Dviejų epochų mokykla

Vieta: Monrealis, Kanada.
Realizacija: 2015 m.
Plotas: 2853 kv. m.
Fotografijos: Charles Lanteigne, Maxime Pion (pagal nuotraukas).
Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

 

Monrealio miestas sparčiai augo pirmoje 20-ojo amžiaus pusėje ir tą pagreitį padėjo palaikyti rajoninių mokyklų rekonstrukcijos, tvarkymas bei naujinimas, kurį neretai atlikdavo garsūs to meto architektai. Prieš dešimtmetį buvo įvykdyta didžiulė pertvarka, kurią paskatino Monrealio mokyklos taryba, siekianti atgaivinti senus pastatus bei prikelti juos naujam gyvenimui.

 

Viena iš pirmųjų tikslinių mokyklų, kurią norėta išplėsti, buvo 1930 m. architektų Gordon & Thompson suprojektuota Barclay mokykla. Šio darbo ėmėsi NFOE et associés architectes, nusprendę sukurti dizainą, kuris būtų ir šiuolaikiškas, ir perteiktų pagarbą pastato istorijai. Architektams teko paplušėti ir komunikuojant su vietine gyventojų bendruomene, išreiškusia nepasitenkinimą tuo, jog parkas nebebus prieinamas kaip vieša vieta. Projekto autoriai taip pat pasistengė sukurti atmosferą, kurioje daugiausiai rajone gyvenančios imigrantų šeimos jaustųsi laukiamos bei savos.

 

Barclay mokykla – tai pradinė mokykla, esanti parkų apsuptoje, sparčiai didėjančioje jaunų šeimų bendruomenėje. Būtent dėl vaikų skaičiaus didėjimo labai trūko erdvės pamokoms, taip pat nebuvo tinkamų kūno kultūros, fizinio lavinimo, sporto patalpų. Projektas apėmė 14 naujų klasių įrengimą, informacinių technologijų patalpą, dienos centrą, multifunkcinę erdvę, administracijos darbo vietas bei naują gimnastikos salę aukštomis lubomis, kuri būtų prieinama moksleiviams ne tik pamokų metu.

 

 

Strategiškai palankiausia pusė, kurią ir pasirinko architektai, buvo šiaurinė – tai lėmė ir gruntas, ir saulės ir vėjo kryptis, o sporto patalpose kaitinantys spinduliai nebuvo tinkamas variantas. Trijų aukštų priestatas pateikiamas kaip šoninis buvusio pastato pratęsimas. Architektai kruopščiai akcentavo ribą tarp seno ir naujo, tačiau nesistengė savo kurtos dalies pritaikyti prie istorinės, o siekė sukurti estetišką kontrastą tarp dviejų epochų. Taip senojo pastato fasadas atsirado naujosios dalies viduje ir virto interjero detale. Čia, pirmajame aukšte, suformuota atvira multifunkcinė zona – fojė, priimamasis, laukiamasis, kuris tarsi ir papasakoja mokyklos istorijos esmę. Ir spalviniuose, ir konstrukciniuose elementuose atsiranda subtilios laužytos formos, kurios, anot autorių, yra tarsi aliuzija į drugio sparnus prieš jam išskrendant. Tokie kampai taip pat padėjo sukurti ir dinamiškesnius šviesokaitos piešinius interjere.

Dviejų aukštų sporto salės stogas yra šiek tiek pakreiptas kampu, taip suteikdamas papildomos ritmikos fasado architektūrai, o jo tąsa gaubia įėjimą į dienos centrą. Palei visą kūno kultūros salės fasado stogą nutiestas metalinis tinklas, skirtas želdynams. Jo tikslas ne tik estetinis mūro apipavidalinimas žaluma, bet ir patalpų apsaugojimas nuo karščio, o tuo pačiu šitaip pabrėžiama senojo pastato plokštumos kryptis. Kaip sportiškumo simbolis ant tinklo buvo pastatyta bronzinė skulptūra – žmogus, einantis lynu. Tai – originalus akcentas.

 

 

Dviejų aukštų sporto salės stogas yra šiek tiek pakreiptas kampu, taip suteikdamas papildomos ritmikos fasado architektūrai, o jo tąsa gaubia įėjimą į dienos centrą. Palei visą kūno kultūros salės fasado stogą nutiestas metalinis tinklas, skirtas želdynams. Jo tikslas ne tik estetinis mūro apipavidalinimas žaluma, bet ir patalpų apsaugojimas nuo karščio, o tuo pačiu šitaip pabrėžiama senojo pastato plokštumos kryptis. Kaip sportiškumo simbolis ant tinklo buvo pastatyta bronzinė skulptūra – žmogus, einantis lynu. Tai – originalus akcentas.

 

 

Senojo bei naujojo pastato komunikacijos buvo kruopščiai apgalvotos, todėl per visus aukštus galima vaikščioti iš abiejų korpusų, o koridoriai susijungia, taigi pastatai tarsi susiliejo vienas į kitą, tačiau abu išlaikė savitą stilistiką: žaismingai derinamos senos plytos bei ryškiaspalviai naujojo sparno interjero elementai. Čia galima matyti senojo pastato fasado langus, kurie dabar jau tapo interjero langais, pro kuriuos vis dar patenka ir natūrali šviesa, taip pat iš vieno korpuso galima matyti kas vyksta kitame – tai tarsi kelionė laiku, kur matoma ir praeitis, ir dabartis. Salotinė spalva dengia gimnastikos salės sieną, koridoriuose esančius nedidelius žalsvus grindų takelius, spinteles bei ryškią atsarginę laiptinę. Antrame bei trečiame aukštuose atsirandantys oranžiniai sienų plotai džiugina mažesnio amžiaus vaikus, na, o visur pasitaikantys juodi elementai bei nedideli tamsūs sienų plotai tarsi suformuoja pusiausvyrą tarp balto fono ir ryškių spalvų bei pabrėžia konstrukcinius elementus, kaip grafiškai patrauklias bei dinamiškas detales.

 

 

Harmoningai integruotas priestatas vientisai susilieja su senuoju. Taigi, atsižvelgus į pirmojo stilistiką, tačiau jos nekopijuojant, buvo sukurta savita dviejų epochų sąjunga. Nepaisant naujosios šiuolaikinės mokyklos dalies interjero ekspresyvumo, išryškintos istoriją atspindinčios plytos, kurios yra paveldo simbolis. Didžiuliai mokyklos langai leidžia smalsuoliams matyti mokyklos gyvenimą, verdantį viduje, o moksleiviai turi galimybę stebėti miesto gyvenimą už mokslo įstaigos sienų. Projekto kūrėjų idėja buvo skatinti vaikus kurti, domėtis, būti drąsiems, nebijoti kompromisų bei iššūkių ir jokiu būdu nežiūrėti į mokymosi procesą kaip privalomą, o veikiau tai pateikti kaip žaismingą asmenybės ugdymą, pažinimo džiaugsmą, neužmirštant ir fizinio kūno lavinimo. Būtent to šiuo projektu NFOE et associés architectes ir siekė: išsaugoti istoriją, sukurti modernią architektūrą, derančią prie praeities palikimo bei tenkinančią šiuolaikinių vaikų bei mokytojų poreikius.

------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Nuotraukos:

 

Žurnalas: „Centras“