Epochų apartamentai

Interjero dizainerė Kristina Lastauskaitė-Pundė
Nuotraukų autorius Leonas Garbačauskas
Tekstą parengė Ingrida Kaliukevičiūtė


Viena sunkiausių dizainerių užduočių – „įlaviruoti“ į užsakovo nustatytą biudžetą. Darbų sąmata neretai riboja kūrybinę laisvę, tačiau atveria ieškojimų, žinių ir netikėtų sprendimų duris, už kurių slepiasi išskirtinis kūrybinio proceso rezultatas.

 


Interjero dizainerė Kristina Lastauskaitė-Pundė nedidelei 60 m² erdvei, kadaise priklausiusiai Vilniaus senamiesčio širdyje įsikūrusiam vienuolynui, suteikė naują prasmę, naują stilistinę idėją ir pritaikė patogiam, šiuolaikiškam nuomininkų gyvenimui. Siekiant išsaugoti natūralų šviesos srautą, investiciniame bute buvo iš pagrindų perprojektuotos visos funkcinės zonos ir išryškintos nuo senų laikų išlikusios sienų nišos. Arkinių skliautų nišos ne tik atspindi pastato vertę, bet ir kartu su kitais klasikinio stiliaus dekoro elementais pasakoja apie svarbų ryšį su istorine miesto vieta.

 

 

Vos įžengus pro duris, akį patraukia geometriniu raštu išmargintos grindys, išryškėjančios baltų sienų fone. Plytelių raštas, primenantis kitados prabangių senamiesčio pastatų holų ir koridorių dekoravimo principus, suteikia erdvei autentiškumo, savotiško praeities žavesio ir solidumo. Kairėje, sienos nišoje, paslėpta koridoriaus spinta. Jos buvimą išduoda prašmatniai atrodančios baldo rankenėlės bei viršutinių spintelių durelėms panaudota medžio imitacijos plokštė. Ji derinama su bendrojoje patalpoje esančiu pertvarą imituojančiu baldu iš laminuotos medžio drožlių plokštės (LMDP).

 

 

Pagrindinis didžiojo kambario baldas suprojektuotas taip, kad taptų svarbiausiu daiktų sandėliavimo įrankiu – buto ašimi, tarnaujančia kiekvienai aplink išdėstytai funkcinei zonai. Šis erdvinis kūnas ir jungia, ir skiria. Lubų nesiekiantis baldas nesuskaido erdvės ir, dalindamas ją išilgai, kiekvienai zonai suteikia šiek tiek privatumo bei atskirties. Juodas metalinis rėmelis apsaugo baldo kampus ir pabrėžia linijiškumo svarbą interjere. Anglies tamsumo rėmo linijos nusidriekia ir viršutine melsvos virtuvės pakabinamųjų spintelių briauna, taip suteikdamos interjerui žaismingumo bei netikėtumo.

 

 

Paklausta, kodėl išsirinko melsvą baldinę plokštę korpusiniams virtuvės baldams, interjero dizainerė teigė: „Jau pirmosiose vizualizacijose intuityviai parinkau pilkai melsvą spalvą, nes ji šiai vietai suteikia šiaurietiškos elegancijos. Apsilankiusi pas baldininkus radau beveik identišką plokštę. Mums pasisekė: nemažai sutaupėm ir įtilpom į biudžetą, nes nei prabangesnės, daugiau spalvų turinčios plokštės, nei dažytų fasadų rinktis negalėjom“. Be to, dangaus mėlio spalva – tai ne tik sąsaja su lietuvių pamėgtu skandinavišku dizainu, tai – tarsi paralelė su pastato simbolika, tyrumu, lengvumu. Negana to, šis atspalvis  dažnai pasitaiko XVIII–XIX a. aristokratų bei buržuazijos būstuose, pastebimas sienų apmušaluose, tekstilėje ir kituose namų prabangą simbolizuojančiuose objektuose. Melsvumą šiame bute dar labiau paryškina auksinės spintelių rankenėlės. O šiuolaikiško žavesio virtuvės baldų deriniui suteikia nedideli juodos spalvos akcentai.

 

 

Valgomojo, svetainės, miegamojo baldai, šviestuvai ir detalės kelių stilių: modernūs, skandinaviški, industriniai ir klasikiniai. Baltų, juodų ir tamsiai pilkų tonų. Tokia spalvinė gama leidžia sukurti neutralią atmosferą, nukreipti žvilgsnį į svarbiausias interjero detales: natūralią medieną, kontrastuojančius tonus bei faktūras, persišką kilimą, ir, svarbiausia, – atskleisti eklektikos grožį.

Šiame interjere susilieja modernios formos ir klasikinės detalės, šiuolaikiškos linijos ir malonią nostalgiją sukeliantys elementai. Čia galima išvysti ne tik skirtingų epochų dizaino bruožus, bet ir netikėtų pojūčių junginius, pagyvinančius būsto atmosferą ir paverčiančius ją kitoniška.

 

Žurnalas: „Interjeras.lt pataria“