Namai mamai ir muzika

Galbūt labai simboliška,  kad po ilgos pertraukos šį tekstą sėdau rašyti lietuvišką meilės dieną- gegužės 13-ąją, meilės deivės Mildos dieną. Šį kartą norėsiu pasikalbėti su jumis apie namus mamoms- tiems vieninteliams mūsų gyvenime žmonėms, kurie besąlygiškai mus myli. Ar kuris nors iš Jūsų, mano mieli skaitytojai, galėtumėt pasakyti, kokie namai yra Jūsų mamos svajonėse? Ar nors kartą to klausėme Jos? Ar tik dalinomės su Ja savo svajonėmis, norais, užgaidomis, kartais visai kvailomis? Visai neseniai per radiją girdėjau, kad gražuoliukas Holivudo žvaigždūnas Ashton Kutcher mamos dienos proga slapta renovavo savo mamos namą. Nežinau kaip jums, bet man tai turbūt pati vyriškiausia, nuostabiausia ir nuoširdžiausia dovana mamai, uždirbanti didelį pliusą net ir per saldžiam gražuoliui.

Nors mes moterys dažnai nepraleidžiame progos įgelti savo vyrams dėl „mamyčiuko“ sindromo vienokių ar kitokių apraiškų, visgi būkime sąžiningos- kaip jie elgiasi su savo mamomis, taip elgsis ir su mumis, todėl, mielosios, būkim atlaidesnės, ypač jei vyras meilę mamai išreiškia begaliniu rūpesčiu. O ir pačios nepraleiskime progos pasakyti savo gimdytojoms ačiū ir pasirūpinkime jų buities patogumu- jos pagaliau nusipelno pailsėti ir pagyventi sau.  O juk mamos- visų pirma yra moterys, o moteris privalo supti grožis, kitaip jos nuvys... Taigi dabar užsimerkime ir minutėlę tyliai pavizualizuokime kaip turėtų atrodyti mamos namai. Na ir kaip sekėsi? J Sukurti namus mamai, o dar jei ji yra užsakovo mama, visad yra nemenka užduotis įgaunanti net savotiško sakrališkumo, todėl kiekvienas sprendimas priimamas ypač atsargiai ir su baime, o kas jei JAI nepatiks? Juk mamos- kitos kartos atstovės, kurioje grožio ir estetikos samprata, ir taip esanti itin subjektyvi, dažnai skiriasi nuo šiuolaikinių madų vėjų.

Mano kolegė Kristina įrengė 57 kv. m. bendro ploto nediduką kotedžą Antakalnio mikrorajone pagyvenusiai damai, kuri nepabijojo pokyčių ir atsikraustė į Vilnių iš mažesnio Lietuvos miestelio. Turėčiau paminėti, kad prieš įrengimą erdvės atrodė itin šaltos ir stokojančios saulės šviesos. Na grįžkime prie užduoties ir dar kartą pamąstykime kaip turėtų atrodyti mamos namai. Jie turėtų būti saulėti ir šviesūs, taip? Lengvi ir šilti, subtiliai dekoratyvūs ir jaukūs, taip? Ar jie turėtų alsuoti lengvute klasika su provanso atspalviais? Manytume, kad taip, juk interjeras kuriamas Moteriai. Taigi ganėtinai atšiauriose erdvėse sienos įgavo pastelišką gelsvą atspalvį puikiai kompensuojantį natūralios saulės šviesos trūkumą, o grindys buvo išklotos balinto alyvuoto ąžuolo parketlentėmis. Virtuvėlė esanti nišoje tiesiog neturėjo kito pasirinkimo kaip tapti pieniško baltumo spalvos. Nedidukėje svetainėje tilpo ir šviesi krosnelė bei ažūriniai lengvučiai sraigtiniai laiptai. Balzgani voriški šviestuvai esantys ant sienų ir palubėje metantys grakščius šešėlius ant sienų ir aksominiai baldų apmušalai, kurių faktūra nuolat keičiasi, šešėliuoja, sukuria minkštumo ir švelnumo įspūdį. Juk tai ir yra būtent tai ko reikia jaukiam rudeniškam gyvenimui.

 

Miegamajame karaliauja lino atspalviai kontrastuojantys su baltais baldais. Nors kambarys nedidukas, jame puikiai telpa viskas ko reikia, o raityti klasikiniai ornamentai sienų ir audinių apmušaluose kuria lengvutį noktiurną fortepijonui (Balys Dvarionas - Nocturne c minor).  Tiesą sakant man spalvos kvepia ir turi skirtingus skonius, o vaizdai kuria garsus, taigi niekaip negaliu atsikratyti asociacijų, kurias padiktuoja matomos kompozicijos. Na keliaukime į vanile dvelkiantį vonios kambarį antrame aukšte. Turbūt pastebėjote, kad visose erdvėse vyrauja itin ramios, šviesios ir lengvos spalvų variancijos, išskyrus džiazuojantį sanmazgą esantį pirmame aukšte. Galbūt garbūs muzikai ir pyktelės ant manęs, bet visose erdvėse man skamba muzika. Visose! O šiame mažylyje man skamba G. Gershwin „Rapsody in Blue“, kūrinys, kurį baisiausiai dievinu, ir kurio aštrūs kontrastai puikiausiai iliustruojami indigo spalvos mėlyna ir pieniška balta.  Neslėpsiu- šis drąsus akibrokštas- vieną nors ir mažutę erdvę namuose padaryti kitokią- buvo mano kolegės iniciatyva. Užsakovas tarė „tebūnie“ ir štai, užsakovo mamos svečiams užsnūsti jaukioj vietelėj neleidžia Džordžo džiazas.

Vietoje pabaigos tenoriu paminėti, kad visas erdves mes ne tik matome, regime, bet ir girdime, uostome bei lytime, tik šių pastarųjų juslių siunčiami impulsai smegenims pasilieka paskutiniuose pasąmonės sluoksniuose, todėl galime tik ištarti „Taip, be galo norėčiau čia gyventi“ arba „Ne, kažkas čia ne taip, nejauku“, o galbūt tiesiog labai patinka, o gal atvirkščiai- labai nepatinka interjere skambanti muzika?

   

Parengė Raminta Kupčiūnaitė