Meno kolekcionavimas žaliems (II dalis)

„Meno kolekcionavimas žaliems“ – tai serija straipsnių, kuriuose pateikiami praktiški ir paprasti patarimai pradedantiesiems meno kūrinių kolekcionieriams.

Kiti su šia tema susiję straipsniai:

"Meno kolekcionavimas žaliems (I dalis)" - MENAS IR KIČAS


II dalis. 

MENAS IR POPIERIUS

Dažnai tenka girdėti žmones, ateinančius pirkti meno kūrinių į aukcioną ar galeriją, pageidaujant „drobės, aliejaus“. Tai tarsi kokia magiška formulė, garantuojanti kūrinio kokybę bei saugiklis, leidžiantis atverti piniginę.

Kodėl ta „drobė, aliejus“ atrodo tokie patrauklūs tipiniam pirkėjui? Ir prieš ką užmerkiamos akys, deklaravus būtent tokį prioritetą?

Leiskite pateikti keletą faktų.

Aliejus, kaip tapybinė priemonė, yra reikšmingas atradimas, tradiciškai priskiriamas Šiaurės Renesanso apologetiniams tapytojams broliams Hubertui ir Janui van Eikams (XV a. pr.). Aliejiniai dažai gaunami spalvinius pigmentus ištrynus aliejuje. Jie sodrūs, džiūdami praktiškai nekeičia spalvos, yra atsparūs aplinkos poveikiui, saulei ir drėgmei, o dirbti aliejumi galima tiek alla prima – vienu sluoksniu, vienu ypu, pastoziškai, tiek lesiruojant, t.y. dengiant sluoksnį ant sluoksnio. Aliejiniai dažai greitai išpopuliarėjo, nustumdami į antrą planą iki tol naudotą kiaušininę temperą.

Tempera – tai toks dažas, kuomet spalvinis pigmentas maišomas su klijais. Natūraliausia klijų emulsija yra kiaušinio trynys, ir iš tiesų, iki pat XX a. tempera visuomet yra kiaušininė tempera. Iki XV a. visa dailė yra atlikta dažniausiai būtent tempera (rečiau – enkaustika, kuomet naudojamas bičių vaškas). Nekalbant apie sieninę tapybą, visi prerafaelitai, Giotto ir jo mokykla naudojo temperą. Jos ypatybė yra ta, kad ji, džiūdama, šiek tiek keičia spalvą (šviesėja) bei turi matinį paviršių. Tačiau blizgumo, norint, jai galima suteikti papildomai pertepant aliejumi. Beje, visos ikonos yra tapomos išimtinai rankų gamybos kiaušininės temperos dažais.

Mitas, kad aliejinė tapyba yra neva ilgalaikiškesnė už temperą. Atvirkščiai, tempera yra itin patvari, laiko bėgyje tampanti praktiškai nepralaidi vandeniui. Tuo tarpu aliejinė tapyba, jeigu ji atlikta netechnologiškai, turi daug daugiau rizikos veiksnių. Skirtingos aliejinės spalvos yra skirtingo riebumo, ir jeigu ant riebesnio dažo dedamas „liesesnis“, šis, džiūdamas ir besitraukdamas, neišvengiamasi ims skilinėti ir trupėti. Teko matyti ne vieną vos poros dešimtmečių senumo mūsų klasikų aliejinių darbų su nutrupėjusiais aliejinio sluoksnio plotais.

Dabar šnektelkime apie kitas technikas, kuriomis dirbama ne ant drobės, o būtent ant popieriaus: akvarelę ir pastelę. Dabartinė mūsų visuomenė yra itin nuvertinusi šias technikas (jau nekalbu apie guašą): jos laikomos tarsi kokiomis antrarūšėmis, mokyklinėmis, eskizinėmis. Taip, pastelė yra galbūt pati lepiausia ir įnoringiausia technika: joje spalvinis pigmentas yra labai menkai surištas, dėl to pastelė yra biri, sausa, dulkėta. Vis dėlto, specialūs pastelės fiksatoriai bei tinkamos laikymo sąlygos (drėgmė, temperatūra, apšvietimas; namų sąlygomis – kabinkite šiaurinėje pusėje, uždenkite po stiklu, o nugarinę pusę – kartonu ar kapa) garantuoja, kad pastele galės džiaugtis jūsų proproanūkiai. Prisiminkit, kad Edgar Degas, Henri de Toulouse – Lautrec‘as, kaip ir mūsų Čiurlionis, daugumą savo darbų atliko būtent pastelės technika. Pastelė, be kita ko, gali būti įtrinama rankomis, ir būtent pirštų pagalba gali būti formuojamas spalvos intensyvumas. Šis taktilinis, kūniškas prisilietimas daro pastelės techniką itin romantiška, paslaptinga ir jautria.

Akvarelė. Dar viena technika, kuri, bent jau Lietuvoje, egzistuoja podukros teisėmis. Bet ne Anglijoje. Akvarelė XVIII – XIX a. Didžiojoje Britanijoje patyrė tikrą suklestėjimą, prie to daug prisidėjo W. Turner‘is, J. Constable, daugelis Viktorijos epochos dailininkų, mat šioje epochoje buvo itin vertinamas subtilumas, rafinuotumas, o drauge autentiškumas ir unikalumas. Mokėjimas „akvareliuoti“ buvo laikomas būtinu išsilavinusio žmogaus bruožu: tai darė ir Winstonas Churchill‘is ar – iki šiol – princas Charlesas. Akvarelės technika yra ypatinga tuo, kad ji leidžia popieriui būti bene tiek pat aktyviam, kaip ir dažui.  Jeigu popierius kokybiškas, jeigu laikymo sąlygos tinkamos, akvarelė yra tiek pat ilgalaikė, kaip ir aliejus: mes iki šiol galime grožėtis XV a. Albrechto Dürerio lietomis akvarelėmis. Beje, Londone kiekvieną pavasarį vyksta didžiulė meno ant popieriaus paroda „Watercolours / Works on Paper Art Fair”, ateinanti paroda įvyks 2011 m. vasario 3–6 d.

Kitas mantros „aliejus, drobė“ dėmuo: medžiaga. Kodėl būtent drobė? Kodėl ne popierius, kurį kinai išrado prieš kelis tūkstantmečius? Kodėl ne medis, kuris gal būtų ir patvariausias? Deja, kiekviena medžiaga ir technika turi tiek savų pliusų, tiek kaprizų. Popierius yra meno kūrinys pats savaime: tai gali būti plonytėliausias ryžių popierius, tai gali būti storas kartonas. Tik detalė: žymusis Edwardo Muncho „Klyksmas“ yra sukurtas tempera ir pastele ant... kartono. Vadinasi, tūlas „aliejaus, drobės“ ieškantis pilietis būtų tikrai neatkreipęs dėmesio į šį darbą vien dėl jo techninių parametrų. Lygiai kaip ir nesuprastų, už ką 2009 m. gruodžio 8 d. Christie’s aukcione buvo sumokėti 42 mln dolerių už Rafaelio Sančio „Mūzos galvutę“ – 30,5 x 22,2 cm popieriaus lakštą su anglimi nupiešta Vatikano Parnaso freskos trečiosios iš dešinės Apolono mūzos galvute?

Nevertinantys darbų ant popieriaus atriboja save nuo ištiso meno žemyno – grafikos. Grafika yra sudėtinga, daug techninio žinojimo bei kantrybės reikalaujanti kūrybos sritis.

Nevertinantys darbų ant popieriaus taip pat save atriboja nuo piešinių ir eskizų, kurie, kaip taisyklė, būna autentiškiausia menininkų saviraiškos forma, pirminė medžiaga, kuri kur kas labiau, nei baigtas darbas, išduoda ir atskleidžia autoriaus meistriškumą, talentą, sumanymo jėgą. Aliejiniame darbe tarp daugelio sluoksnių galima paslėpti darbo klaidas, galima sumeluoti, sukurti dirbtiną efektą. Tuo tarpu piešinyje išvedžiota linija yra tiesioginė autoriaus minties ir rankos judesio tąsa, ji yra atvira it nervas.

Popierius, kaip medžiaga, nereikalauja specifiškai ypatingesnės priežiūros, nei drobė.  Be abejo, svarbiausia apsaugoti jį nuo pelėsio bei... turėti gerą restauratorių, kadangi šiuolaikinės popieriaus restauravimo technologijos išties daro stebuklus: popierių galima išlyginti, atstatyti jo pradinę spalvą, „priauginti“ trūkstamus plotus. Bet  lygiai taip pat rūpintis reikia drobe: dauguma vos 100 metų sulaukusias drobes jau reikia dubliuoti – ištisai, arba kraštus, lopyti įplyšimus, pradūrimus. Kiekviena medžiaga, kiekviena technika reikalauja dėmesio, atidos ir priežiūros.

Dar vienas aspektas: finansinis. Tradiciškai darbai ant popieriaus yra pigesni. Norint pradėti darbų ant popieriaus kolekcijos rinkimą, nereikia turėti tūkstančių. Tereikia gero skonio, uoslės tikriems dalykams.

Ir galiausiai: tikrieji kolekcionieriai nesiekia visos savo kolekcijos sukabinti ant sienų. Kaip taisyklė, sienų kolekcininkams trūksta visada, o kūriniai ant popieriaus yra dėkingi tuo, kad juos patogu saugoti. Jie atsidėkoja tuo malonumu, kurį patiria kolekcininkas sklaidydamas popieriaus lakštus, kiekvieną su sava istorija, mintimi ir forma.

 

Dr. Simona Makselienė

Menotyrininkė, Vilniaus aukciono vadovė