Bivouac – pastogė Alpėse

Vieta: Skuta kalnas, Slovėnija.
Realizacija: 2016 m.
Plotas: 12 kv. m.
Fotografijos: Andrej Gregoric, Janez Martincic (pagal foto).
Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.


 

 

120 metų praėjo nuo to laiko, kai vienintelio Slovėnijos Triglav nacionalinio parko centre stūkstančioje aukščiausioje Julian Alpių viršūnėje buvo pastatytas Alijaz bokštas. Norint tai pažymėti, nutarta atnaujinti kiek žemiau, Kamnik Alpėse, esančią pastogę ir pakeisti ją nauja. Prieš porą metų buvo pradėtas plėtoti projektas, kuriuo siekta sukurti inovatyvų, tačiau ir praktišką statinį, kuris būtų pritaikytas ekstremaliam Alpių kalnų klimatui. Įkvėpti Slovėnijos architektūros, turinčios turtingą ir įvairiapusę istoriją, OFIS architects ir AKT II, bendradarbiaudami su Harvardo universiteto dizaino krypties studentais, sukūrė kai ką ypatingo, estetiško ir svarbaus vertinantiems kalnų grožį ir ypač mėgtantiems slidinėti bei kopti į viršūnes.

 

 

 

Atsižvelgusi į Alpių klimato sąlygas bei gamtines jėgas, architektų komanda apsibrėžė tam tikrus projekto siekius, galimybes, poreikius. Dydis, forma, struktūros, medžiagos – viskas priklausė nuo gamtos sufleruojamų elementų. Pirmiausiai kuriamas projektas turėjo gebėti atlaikyti ekstremalias oro sąlygas, radikalius temperatūros pokyčius, grubų paviršiaus gruntą. Turint omenyje atšiaurias vietovės sąlygas – stiprų vėją, sniegą, nuošliaužas, gruntą, temperatūrų pokyčius – buvo privalu išanalizuoti, ištirti specifines architektūros formas bei dizaino koncepcijas, kurios tam tikru momentu gebėtų atlikti ypatingą reikšmę – išgelbėti gyvybę, apsaugoti iki tol, kol sulaukiama pagalbos, o kitais atvejais tiesiog leistų komfortiškai ir saugiai pailsėti po sunkių žygių.

 

 

Bivouac – tai ansktyvojo XVIII a. vokiečių, šveicarų, vėliau prancūzų sąvoka, reiškianti esminį žmogaus poreikį, t.y. laikiną pastogę. Šis žodis neatsiejamas nuo pabėgėlių ir karo temų, o šiandien labiau pritaikomas ekspedicinių kelionių kontekste. Saugant nacionalinį parką ir jo gamtą, būsimas statinys turėjo būti ne tik tvirtas, bet ir nežalojantus gamtos paviršių, taigi jo pagrindas turėjo susilieti su landšaftu švelniai, tačiau išlaikyti stabilumą ir esant kritinėms situacijoms. Išorinė struktūra privalėjo turėti itin aukštą atsparumą ir taip buvo panaudota plono stiklo pluošto ir öko medžagos kombinacija, kuri išpildė ir estetinius, ir kokybės reikalavimus, susijusius su nepalankiomis oro sąlygomis.

Kadangi surinkimo procecas natūralioje aplinkoje, o juo labiau konstrukcijų transportacija, turi būti kuo paprastesni, statinys buvo sudarytas iš trijų modulių. Savotiškų kambariukų suformavimas taip pat padėjo atskirti erdves. Pirmoji pastogės dalis – įėjimas į patalpą, daiktų pasidėjimo bei maisto gaminimo vieta; antroji – bendravimo bei miegojimo kambarys, o trečioji – polisio ir miego zona. Patalpų išdėstymas yra pritaikytas apgyvendinti iki 8 alpinistų, galinčių grožėtis Skuta kalno panorama, matoma pro langus.

 

 

 

Architektų komandos suprojektuotas bivouac pasižymi šilumą izoliuojančiomis savybėmis. Medinis karkasas buvo pripildytas 20 cm. storio akmens vatos izoliacija, kuri ilgus metus išlaiko savo formą, tvarumą bei šilumines savybes, o vasaros sezonu nepraleidžia šilumos į vidų ir palaiko vėsų vidaus klimatą. Ši medžiaga yra saugi aplinkai: jos sudėtyje yra 97 % mineralų ir tik 3 %  rišamosios medžiagos, veikiančios kaip impregnuojantis aliejus, dėl kurio vanduo, patenkantis ant akmens vatos, pirmiau nuteka, o ne susigeria į pačią struktūrą. Kadangi kalnuose temperatūra gali vyrauti nuo 30 laipsnių šalčio iki 30 laipsnių šilumos, viena iš aktualiausių problemų – tai kondensatas. Labai svarbu, jog tokia akmens vata nesugeria vandens, kitaip izoliacija taptų drėgna ir itin sunki bei palaipsniui slėgtų konstrukciją, kuri galiausiai taptų nestabili. Siekiant saugios užuovėjos keliautojams, projekto autoriai numatė ugniai atsparią izoliaciją, apsaugančią nuo gaisro. Dėl karkaso ir jo atviros struktūros, oro tarpų, tikslingai sudarytų porų, statinys yra lyg kvėpuojantis organizmas, taigi drėgmė, tirpstantis sniegas, migla, lietus – visi krituliai pasišalina iš konstrukcijų ir jų neardo bei padeda palaikyti palankų vidaus klimatą.

 

 

 

Nepaisant to, jog pastogė yra nedidelės apimties statinys, jam buvo skirtos didžiuės savanoriškos pajėgos, žinios ir pastangos. Visas nedidelio projekto planavimas nuolat palaikė pagarbos gamtai, kalnams, natūraliam landšaftui kultūrą bei dvasią, kurią ir skatina puoselėti projekto autoriai. Tikimasi, jog bivouac tarnaus kaip saugi, komfortiška alpinistų užuovėja, sutekianti jaukų kampelį, naujas pažintis ir ramų poilsį, o ekstremaliose situacijose netgi galinti išgelbėti gyvybę.

 

Žurnalas: „Centras“