima labai daug energijos ir po jo sudėtinga užsiimti tuo, kas man tikrai patinka. Mano pašaukimas – kitas. Tai pat svarbus aspektas, kad pedagogo vardas šiandien yra visiškai sutryptas ir sumenkintas, o tai skatina abejoti, ar verta toliau šį darbą tęsti.

Pedagoginį darbą dirbate 12 metų. Ar per šį laikotarpį keitėsi vaikų kūrybingumas?

Vaikų meninės raidos vystymuisi didelę neigiamą įtaką padarė informacinės technologijos. Kai pradėjau dirbti darželyje, dar nebuvo tiek kompiuterinių žaidimų, išmaniųjų telefonų ir t. t. Vaikai jau į lopšelį ateina su kompiuteriukais ir piešimas jiems neįdomus. Prieš 12 m. vaikai buvo kūrybingesni. Tėvai dar skaitė pasakas, animacija buvo kitokia... Manau, vaikų kūrybingumą „suvalgė“ kompiuterizacija. 

Ne kiekvienas profesionalus dailininkas, saugodamas savo prestižą, ryžtųsi rengti jungtines parodas su vaikais ir savo darbus eksponuoti šalia jų piešinukų. Ar tokios parodos nemenkina Jūsų kaip profesionalo prestižo?

Jeigu aš nedirbčiau pedagoginio darbo, galbūt ir nedaryčiau to su vaikais, tačiau, kai dirbu ir pedagoginį darbą, privalau už tai atsiskaityti. Surengdamas parodą su vaikais parodau tiek savo, tiek ir jų kūrybą. Juk niekas į galeriją neįsileis vaikų piešinėlių, tačiau, kuomet mano darbai jų priešaky, taip ir vaikų darbai atsiduria galerijose. Galbūt tas mano kaip dailininko prestižas ir lemia, kad vaikai patenka į tokias vietas, kur kitu atveju galbūt niekada nepatektų. Mes taip vieni kitiems padėdavome: vaikai man padėdavo save realizuoti pedagoginėje veikloje, o aš jiems padėdavau realizuoti savo darbelius profesionalių menininkų erdvėse.

Koks dailininko gyvenimas Lietuvoje šiandien? Kaip vertinate šios profesijos atstovų galimybes: išgyventi, kurti, tobulėti, realizuoti darbus?

Tai priklauso nuo paties dailininko, nuo to, kaip save suvokia. Jei dailininkas visą gyvenimą vaidina, koks jis yra dailininkas, ir jam nesvarbi žmonių nuomonė, tai taip gali ir pasilikti tarp savo keturių sienų. Asmeniškai man toks požiūris nesuprantamas. Jei sieksi amato, daugelį metų intensyviai dirbsi, tai neliksi nepastebėtas. Žmonės dabar neakli, jie išsilavinę ir atskiria pelus nuo grūdų, tad kiekvieno pasirinkimas – ar vaidinti menininką, ar būti menininku profesionalu, kuris nori savo darbą parduoti, įtikti klientui.

Tie, kurie daug dirba, manau, tikrai iš bado nemiršta. Jie savo darbus parduoda, organizuoja parodas, yra laukiami galerijose. Dailininkas turi visas galimybes save realizuoti išėjęs iš akademijos sienų.

O kaip vertinate Lietuvos dailininkų galimybes užkariauti užsienio rinkas?

Mano nuomone, lietuvis Lietuvoje turi daugiausia galimybių. Niekam nebūsi įdomus Vokietijoje ar Olandijoje. Kiekvienos šalies žmonės vis tiek pirks savo tautiečio darbus, nes juos suvokia geriausiai, atitinka požiūriai į spalvinius sprendimus, perteikiamus iš kartos į kartą, pažįstama ir suprantama ornamentika ir pan. Aš pats atstovauju vienai Olandijos galerijai, parodas rengiu kitose Europos šalyse, tačiau pagrindinė mano rinka Lietuvoje.

Kaip vertinate lietuvių požiūrį į vaizduojamąjį meną, į paveikslus: ar tautiečiams reikia aukšto lygio menininkų darbų, ar pakanka kiniško pigaus paveiksliuko, kuris neva pagyvintų namų, biuro aplinką?

Manau, jei dar perkami profesionalių dailininkų darbai, žmonėms skirtumas yra. Jie nori tam tikro autoriaus autentiškų darbų. Toks poreikis auga. Žmonės visada norėjo puošti savo aplinką, tik anksčiau menas nebuvo įkainotas tiek, kiek dabar. Tačiau yra ir tokia grupė žmonių, kurie nueina į prekybos centrą ir ten išsirenka kažkokius interjero elementus. Iš vienos pusės, jiems visai nesvarbu, kas kabo ant jų sienos, tačiau kita vertus daug priklauso ir nuo finansinių galimybių.

Kur semiatės įkvėpimo savo kūrybai?

Kažkas kiekvienam paveikslui impulsų suteikia. Tai gali būti kasdieniai darbai, nuotraukos žurnaluose, vaikai darželyje...

Pastebėjau, kad spontaniški darbai, kai atsisėdu prie baltos drobės be jokių išankstinių idėjų, mane patį neretai nustebina, o būna, kad, regis, turi genealią idėją, bet nepavyksta jos perkelti ant drobės. Po tokių darbų ateina didelis nusivylimas. Vis tik, manau, svarbiausia neišlieti, neperteikti į darbą savo neigiamų minčių ir emocijų. 

Koks, Jūsų nuomone, paveikslo vaidmuo interjere?

Man kaip dailininkui meno kūrinys interjere vienas iš pagrindinių dalykų. Siena tuščia man būti negali. Privalo būti ar paveikslas, ar skulptūra, ar keramikos darbas. Kiekvieną kartą tame darbe galima pamatyti kažką naujo, kas kartą galima pajausti naują emociją, naują nuotaiką, pasisemti naujų idėjų.

Ar galėtumėte išskirti, kokiuose interjeruose labiausiai tiktų Jūsų tapyti paveikslai?

Skirtingo stiliaus interjeruose. Labai daug priklauso ir nuo įrėminimo: ar parenkamas klasikinis rėmas, ar kitoks. Mano nuomone, nelabai mano paveikslai tiktų šaltuose, moderniuose ir bejausmiuose interjeruose. Kūriniai tarsi savaime prašosi šiltesnės aplinkos.

Kaip vertinate Lietuvoje vis populiarėjančius printus, t. y. paveikslų reprodukcijas ant drobės?

Printus vertinu labai skeptiškai. Yra dailininkų, kurie mano, kad kuo daugiau printų parduos, tuo didesnė taps originalaus jų darbo vertė. Kai atgavome nepriklausomybę, kai kurie dailininkai, magnatams pardavę savo darbus už ne vieną dešimtį tūkstančių litų, tapo elitiniais. Šiuo metu nebelabai yra kam parduoti paveikslų tokiomis kainomis, o pardavęs pigiau, lyg ir būsi apgavęs pirmąjį klientą. Taip dalis dailininkų, kad nieko neapgaudinėtų ir galėtų išgyventi, daro printus. Lietuviai išgudrėjo tiek, kad ant printo užtepa kelis potėpius ar uždeda parašą ir jau vertina kaip pusiau originalų darbą. Be to, man labai keista, kaip printas gali kainuoti tūkstančius litų. Juk kvadratas printo kainuoja apie keletą šimtų litų, o dailininkai išdrįsta už tai prašyti tūkstančių. Tai pasityčiojimas iš žmonių, bet tai autorių sąžinės reikalas.

Man printas tai sintetinis daiktas. Nesuprantu, kodėl žmogus turėtų pirkti kažkokio lietuvio dailininko paveikslo reprodukciją, kai gali pasidaryti Salvadoro Dali, Gustavo Klimto ir kitų pasaulyje pripažintų dailininkų printus. Lietuvių dailininkų darbus norėčiau turėti tik originalius.

Įdomu tai, kad Jūsų visa šeima labai meniška. Žmona tautodailininkė, sūnus jau nuo mažens turi polinkį piešti. Sakykite, ar daugiau privalumų, ar trūkumų, kai visi šeimos nariai menininkai?

Kai šeimoje keli menininkai, matau daugiau privalumų. Manau, ne kiekviena žmona suprastų ir palaikytų vyrą, kuris sėdi ir ilgas valandas tapo. Daugiau supratimo gimsta tuomet, kai ji žino ir supranta, kaip viskas gimsta, kiek savęs reikia atiduoti. Nors tapymas tai ne fizinis darbas, bet jei save atiduodi visą, namo grįžti visiškai išsunktas.

Man labai svarbus šeimos palaikymas. Padaręs kiekvieną darbą pirmiausia atsivežu sūnų ir šeimą, kurie atvirai pasako savo nuomonę, pakritikuoja. Kartais tai būna nemalonu, tačiau nuryju karčią piliulę ir pataisau darbą, nes jie iš šalies mato geriau. 

Prasideda nauji, 2013-ieji, metai. Kokie Jūsų pagrindiniai ateities planai?

Sakoma, žmogus galvoja, Dievas juokiasi, tad stengiuosi daug neplanuoti. Man svarbiausia sveikata, santarvė namie, šeimos gerovė. Kai viduje yra gerai, tai ir kūryba sėkminga. Niekada neatsisakyčiau eksponuoti savo darbų didelėje galerijoje ar išleisti savo darbų katalogo, knygos. Bet už viską atseikėjama. Sėkmė – ilgo, kantraus ir intensyvaus darbo rezultatas.

 

Parengė Agnė Rutkauskaitė

Nuotraukos Gintaro Lukoševičiaus ir Laimono Šmergelio
Žurnalas „Interjeras.lt pataria“