Originalus šviestuvų dizainas, gimstantis Kristinos Diglės rankose

K. Diglė: „Mano tikslas – sujungti kuo daugiau skirtingų krypčių į vieną, kuo daugiau įdomių samplaikų.“

 

 

 

 

 

 

 

Vis labiau populiarėjant produktų dizianui, kalbiname merginą, kuri specializuojasi kurdama originalius, žaismingus ir nekasdieniškus šviestuvus. Kiekvienas iš jų Kristinai Diglei jau yra didelis laimėjimas. Vis tik šviestuvų dizainerė skuba paneigti visus stereotipus, kad išskirtinis dizainas – daugeliui lietuvių neįkandamas. Anot K. Diglės, šviestuvai kuriami Lietuvoje, jų autoriai lietuviai, dizainas lietuviškas, todėl kaina taip pat yra lietuviška. Bet apie viską nuo pradžių...

 

TRUMPAI

  • Gyvenimo kredo: kai Dievas uždaro duris, kažkur atveria langą.

  • Be ko neįsivaizduojate savo gyvenimo? Be kūrybos.
  • 
Mėgstamiausia knyga? J. Ivanauskaitės ,,Pakalnučių metai“.
  • 
Įsimintiniausias filmas? „Atgal į gamtą“ („Back into the wild“)
.
  • Mėgstamiausia spalva? Samaninė žalia.
  • 
Tinkamiausia medžiaga šviestuvui? Šilkas.
  • 
Pirma mintis nubudus ryte? Ar diena bus prasminga? 
Gyvenime svarbiausia ramybė.

 

Papasakokite, kokia buvo pradžia šviestuvų dizaino kūrimo link?

Šviestuvų dizainu susidomėjome prieš 3–4 metus. Sakau susidomėjome, nes šviestuvus kuriu ne viena. Dirbame drauge su vyru Eugenijumi Digliu. Dar studijuodama Vilniaus dailės akademijoje (vizualinį dizainą, – aut. past.) visuomet domėjausi šviestuvų dizainu ir norėjau tuo užsiimti. Atėjo laikas, kai dirbdama vitražų srityje išdrįsau vienai klientei, įsirenginėjančiai būstą, pasiūlyti sukurti šviestuvą. Ji sutiko, tuomet viskas ir prasidėjo. Šviestuvą pamatė kaimynas, reikėjo ir jam, ir žinia sklido iš lūpų į lūpas.

Kuriate kartu su vyru. Šeiminis kūrybinis užsiėmimas turi daugiau privalumų ar trūkumų?

Manau, daugiau privalumų. Kūrybinis procesas rutuliojasi kiekvieną minutę, o dirbant šeimoje viskas vyksta greitai ir iš karto. Kita vertus, būna ir kūrybinių ginčų. Abu esame individualistai, tačiau randame kompromisų. Dažniausiai aš generuoju idėjas, pasirūpinu visu grožiu, apipavidalinimu, o vyras atsakingas už techninę dalį – elektrines instaliacijas, šviestuvų karkasą... Taip dirbdami visuomet vienas kitą ir papildome.

Kodėl pasirinkote kurti būtent šviestuvų dizainą? Kas lėmė tokį pasirinkimą?

Pirmiausia šviestuvas yra reikalingas visiems, kiekviename interjere. Juk su kabančia lempute retas gyvens ilgesnį laiką. Besidomėdama šviestuvų dizainu, pastebėjau, kad Lietuvoje yra originalių, įdomių šviestuvų trūkumas. Dažniausiai žmonės įsigyja tiražinių masinės gamybos šviestuvų iš prekybos centrų. O man juose labai trūko spalvų, formų, išraiškingumo. Taigi pamačiau, kad tai puiki niša. Be to, Lietuvoje buvo labai mažai dizainerių, kurie specializuotųsi šviestuvų dizaine – srityje, kurioje laba daug kūrybinės laisvės.

Kaligrafijos menas taip pat nesvetimas Jūsų kūryboje. Kaip susidomėjote šia sritimi ir kokį vaidmenį ji vaidina dabartiniame Jūsų gyvenime?

Kai studijavau Klaipėdos vizualiojo dizaino katedroje, vienas iš mane labiausiai dominusių mokomųjų dalykų buvo kaligrafija. Labai gilinausi į šią sritį, todėl, manau, ją panaudosiu ir ateityje, ką bedaryčiau, nes kaligrafijos panaudojimo galimybės labai plačios.

Ar kaligrafiją galima integruoti į šviesos dizainą?

Žinoma! Šviestuvas yra plokštuma, ant kurios galima uždėti bet kokius raštus, todėl viskas yra įmanoma. Kol kas šviestuvai su kaligrafiniais raštais dar tik idėjiniame lygmenyje, bet būtinai reikės jų pagaminti. Pasaulinėje rinkoje šviestuvų su kaligrafijos elementais yra labai nedaug. Kitais metais planuoju dalyvauti kaligrafijos parodoje, tad jau prisižadėjau sukurti tokį šviestuvą.

O kokios dar gali būti praktiškos kaligrafijos panaudojimo galimybės interjere?

Galimybių yra labai daug. Dabar labai populiarūs sienų lipdukai su kaligrafiniais užrašais, palinkėjimais, taip pat baldų gobelenuose būna išraižyti įvairūs elementai, tekstai ant kilimų, pagalvėlių, rankšluoščių, indų... Kaligrafija veržiasi į interjero madą. Tačiau, mano nuomone, yra šioka tokia grėsmė naudoti daug kaligrafinių elementų interjere, nes tas pats užrašas, pavyzdžiui, ant sienos, gali labai greitai atsibosti. Jame jau yra viskas pasakyta. Kita vertus, galima naudoti ne tik raides ar žodžius, bet ir ritmiškai išdėliotus ženklus, kurie dar labiau nei žodžiai išreiškia emociją.

Viename interviu prieš keletą metų minėjote, kad niekas iki Jūsų į kaligrafiją nebuvo bandęs pažvelgti kitaip. Ar šiuo metu situacija nors kiek pasikeitė? Ar atsirado idėjinių konkurentų?

Tas mano pažvelgimas kitaip buvo tas, kad aš į kaligrafiją žiūrėjau kaip į vidinę išraišką, emociją, prisilietimą... Tai tarsi impulsas, kurį parašai, ir viskas – neištrinsi ir kaip tapybos jau nepataisysi. Kaligrafija – tai ženklų menas, kurį galima pritaikyti visur.

Akademijoje rašiau baigiamąjį magistro darbą kaligrafijos tema. Mano kolegoms, studentams, manau, trūksta užsidegimo kaligrafija, todėl labai gaila, kad šis menas vis gęsta. Aš stengiuosi jo nepamiršti, todėl mano darbuose jis tikrai atsispindės.

Visuomenėje vyrauja požiūris, kad išskirtinio dizaino daiktai – labai brangūs ir neįperkami statistiniam lietuviui. Ar kainų atžvilgiu Jūsų šviestuvai galėtų atsidurti statistinio lietuvio namuose?

Pasakysiu paprastai: kadangi gyvenu Lietuvoje, esu lietuvė, tai kainas nustatau lietuviškas. Viskas priklauso nuo audinių, medžiagų, kurias naudojame. Galima pagaminti paprastai ir labai efektingą šviestuvą, kuris nebus brangus. Kai kurių šviestuvų kainos ne aukštesnės nei šviestuvų salonuose, todėl tikiu, kad mūsų autoriniai darbai įperkami daugeliui. Norime, kad žmonės puoštų namus, siektų individualumo, originalumo.

Kaip sekasi konkuruoti su masinės gamybos šviestuvais?

Dirbame be konkurencijos. Masinių šviestuvų nelaikau konkurencija. Kiekvienas mūsų darbas – individualus. Tokio antro analogiško šviestuvo niekas nepadarys. Visiškai du skirtingi dalykai yra pramoninis ir meninis produktas.

Kokie žmonės renkasi Jūsų kuriamus šviestuvus? Apibūdinkite savo klientą.

Dažniausiai tai būna inteligentai: gydytojai, žiniasklaidos atstovai, kultūros veikėjai, šou verslo atstovai, tie kurie domisi ir supranta meną, jį vertina ir gali sau leisti. Jie domisi, išdrįsta klausti ir pirkti, nesivaikydami išankstinių stereotipų, kad išskirtinio dizaino daiktai labai brangūs.

Papasakokite, kokių šviestuvų pageidauja lietuviai?

Dažniausiai klientai jau buvo matę mūsų šviestuvus ir sako: noriu kažko panašaus, bet kitokio (šypsosi). Dažniausiai klientai duoda pirmines užuominas, bet tuo pat metu leidžia kurti laisvai. Dabar daugiausiai kuriame naudodami šilką ir veltinį. Esame įvaldę šią techniką ir specializuojamės šviestuvuose iš šių medžiagų, kas lietuviams patinka. Taip pat pastebėjome, kad tautiečiai nelabai mėgsta labai ryškias spalvas, nors po truputį jau prašo oranžinių, ryškių geltonų, raudonų šviestuvų.

Esate klaipėdiečiai. Jei atsiranda klientas iš Vilniaus, norintis Jūsų sukurto šviestuvo, ką darote?

Dirbame visoje Lietuvoje. Pirmiausia atvykstame į vietą, viską apžiūrime, suderiname detales, o vėliau jau kontaktuojame internetu. Klientas gauna vizualizacijas, koks bus naujasis šviestuvas ir kaip jis atrodys užsakovo interjere. Vėliau vyksta gamyba ir šviestuvo pristatymas.

Užsiimate ne tik šviestuvų dizaino kūrimu, bet ir jų gamyba bei priežiūra. Papasakokite plačiau, kokios ypatingos priežiūros reikia Jūsų šviestuvams?

Kadangi šviestuvus gaminame iš įvairių audinių, labai didelės priežiūros nereikia. Yra specialių valiklių, su kuriais galima nesunkiai pašalinti dėmes, jei jau jos patenka ant šviestuvo. Sakydama priežiūra, turiu omeny tai, kad užsakovai, turėdami klausimų, visada gali kreiptis. Žmonės mano, kad tekstilinių šviestuvų gali būti labai specifinė priežiūra, o, kai darbai vienetiniai, priežiūra dar sudėtingesnė. Klientai teiraujasi: jei apdulkės, jei sulūš?.. Mes suteikiame tarsi garantiją, kad bent jau artimiausius keletą metų prižiūrėsime, patvarkysime, atstatysime šviestuvus, jei jiems kas nors nutiks. Nesinori autorinio darbo palikti likimo valiai.

Iš kokių medžiagų kuriate šviestuvus? Kuri pati mieliausia Jums?

Žaviuosi tekstilės dizainu, gal todėl mūsų darbai tokie tekstiliniai. Daug eksperimentuoju su audiniais ir jų galimybėmis. Siekiu išgauti visai naujas faktūras, kurias galėtume panaudoti šviestuvų gamybai. Kurdami šviestuvus deriname metalą, kalvystę, planuojame derinti audinį ir medį, naudojame veltinį. O be to, esame atviri naujiems eksperimentams, todėl galime sukurti šviestuvus iš įvairių medžiagų.

Kyla klausimas, ar karštis, sklindantis nuo lemputės, nepakenkia veltinio šviestuvui?

Tradicinis klausimas, kurį tenka girdėti nuolat (juokiasi). Juk šiuolaikines lemputes galima laikyti plikomis rankomis... Šviestuvuose naudojamos ne kaitrinės lemputės, todėl šviesa sklinda taip, kaip turi sklisti. Be to, visada paliekami saugūs atstumai iki kraštų. Užtikriname, kad neužsidegs ir karštis audinio tikrai nepažeis.

Taip pat dažnai kyla klausimas dėl dulkių. Šviestuvas – ne papuošalas, ne drabužis... Naudojami specialūs aerozoliai, kurie apsaugo nuo dulkių. Taip pat naudoju antistatikus, kuriuos rekomenduoju įsigyti klientams.

Ar bendradarbiaujate su kitais menininkais, kūrėjais, ar labiau mėgstate dirbti individualiai?

Žinoma, bendradarbiaujame. Dažniausiai bendriems darbams kviečiame savo kolegas kalvius, medžio meistrus, tekstilės dizainerius. Dabar rengiame bendrą projektą su medžio virtuozu Ryčiu Zavecku. Su juo kuriame toršerą. R. Zaveckas gamina stovą, o mes gaminame gaubtą. Tai bus pirmas mūsų blynas su šiuo medžio meistru.

Kas Jus įkvepia kūrybai?

Įkvėpimas kyla iš pačios kūrybos. Darai, eksperimentuoji ir taip gimsta naujos idėjos. Kai prasideda gamyba, iš to proceso gimsta vis naujų minčių. Tai ir yra pagrindinė inspiracija.

Kaip vertinate šiandieninę dizaino situaciją Lietuvoje?

Manau, dizainas Lietuvoje atsigauna ir jo situacija sparčiai gerėja. Žmonės naujoves įsileidžia į namus. Anksčiau būdavo daug dizainerių, bet mažai modernių idėjų. O dabar lietuviai dalyvauja garsiuose tarptautiniuose konkursuose, laimi prizus, ir tikiu, kad lietuvių dizainas ne ką prastesnis nei kitų šalių.

Kaip Lietuvoje prasimušti jauniems kūrėjams? Ką galite patarti iš asmeninės patirties?

Svarbiausia daryti, nebijoti eksperimentuoti, rasti nišą, kurioje jie jaustųsi kaip žuvys vandenyje. Reikia užsidegimo, didelio noro daryti ir sukurti kažką įdomiau, nei siūlo pramoninis dizainas.

Kaligrafija, šviestuvai... Ko iš Jūsų galime tikėtis netolimoje ateityje? Ar planuojate specializuotis minėtose srityse, ar galima tikėtis ir permainų?

Mano tikslas – sujungti kuo daugiau skirtingų krypčių į vieną, kuo daugiau įdomių samplaikų. Planuose yra daug bendrų projektų su kitais menininkais. Svajoju kada nors sukurti šviečiančių ar tekstilinių paveikslų seriją interjerams, derindama juos prie šviestuvų ar kitų elementų. Taip pat ateityje norėčiau sukurti interjero elementų, kurie derėtų prie mūsų sukurtų šviestuvų (pagalvėlių seriją, staltiesių, kilimėlių, sienos dekoro detalių).

Manau, XXI a. dizainas skirtas asmeniškai kiekvienam. Tai ne tiražinė gamyba. Daiktas turi būti ne tik gražus, mielas, bet ir skirtas tik konkrečiam užsakovui. Klientai sako, kad mūsų darbai neatsibosta, į juos galima žiūrėti ir žiūrėti. Vienetiniai, originalūs dalykai neįgrysta. Taip pat mums svarbu, kad ir patiems būtų įdomus kūrybinis procesas, po kurio atsiranda įdirbis.

 

Parengė Agnė Rutkauskaitė

Fotografai: „Tenphoto“, Aleksandras Katkovas, Kristina Diglė

Žurnalas „Interjeras.lt pataria“