F. L. WRIGHTAS: SUNKUS KELIAS Į MODERNIZMO VIRŠŪNES

 

Frankas Lloydas Wrightas (1867-1959)

 

XIX a. Europoje audringai besirutuliojant architektūrai ir dizainui, Naujasis Pasaulis ilgą laiką buvo šio proceso nuošalyje ir tenkinosi vien nedrąsiomis „kolonijinėmis“ europinių madų interpretacijomis. Jungtinėse Valstijose, kaip ir Europos šalyse, prasidėjus sparčiai industrializacijai, suklestėjo neišranki, prieštaringų vertinimų sulaukusi eklektika.

Esminis lūžis įvyko XIX a. 8-ajame dešimtmetyje, kai po Didžiojo Čikagos gaisro kilo dangoraižių statybos bumas, atskleidęs architekto Louiso Henry Sullivano talentą ir pagimdęs legendinę frazę „forma seka paskui funkciją“. Tačiau aukštuminių plieno konstrukcijų didybė užvaldė tik didmiesčių centrus, o jų priemiesčiuose bei provincijos miesteliuose tebeviešpatavo eklektiška mažaaukštė statyba, paremta Europos istorinių stilių atgarsiais. Įskiepyti jai racionalumo daigą, suformuojant vadinamąjį „prerijų stilių“, o vėliau prisidėti prie besąlygiško šios krypties triumfo buvo lemta garsiajam architektui Frankui Lloydui Wrightui (1867–1959). Kadangi nuodugniai jo kūrybos analizei pritrūktume viso žurnalo apimties, apsiribosime pradinio jo kūrybos periodo, susieto su architektūra, interjerų ir baldų dizainu, apžvalga.

 

 

F. L. Wrightas gimė Viskonsine, švietimo inspektoriaus ir mokytojos šeimoje. Pradinį išsilavinimą gavo namuose. Motina stengėsi jį auklėti pagal tuo metu naujovišką Kindergarten sistemą. Vienu pagrindinių jo žaislų tapo Friedricho Fröbelio išrastas medinių kaladėlių „konstruktorius“, skirtas trimatei vaizduotei lavinti. Anot paties Wrighto, smulkūs mediniai blokeliai išliko atmintyje visam gyvenimui ir turėjo įtakos vėlesniam architektūrinių formų grynumui. Turtingi motinos giminaičiai nuolat rūpinosi religiniu švietimu Madisono apylinkėje (taip, tos pačios, kur tiltai!). Statant koplyčią, funduotą Lloydo Joneso šeimos, jaunasis Frankas įgijo praktinės patirties – architektas Josephas Lymanas Silsbee jį pasamdė braižybos ir statybų priežiūros darbams. Vėliau, 1887 m., jis persikėlė į Čikagą ir įsidarbino minėto architekto biure. Dauguma privačių interjerų projektų čia buvo įrengiama konservatyviuoju Viktorijos stiliumi, nors vėliau Wrightas pripažino, kad jis buvo „grakštesnis ir vaizdingesnis“ nei konkurentų. Kadangi braižytojo atlyginimas siekė vos keletą dolerių per savaitę, jaunuolis buvo priverstas ieškoti, kur geriau, ir netrukus įsidarbino garsioje firmoje Adler & Sullivan.

 

Friedricho Fröbelio išrastas medinių kaladėlių „konstruktorius“   Franko Lloydo Wrighto gyvenamasis namas

 

Nors darbo sparčiai augančioje Čikagoje buvo per akis, iš pradžių santykiai su kitais biuro darbuotojais klostėsi nekaip – prieidavo net iki muštynių darbo vietoje. Nepaisant to, pats Louisas Sullivanas globojo jaunąjį architektą, patikėjo jam vis atsakingesnius darbus, o vestuvių proga netgi suteikė solidžią 5 000 dolerių paskolą namui pasistatyti. 1889 m. Čikagos priemiestyje Ouk Parke (Oak Park) išdygo kuklus medinis namelis; vėliau, šeimai gausėjant, jis buvo ne kartą perstatytas. 1898 m. šalia pagrindinio namo iškilo rotondinis studijos pastatas, į kurį F. L. Wrightas persikėlė kartu su savo bendradarbiais; vėliau namas buvo pritaikytas architekto žmonai ir jo vaikams, kurių čia išaugo net šešeri. 1972 m. apleistas pastatas buvo įrašytas į Nacionalinį istorinių vietų registrą ir pradėtas rekonstruoti. Šiuo metu jis su kitais 27-iais F. L. Wrighto suprojektuotais pastatais priklauso Ouk Parko istorinės architektūros rajonui.

 

Architekto vyvenamojo mano Ouk Parke interjeras


Dirbdamas Sullivano biure Wrightas buvo atsakingas ne tik už gyvenamųjų namų projektų vykdymą, bet ir už interjerų dizainą. Juos dažnai kurdavo po darbo valandų, savo namų studijoje. Vėlesni architektūros kritikų tyrimai įrodė, kad Frankas atlikdavo techninę interjerų projektų dalį, vadovaudamasis L. Sullivano eskizais, turinčiais neogotikos ir klasicizmo bruožų. Tiesa, vėliau Wrightas nepasikuklino pasiskelbti daugelio projektų bendraautoriu. Vienas diskutuotinų pavyzdžių – paties Louiso Sullivano poilsio vila, pastatyta Ošen Springse (Ocean Springs), Misisipės valstijoje. Įsisenėjus ginčus dėl šio pastato autorystės savaip užbaigė uraganas Katrina, visiškai sugriovęs vilą 2005 m.

 

Jameso Charnley gyvenamojo namo interjeras, 1891-1892 m.


Ryžtingo stilistinio posūkio tašku laikomas Jameso Charnley gyvenamasis namas, statytas Čikagoje 1891–1892 m. Tiek L. Sullivanas, tiek F. L. Wrightas, apsiėmęs kurti pastato interjerą, atsižvelgdami į savininkų ketinimus nuomoti būstą, visiškai atsisakė istorizmo elementų ir bendrąsias erdves projektavo pabrėžtinai racionaliai, be jokių nusmulkintų detalių ir ornamentų. Bendrosios holo zonos ir gyvenamųjų kambarių interjeruose kaip funkcinis elementas panaudotas tankus medinių statramsčių ritmas vėliau tapo „firmine“ Wrighto interjerų detale.

 

Walterio Gale'o gyvenamasis namas, 1893 m.


Dėl pomėgio prašmatniai rengtis ir puošti namus meno kūriniais (tarp jų ir skulptūromis) F. L. Wrightui nuolat trūko pinigų ir jis ėmėsi daryti „chaltūras“ – vakarais namuose projektuodavo individualius gyvenamuosius namus. Kadangi šie namai buvo statomi netoliese nuo „oficialiųjų“ firmos projektų, budrioji L. Sullivano akis iškart atpažino gabiojo mokinio braižą. Nepaisant kilusio sąmyšio, Wrightui visgi buvo leista užbaigti penkerių metų darbo kontraktą. Jam nutrūkus, meistrai nebendravo net 12 metų. Kai kurios „chaltūros“ išstovėjo iki mūsų dienų; vienai jų – Walterio Gale’o namui (1893) yra suteiktas architektūros paminklo statusas. Be kita ko, šio pastato interjere buvo pirmąkart panaudotas švino juostelėmis sujungtas segmentinis langų stiklas (ne vitražas) – neatskiriama vėlesnių Wrighto interjerų įrangos dalis.

 

Marion Mahony Griffin (1871-1961)


Pradėjus dirbti savarankiškai, netrukus aplink Franką susibūrė grupė jaunų architektų, pasiryžusių atskleisti nacionalinės architektūros savitumus. Būtent dėl šių paieškų atsirado stilistinis judėjimas, gavęs „Prerijų stiliaus“ pavadinimą. Vyrams talkino viena pirmųjų moterų, pelniusių architekto licenciją Jungtinėse Valstijose, – Marion Mahony Griffin. Ji rengė projektų vizualizacijas, kūrė baldus, vitražus ir apšvietimo įrangą. Bendroji stiliaus ideologiją buvo glaudžiai susijusi su Menų ir amatų judėjimu – Amerikos kontekste tai buvo ne vien formalus amatinių tradicijų atgaivinimas, bet ir platesnis naujų formų ieškojimas, siekiant harmonijos su aplinkiniu, industrializacijos dar nesuluošintu pasauliu. Kaip savo įkvėpėjus ir bendraminčius Wrightas vėliau minėjo Ch. Dresserį Anglijoje, Ch. R. Mackintoshą Škotijoje, J. Hofmaną ir O. Wagnerį Austrijoje. Nemažą įtaką stiliaus formavimui, architektūrinių detalių taikymui turėjo F. L. Wrighto kelionės į Japoniją. Ten jis pirmąkart apsilankė 1905 m. Įdomu, kad termino „Prerijų stilius“ atsiradimą paskatino pats Wrightas, 1901 m. žurnale „Ladies’ Home Journal“ paskelbęs keletą straipsnių bendru pavadinimu „Namas prerijų miestelyje“. Rašinius iliustravo elegantiški namų fasadų eskizai: dėl jų firmą užplūdo daugybė privačių užsakymų.

 

Vinslou namo svetainės interjeras ir fasadas, 1893 m.


Vienas pirmųjų įmonės projektų – vadinamasis Vinslou (Winslow) namas (1893 m.), kuriame jau pasireiškė naujojo stiliaus bruožai – aiškios stačiakampės geometrinės formos, organiškas pastato „įauginimas“ į aplinką, pasitelkiant išplatintą žemą keturšlaitį stogą, horizontalaus tūrio akcentavimas, po tamsia dekoratyvine danga paslepiant antrojo aukšto langų liniją. Interjere netrūko originalių techninių detalių, pavyzdžiui, aštuonkampio šviesos šulinio apžvalgos bokšto laiptinėje. Dauguma vidaus erdvių buvo sujungtos plačiais praėjimais, siekiant išgauti erdvės vientisumo įspūdį; lakoniškas korpusinių baldų formas papildė natūralaus medžio sienų apdaila ir netgi grakšti arkinė kolonada, skirianti svetainės zoną nuo holo.

 

F. Robie gyvenamasis namas


Prie „Prerijų stiliaus“ klasikinių pavyzdžių galima priskirti Thomaso ir Willitso privačius gyvenamuosius namus, vienam iš kurių buvo sukurtas pirmasis „kėdės-bačkos“ (angl. barrel chair) pavyzdys, ir, žinoma, garsųjį Frederiko Robie gyvenamąjį namą Čikagoje (1909 m.). Kaip ir daugeliu kitų atvejų, pastarajam Wrightas kartu su bendradarbiais sukūrė ne tik tūrį, bet ir visą interjerą, įskaitant langų dekorą, apšvietimo įrangą, baldus ir tekstilę. „Visiškai neįmanoma laikyti pastato vienu objektu, o jo įrangos ir baldų – kitu... Jie visi kartu yra struktūriniai elementai, nulemiantys pastato charakterį ir jo išbaigtumą“, – teigė architektas. Keleivinį laivą primenančią išilgintą pastato formą lėmė neįprasta sklypo proporcija – 50 x 18 m. Pagrindinio korpuso tūrį sudarė dvi tarpusavyje susisiekiančios erdvios patalpos – svetainė ir valgomasis, perskirtos tik židinio sienele ir laiptų maršu, vedančiu į antrą aukštą. Pirmąkart tokia didelė namo dalis įgavo atvirą planą, leidžiantį lengvai pritaikyti ją besikeičiantiems poreikiams.

Atskiros funkcinės zonos buvo formuojamos naudojant baldus ir laikinąsias pertvaras – tai, kas vėliau tapo norma, anuomet buvo stebinanti naujovė. Taip pat buvo numatytas betarpiškas ryšys tarp namo vidaus ir išorės – iš pagrindinės erdvės į pietinį balkoną vedė 12 (!) įstiklintų durų, o vakarinę terasą, paslėptą po stogo konsole, galima buvo išeiti per korpuso gale esančias papildomas dvivėres duris. Anot Wrighto, vizualus šio namo atvirumas simbolizavo visos Amerikos socialinio bei politinio gyvenimo laisvę. Namuose netrūko ir originalių baldų – pavyzdžiui, pagrindinio pietų stalo stalviršį palaikė ne įprastos kojos, o 4 pilonai su įrengtu vietiniu apšvietimu. Greta kruopščiai apgalvotos interjero ir eksterjero apšvietimo sistemos pastate buvo įrengta priverstinė ventiliacija ir itin retas tais laikais dalykas – centralizuota dulkių siurbimo sistema. Ne veltui žurnalas „House and Home“ 1957 m. leidinyje teigė, kad „Be šio projekto <...˃ didžioji moderniosios architektūros, kaip mes ją šiandien suvokiame, dalis paprasčiausiai nebūtų egzistavusi“, o žurnalas „The Archectural Record“ metais anksčiau įvardijo Robie namą kaip vieną iš 7-ių iškiliausių JAV gyvenamųjų pastatų. Aukštesnio įvertinimo sulaukė tiktai vėlesnis Wrighto šedevras – 1935 m. suprojektuotas vasarnamis Krioklys (Fallingwater).

 

Larkino bendrovės administracinio pastato interjeras ir  biuro kėdė, 1904 m.

 

Sudėtingas funkcinių ryšių ir techninės įrangos problemas F. L. Wirghtui teko spręsti ir kitame objekte, neturinčiu nieko bendra su „Prerijų stiliumi“ – monumentaliame Larkino muilo gamybos bendrovės administraciniame pastate Bafalo (Buffalo) mieste Niujorko valstijoje, kurį jis ėmėsi projektuoti 1904 m. Kaip ir Robbie name, čia taip pat buvo įdiegta nemažai techninių naujovių, kurias architektas vertino kaip asmeninius iššūkius. Viena jų buvo didžiulio šviesos šulinio pagrindinėje salėje įrengimas, leidžiantis paskleisti natūralią šviesą po visus 5 pastato aukštus. Daug dėmesio teko skirti vėdinimo, oro kondicionavimo ir garso izoliavimo sistemoms. Teko pavargti ir su baldais, kurių dauguma, atliepiant biuro specifiką, buvo pagaminta iš metalo. Dalis darbo kėdžių dėl mobilumo buvo pastatytos ant ratukų, o kitos – prikabintos prie stalų, kad palengvintų grindų valymą. Dėl stačiakampių perforuotų atkalčių Larkin Building pastatui skirtos kėdės šiandien atrodo panašios į retro futuristinius robotus, tačiau negadina dalykinio interjero įvaizdžio. Deja, tai įvertinti mes galime tik muziejaus ekspozicijoje – pats fabriko pastatas po ilgų debatų 1949 m. buvo nugriautas, nors, ekspertų nuomone, dėl tobulos konstrukcijos ir statybos kokybės galėjo prastovėti dar kelis šimtmečius. Pokario metais panašus likimas ištiko ir dar keletą žymių F. L. Wrighto statytų objektų.

Dėl audringo asmeninio gyvenimo aplinkybių 1909 m., Robie namo statybos įkarštyje Wrightas nusprendė palikti šeimą, mesti darbus ir išvykti į Europą. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera: sutarus su Berlyno leidėju Ernstu Wasmuthu, buvo nuspręsta išleisti pirmąjį Europoje Wrighto projektų albumą. Iš viso dviejuose leidiniuose buvo atspausdinta apie 100 puikių litografijų, kurių daugumą paruošė jau minėtoji Franko bendradarbė Marion Mahony Griffin. Albumo, žinomo kaip „Wasmuth Portfolio“, populiarumas buvo tiesiog fenomenalus: tiražas buvo bemat išgraibytas ir daugelis leidinių „nugulė“ Europos architektų biuruose. Amžininko teigimu, garsusis vokiečių architektas ir dizaineris Peteris Berensas gavo „šiltą“ leidinį tiesiai iš leidyklos, ir tą dieną darbas jo biure jau nebevyko... Albumo projektus taip pat uoliai nagrinėjo prancūzas Le Corbusier, vokietis Valteris Gropijus, austrai Rudolfas Schindleris bei Richardas Neutra ir daugelis kitų specialistų.

 

Vasarnamis. Krioklys (Fallingwater), 1935 m.


Metus praleidęs Italijoje su savo naująja pasija Mamah Cheney, Frankas pasiryžo grįžti į Jungtines Valstijas. Kadangi Ouk Parke jo nelabai kas laukė, 1911 m. architektas įkalbėjo motiną perleisti jam sklypą Spring Grino (Spring Green) kaimelyje, Lloydų Jonesų šeimos valdose, naujojo namo ir dirbtuvių statybai. Projektas buvo pavadintas Taliesin – senovės vedų mitologinio stebukladario garbei. Deja, magiškas pavadinimas neužtikrino geros kloties – ateityje Wrighto ir jo šeimos greta laimėjimų laukė kraupios nelaimės bei praradimai. Bet tai jau, kaip sakoma, visai kita istorija...

Per beveik 70 metų trukusią profesinę karjerą F. L. Wrightas sukūrė daugiau nei 1 000 įvairios paskirties pastatų projektų, iš kurių daugiau nei pusė buvo sėkmingai įgyvendinti. Net ir šiandien Jungtinėse Valstijose už solidžią septynženklę sumą įmanoma įsigyti gerai užlaikytą „Prerijų stiliaus“ individualų gyvenamąjį namą ar net sodybą su pastatų kompleksu. Be abejonės, didžiojo menininko kūryba prisidėjo ne tik prie nacionalinės architektūros raidos, bet ir prie amerikiečių savimonės bei tradicinio buities modelio formavimo. Tad nieko nuostabaus, kad 1991 m. Amerikos architektų institutas (American Institute of Architects) pripažino F. L. Wrightą visų laikų geriausiu Amerikos architektu.

 

Tekstas: Jono Malinausko

Žurnalas: „Centras“