Mingailė Marcinė: „Interjero dizainas yra būtent tai, ko ieškojau“

Architektė Mingailė Marcinė

Architektė Minagilė Marcinė – viena iš tų, kūrėjų, kurie siekia išsiskirti iš pilkos masės. Jos netenkina „dėžučių štampuotojos“ (taip M. Marcinė vadina standartinius namus) vaidmuo. Architektė ieško unikalių, modernių sprendimų ir darbe, kaip ir kasdieniame savo gyvenime, siekia patirti kuo daugiau pirmų kartų. Susitikę vienoje iš Vilniaus apžvalgos aikštelių, šnekučiavomės apie kūrybą, inovatyvumą ir jo reikšmę interjere.

 

Trumpai:

Mėgstamiausia spalva RAUDONA

Mėgstamiausias posakis VISADA TAIP NEBUS...  

Miestas, į kurį visada norisi grįžti, – KLAIPĖDA

Įdomiausia knyga HERBJORG WASSMO – DINOS KNYGA (ir likusios trilogijos knygos)

Autoritetas ZAHA HADID (jau vien dėl to, kad ji moteris)

Negalėčiau gyventi be... NAUJŲ POTYRIŲ-EMOCIJŲ-ADRENALINO (Noriu patirti gyvenime „Kuo daugiau pirmų kartų“)

Pirmieji karjeros žingsniai

Pirmieji žingsniai profesinės karjeros link prasidėjo dar vaikystėje. Architektės mama, pamačiusi, kad mergaitė labai gražiai piešia, nuvedė ją į dailės būrelį, vėliau – dailės mokyklą. Po ilgų piešimo metų, būdama abituriente, M. Marcinė nenorėjo turėti nieko bendra su daile ir iš gimtosios Klaipėdos atvyko į Vilnių studijuot interjero ir reklamos. Ambicinga mergina, metus studijavusi kolegijoje. nutarė, kad neverta gaišti laiko aukštesniojoje mokykloje ir įstojo į Vilniaus dailės akademiją mokytis architektūros. „Pamaniau, kad jei sugalvosiu būti dizainere, visada galėsiu dirbti šį darbą ir turėdama architektės išsilavinimą“, – mintimis dalijosi architektė.

Po studijų M. Marcinė įsidarbino interjero dizaino studijoje ir čia suprato, kad interjero dizainas yra būtent tai, ko ji ieškojo. Nepaisant to, kad patiko darbo pobūdis, architektė šioje įmonėje negalėjo savęs realizuoti ir išreikšti kūrybinių idėjų – turėjo kurti interjerus pagal įmonės standartus, savo kurtus projektus pristatyti įmonės vardu...

Praėjus ne vieneriems tokio darbo metams, architektės nebemotyvavo tokia veikla ir daug svarbiau už atlyginimą tapo savirealizacijos galimybė. Kadangi dizaino studija M. Marcinei šioje srityje nieko pasiūlyti negalėjo, sulaukusi kitos įmonės savininko (interjero dizainerio Artūro Čižiūno) pasiūlymo tapti įmonės savinininke, architektė ilgai nedvejojo. Dirbdama komandoje, kurioje jos ir kolegų interjero dizaino suvokimas, kūrybiniai bruožai buvo panašūs, M. Marcinė įgavo daugiau saviraiškos galimybių, tapo drąsesnė ir pradėjo drąsiau siūlyti įdomias idėjas užsakovams bei jas realizuoti interjeruose. Šiuo metu individualiai dirbanti architektė pripažįsta, kad kol kas tai pati geriausia darbo forma:  „Dabar turiu dar daugiau kūrybinės laisvės, dirbu, kiek noriu, kaip noriu.“

M. Marcinė laimėjo „Metų interjero / Auksinės paletės'11“ konkursą - pelnė prizą už inovatyviausią 2011 m. interjerą.

 

„Jei užsakovai Lietuvoje būtų įdomesni, galbūt daugiau kurčiau architektūrą, tačiau lietuviai gana konservatyvūs ir nedaugelis ryžtasi realizuoti drąsesnes idėjas.“

 

 

 

M. Marcinė tiek pačiame pirmajame, kurį puikiai pamena, tiek visuose kituose interjeruose siekia pritaikyti novatorišką, netikėtą idėją, kuri nustebintų eilinį svečią, nes  kiekvienas interjeras turi turėti „cinkelį,“ išskiriantį jį iš visų kitų. 

Architektė specializuojasi trijose pagrindinėse srityse: interjero dizaino, architektūros, 3D vizualizacijų, tačiau nuo pat studijų pabaigos jai įdomiausias darbas – interjerų kūrimas. „Jei užsakovai Lietuvoje būtų įdomesni, galbūt daugiau kurčiau architektūrą, tačiau lietuviai gana konservatyvūs ir nedaugelis ryžtasi realizuoti drąsesnes idėjas“, – pasakojo M. Marcinė. Jos nuomone, daugeliui lietuvių svarbiausia turėti šviesius, jaukius namus ir tokią architektūrą, kokią norėtų kurti ji, ne kiekvienas galėtų įpirkti ir ne kiekvienas norėtų tokią statyti , o „štampuoti dėžutes“ jai nėra įdomu. 

 

Ar brangu turėti modernius namus?

Apie savo kuriamus interjerus M. Marcinė sulaukia dvejopų komentarų: vieniems jie labai patinka, kitiems – priešingai, pasirodo šalti, nejaukūs. Pati autorė džiaugiasi, kad bet kokiu atveju jos kūryba abejingų nepalieka. Pagal kuriamų interjerų stilistiką, daugelis mano, kad M. Marcinė kuria tik modernius, novatoriškus interjerus, tačiau architektė skuba šį mitą paneigti. Neretai jai tenka kurti ir klasikinius interjerus, tačiau klasikinės aplinkos pageidaujantys užsakovai yra konservatyvesni ir nelinkę viešinti savo gyvenamosios erdvės, todėl kitokio stiliau M. Marcinės kurti interjerai dažniausiai lieka nematomi.

Lengvai bendraujanti, nuolat besišypsanti architektė atskleidė, kad jau pirmųjų susitikimų metu identifikuoja klientą ir priskiria jį tam tikram tipažui. Pagal jo bendravimą, išreikštus pageidavimus specialistė nuspėja, ko šiam klientui reikia, kokie gali būti jo lūkečiai. Tie, kuriems svarbiausia ne dizainerio darbai, o kaina, labai greitai atkrenta savaime. Įprastai, anot M. Marcinės, tokie žmonės  renkasi ne tai, kas gražu, o kas pigu, ir po tokių eksperimentų tenka perdaryti studentų ar neprofesionalių dizainerių kurtus interjerus, kas yra labai nelengva. Architektė šokiruota ir negali atsistebėti užsakovų nusivylimu, kai jie kreipiasi prašydami pataisyti visai neseniai kito interjero dizianerio kurtą interjerą. „Baisiausia yra tai, kai išklausius abi puses įsitikinu, kad užsakovo nusivylimas pagrįstas – dizaineriai įgyvendino visiškai nelogiškus sprendimus“, – apie paprastai neafišuojamas profesines sitacijas papasakojo architektė. M. Marcinė netiki, kad kam nors gali tekti perdaryti ilgametę darbo patirtį turinčių profesionalių architektų, dizainerių darbus. Įprastai interjerus reikia perdaryti po mėgėjų „prisilietimo“.

Paklausta, ar inovatyvūs interjerai yra brangus malonumas, M. Marcinė atsakė: „Interjerai brangūs tampa tada, kai to nori užsakovas, kai gali sau tai leisti, kai jam to reikia, tačiau interjero dizaineris nėra prabangos dalykas.“ Architektės nuomone, kiekvienas žmogus turi dirbti tai, ką geriausiai išmano: „Patys juk automobilių nerenkame, sienų nemūrijame, tai kodėl interjerą turėtų kurti, pavyzdžiui, biochemikas?“ – retoriškai klausia architektė pati neseniai sukūrusi kelių stilingų nuomojamų butų interjerus, kuriems nemažai baldų atsivežė iš žymiosios „Ikea“.

 

Inovacijos interjere

Niekam ne paslaptis, kad M. Marcinė laimėjo „Metų interjero‘11“ konkursą už inovatyviausią 2011 m. interjerą. Šis įvertinimas buvo labai lauktas ir architektei reiškia labai daug: „Man tai padrąsinimas, kad einu teisinga linkme. Ne kiekvienas juk gauna tokius apdovanojimus“, – šypsodamasi sakė M. Marcinė ir pridūrė, kad tai pats geriausias jos pastangų, laiko, idėjų įvertinimas. Kitas aspektas, kuriuo M. Marcinė labai džiaugiasi, kad šiais metais konkurse dalyvavo rekordiškai daug stiprių architektų. Ji stengiasi lygiuotis į tuos architektus, kurių kūryba pačiai labai patinka – tai architektūros studija „Plazma“, Dmitrijus Kudinas, Tomas Jasiulis, Algimantas Kančas. „Tai vieni geriausių šalies architektų, kurie kuria išskirtinį gražų dizainą, daro beveik viską tobulai ir labai įdomiai. Džiaugiuosi galėdama su jais kartu dalyvauti konkursuose, o dar kai pavyksta juos nugalėti, tai apima neapsakomas jausmas“, – su neblėstančia šypsena pasakojo M. Marcinė.

Interjeras, už kurį M. Marcinė gavo apdovanojimą, buvo pats sudėtingiausias kada nors kurtas jos gyvenime. Ne vieną kartą techniškai sunkiai įgyvendinamus sprendimus meistrai perdarydavo, kol pavykdavo gauti planuotą rezultatą. Per visus 1,5 metų, kai buvo kurtas šis interjeras, architektei kartais šmėsteldavo mintis, kad galėjo daryti standartinę „dėžutę“ ir viskas būtų buvę paprasčiau, bet tai būdavo tik labai trumpos silpnumo akimirkos. Vis tik nuo pat pirminės šio interjero idėjos autorė tikėjo, kad šis interjeras vertas apdovanojimo. Galbūt dėl to „Metų interjero“ konkurso įvertinimas nebuvo labai netikėtas. 

„Visada smagu panaudoti tai, kas neišbandyta, realizuoti nenuvalkiotą, originalią idėją, pritaikyti naujas medžiagas, formas“, – sako interjerų kūrėja. Anot jos, svarbiausia yra idėja ir gebėjimas įžvelgti ne tik standarinę „dėžutę“, o šį tą daugiau, ir, nors mados, tendencijos nuolat keičiasi, inovatyvūs interjerai morališkai taip greitai nepasensta.

Autorė pripažino, kad po kelerių metų interjerai galbūt nebeatrodo tokie įdomūs, kaip atrodė tik juos sukūrus, tačiau, kad ir kiek metų praeitų, jie vis tiek išlieka originalūs ir netradiciniai.

 

 

 

 

Dėl to, kad M. Marcinė kurdama šį interjerą praleido daugybę dienų ir bemiegių naktų, šiandien apie jį gali pasakoti ir pasakoti. Nors interjero vaizdai kalba patys už save, paprašyta apibūdinti pačius sudėtingiausius interjero sprendimus M. Marcinė sakė: „Sudėtinga buvo įgyvendinti lenktas sienas, lubas, frezuoti stiklus, tačiau pats sudėtingiausias buvo vonios kambario apipavidalinimas. Čia pasirinktas stiklinių pertvarų efektas, neįprastai integruotas tualeto bakelis, veidrodžiai panaudoti per visą sienos plotą, šilumos pojūčiui suteikti neišvengta ir medžio plokščių... Kitose erdvėse medžio plokštės kelių tūrių, jas buvo labai sudėtinga frezuoti, tačiau jos atlieka ne tik estetinę funkciją, bet ir paslepia visus statybininkų paliktus defektus (pvz., nelygias sienas). Virtuvę nuo svetainės puikiai pavyko atskirti stiklo pertvara, kuri suteikia erdvės pojūtį“, – inovatyviausio interjero subtilybes atskleidė M. Marcinė. Po to, kai šis interjeras buvo paviešintas, architektė sulaukė nemažai skambučių tų, kurie norėtų gyventi panašiuose namuose. Šiuo metu kaip tik kuriamas idėjiškai panašus, tačiau galbūt dar inovatyvesnis interjeras. O netolimoje ateityje M. Marcinė pažadėjo, kad inovatyvių, netradicinių interjerų sukurs dar ne vieną.

 

 

Parengė Agnė Jakubonė

Nruotraukos Dariaus Gumbrevičiaus ir Mariaus Žičiaus

Žurnalas „interjeras.lt Pataria“