IŠGYVENTI FILIPINUOSE

Parengė – Justina Vabalė
Baldų dizaineris –  Bernardo Urbina
Fotografijos iš asmeninio archyvo 

 

Jei mes patys, mūsų šeimos nariai ir artimieji gyvename Lietuvoje, vargu ar susimąstome, kaip jaučiasi žmogus, kuris ryžosi vienui vienas kurti namus visiškai nepažįstamame krašte. Aurelija prasitarė, kad būnant svetur pirmosiomis savaitėmis neišvengiamai apima jausmas, jog paprasčiausiai ten niekam nerūpi: niekam neįdomu, ar tau šalta, ar esi pavalgęs, ar pyksti, ar sergi. Ši istorija – ne tik apie gražius filipiniečių paplūdimius ir skanius kokoso riešutus. Ji pasakoja ir apie stiprius žemės drebėjimus, ir apie vienas didžiausių audrų – tiek vidinių, tiek sukeltų gamtos.

 

 

Šiandien šypsena spinduliuojanti lietuvė Aurelija Skikaitė ir kostarikietis  Bernardo Urbina kartu kuria socialiai atsakingą verslą: iš Filipinuose gyvenančių skurstančių šeimų ir nukentėjusiųjų nuo stichinių nelaimių jie perka medieną, kurią Bernardas paverčia išskirtiniais baldais, o Aurelija rūpinasi, kad jie pasiektų pirkėjų širdis. Jų superkama mediena – ne TIK lentos. Tai – autentišką istoriją turintys baldai, durys ar kitos šeimai ilgai tarnavusios detalės. Aurelijos ir Bernardo dėka jos atgimsta tam, kad padėtų nukentėjusioms šeimoms susikurti geresnį rytojų. Mergina pasakoja, kaip ir kokių veiksmų imtis, kad pavyktų įsikurti ir kurti, o ne gailėtis savęs.

„Kaip ir kiekvienam, kartais gyvenime ateina minčių apie pokyčius, aplanko nesuvaldomas troškimas patirti nuotykių. Su drauge tiesiog susikrovėme lagaminus ir išvažiavome vasarai „apšilti“ į Graikiją (kad šiltai pavasarotume, bet ne taip toli nuo namų). Po to sekė įvykių banga, kuri nukreipė mane į Filipinus. Buvau pasiryžusi dar vienam nuotykiui kokiame nors pasaulio kampelyje. Kadangi Filipinuose visi kalba angliškai, vidinis balsas sakė, kad viskas bus gerai, susirasiu pragyvenimo šaltinį, o jei ne – grįšiu paatostogavusi nuostabioje šalyje. Likau šiek tiek ilgesniam laikui – trejiems metams“, – pasakojimą pradeda Aurelija.

 

Tacloban miestas praėjus metams po taifuno

 

Kaip sprendimas išvykti pakeitė tavo gyvenimą, Aurelija?

Gyvenimas kelis kartus pasisuko 180 laipsnių kampu. Pokytis įvyksta jau tada, kai pradedi apie tai galvoti. Paties pokyčio niekuomet nejaučiau, atrodė, tarsi viskas yra taip, kaip ir turi būti. Tik dabar žvelgdama atgal tikrai galiu pasakyti, kad gyvenimą nukreipiau ta linkme – viskas būtų kitaip, jei tą kartą nebūčiau susikrovusi lagaminų. Net nesakyčiau, kad tai – pokyčiai, tiesiog – gyvenimo pasirinkimai.

Kaip jauteisi Filipinuose pirmosiomis dienomis?

Jaučiausi nejaukiai, pasimetusi, galvoje jau sukosi mintys, kad grįžti po dviejų savaičių bus pats tas. Manau, taip atsitiko todėl, kad nevykau tiesiai ten, kur gražu – į paplūdimį, kurie Filipinuose yra nuostabūs (gamta ten neapsakomo grožio). Vykau į antrą pagal dydį miestą – Sebu. Dideli miestai atrodo tikrai baisiai – milijonai žmonių, visur purvina, vaikai gatvėje, visi rėkia, kalbina, mašinų ir motociklų dar daugiau nei pačių gyventojų. Viskas atrodė tarsi didžiulis purvinas chaosas. Žinojau, kad reikia kuo daugiau pažinčių, ir kuo greičiau, o Sebu tam yra puiki vieta. Dažnai visi užsieniečiai susirenka, susipažįsta vieni su kitais, įvairiai leidžia laiką. Tuomet ir pamačiau, kad tokių, kaip aš, yra šimtai, ir reikia ne gailėtis savęs, o imtis veiksmų.

Ką teko išgyventi ten, ko Lietuvoje niekuomet negalėtum patirti?

Kultūrų skirtumai, prisitaikymas prie aplinkos. Patirtis, kurioje tu išeini iš savo komforto zonos, yra neįkainojama. Pirmąjį mėnesį teko patirti ir gana stiprų žemės drebėjimą (jis siekė 7,4 balo), ir vieną didžiausių audrų, kokias tik regėjo pasaulis (Haiyan) – tai tiesiog stichinės nelaimės, kurios parodė, kaip saugiai mes visi įsikūrę ten, Lietuvoje, ir kad prieš gamtos galybę žmogus yra visiškai bejėgis skruzdėliukas.

 

Šeima Tacloban mieste

 

Kada būnant kitame pasaulio gale aplankė sunkiausios akimirkos, kaip su tuo susidorojai?

Man sunkiausia būna per svarbias šventes, kurias tenka praleisti, ir per Kalėdas. Pasišneki su šeima, ir vėl gerai. Manau, kad su tuo susidoroti nemoku: kai liūdna, tai liūdna – pradedu ieškoti bilietų namo, tačiau jų nenusiperku.

Matyti, kad džiaugiesi savo pasirinktu gyvenimo būdu. Ką rekomenduotum tiems, kurie ruošiasi, bręsta tokiems pokyčiams?

Žinoma, džiaugiuosi. Jei ir nesidžiaugčiau, turbūt to nesakyčiau. Žinai... Nesinori blogų emocijų skleisti dar labiau. O jei rimtai – tikrai esu laiminga. Net jei gyvenime daugiau nieko nebepamatysiu ir nepatirsiu, jausiu, kad savo nuotykių ir potyrių lagaminėlį jau susidėjau. Visiems linkiu kada nors pagyventi svečioje šalyje. Tai gali būti bet kuri šalis – nebūtinai Filipinai. Tokia patirtis daug duoda bendram suvokimui apie toleranciją ir apie viską apskritai, išmoko kantrybės, bet būkit atsargūs – atsiranda dar didesnis troškulys, kurį vargu ar galima numalšinti.

Ko tikėtis žmogui, vykstančiam į labai tolimą kraštą? Ar lengva pasikalbėti su artimaisiais, kai grįžti?

Tikėtis visko ir nesitikėti nieko. Jei būčiau žinojusi, kas manęs laukia, turbūt būčiau išsigandusi ir likusi patogiai gulėti savo guolyje. Kai nežinai – nebijai, tačiau reikia būti pasiruošusiam ir nesėkmėms, ir liūdesiui, ir nusivylimui. Svečioje šalyje, ir dar taip toli nuo namų, niekas tavęs nelaukia, niekam neįdomu, ar tau liūdna, ar šalta. Gal tai rėš ausį, tačiau reikia nusiteikti išgirsti daug kritiškų nuomonių – ypač artimųjų, kurie, suprantama, tenori apsaugoti. Žinoma, būtina kalbėtis su artimaisiais ir draugais. Nuomonių reikia visokių (kartais neigiamos netgi paskatina elgtis priešingai). Man labai pasisekė, kad turiu itin palaikančią šeimą – ji visada šalia, net jei mus skiria tūkstančiai kilometrų.

Įdėtos pastangos davė rezultatų – naują artimų draugų ratą, nuosavą verslą... Kokia buvo pirmoji tavo ir draugo pažinties diena?

Tuo metu kiekvieną dieną mezgiau labai daug naujų pažinčių, taip pat buvau pavargusi nuo savo darbo. Nė nenutuokiau ir neįsivaizdavau, kad ši pažintis tęsis ir toliau. Niekada nežinai, koks į tavo gyvenimą atklydęs praeivis ims ir liks kartu tęsti gyvenimišką kelionę.

Tikriausiai viena iš priežasčių, kodėl kartu kuriate verslą ir tęsiate pažintį, yra Bernardo svajonė. Kas sužavėjo ir paskatino prisidėti prie jos įgyvendinimo?

Paskatino stichinė nelaimė, kuri nusiaubė Filipinus, ir ypač – vieną miestelį (Taklobaną). Ten vyrauja visai kitokia nuotaika, nei stebint viską per žinias. Tas jausmas nepalieka net po audros. Mieste elektros kasdien nebūdavo po kelias valandas, neigiamos pasekmės jautėsi dar ne mėnesį ir ne du. Mano draugo Bernardo mintis man, be abejonės, pasirodė nuostabi: ji buvo susijusi su baldais, ir tuo pačiu – su pagalba vietiniams po šios nelaimės. Vykome iš nusiaubtos Malapascua salelės: iš palmių buvo likę tik kamienai, beveik visų viešbučių stogus dengė kartoninės plokštės ir nukritę palmių lapai. Jo idėja pirkti iš vietinių sveikas medžių nuokritas, namų dalis ir iš jų gaminti baldus mane sužavėjo iškart, įkvėpė nedelsiant ieškoti informacijos, imtis darbų.

 

  

Pedio Tagayokg ir jo parduodama medienos pliauska   Francisko Estupin ir jo karutis   Emily Sojosa parduodanti kėdės atlošo dalį

 

Kuo padedate šeimoms, iš kurių perkate medžiagas baldams?

Visu pirma, perkame iš jų dalis, kurios joms tikrai nereikalingos, ir būtinai tuo įsitikiname, nes kartais vietinių gyventojų padėtis būna tokia sunki, kad jie pasiryžę išlupti savo langų rėmus ir atnešti mums. Padarome nuotrauką su pardavėju, o tuomet seka kitas žingsnis, už kurį atsakingas Bernardas – medžio apdorojimas, dizaino kūrimas ir baldo gamyba. Daugiausiai parduodame parodose. Pirkėjui taip pat papasakojame visą istoriją ir įteikiame nuotrauką, įrodančią baldo priešistorę. Pardavę visą kolekciją, grįžtame į tą pačią vietą ir visiems grąžiname 10 % nuo parduoto baldo kainos. Kadangi baldai vienetiniai, jie kainuoja nepigiai, todėl tie 10 % – tikrai nemaža suma. Taip pat šeimai, iš kurios pirkome medieną, dovanojame baldo ir jos pačios nuotrauką – ta sukelia nuostabą ir neapsakomą džiaugsmą!

Klausimas Bernardui. Kaip iš nuolaužų krūvos atsirenki tą vienintelę, iš kurios gims naujas kūrinys? Gal turi viziją, ką nori gaminti, ar atvirkščiai – pamačius tam tikrą elementą baldas kuriamas pagal jį?

Visų pirma, mediena turi būti tvirta ir sveika, nesugadinta termitų, nesupuvusi. Toliau – turėti istoriją (ar tai nuolauža po taifūno, ar geležinkeliams naudota nebereikalinga mediena). Medžiai mūsų baldams niekada nėra kertami.
Dažniausiai idėja gimsta pamačius dar gulinčią ant žemės medieną, tačiau kartais būna ir atvirkščiai – pritaikau savo dizainą prie jos formos ir skleidžiamos energijos.

Aurelija, kiek laiko užtrunka baldo gamyba?

Labai įvairiai – nuo poros dienų iki mėnesio. Viskas priklauso nuo mažų detalių. Kartais vien stiklo gamyba trunka kelias savaites – patikrini pagamintą ir pastebi, kad yra įbrėžimų, kurie gamintojams atrodo niekis. Tuomet reikia perdaryti. Lauki dar savaitę ir tikiesi, kad bus be klaidų. Aišku, jų dažnai būna ir vėl. Filipinuose darbo suvokimas yra kiek kitoks, viskas vyksta lėčiau, reikia daug kantrybės.

 

  

 

Kiekvienas baldas turi savą šeimos istoriją. Kuri iš jų tau įsiminė labiausiai?

Atsimenu kiekvieną – juk baldus pavadiname vardais, todėl baldai ir jų istorijos ilgą laiką tarsi gyvena kartu. Labiausiai įsiminė berniuko Francisko istorija: jis atbogino sulūžusį karutį, kurio nenorėjome pirkti, nes tėvų nebuvo šalia, tačiau karučio mediena buvo puiki ir tvirta. Suradome vyresnįjį berniuko brolį, tačiau fotografuotis labiausiai norėjo tas, kuris ir atnešė mums „laimikį“. Istorija jaudina tuo, kad, kai grįžome atiduoti jų procento, mama labai nustebo – apie tai ji nebuvo nieko girdėjusi. Gavusi pinigus ji labai verkė ir džiaugėsi, kad galės visai šeimai nupirkti batus ir mokymosi priemones, kurių jie visai neturėjo. Dar ir šiandien ta nuotrauka mane žavi ir žadina malonius prisiminimus.

Kokios interjero mados vyrauja Filipinuose? Pvz., Lietuvoje – skandinaviškas minimalizmas, o ten?

Filipinų baldų industrija yra didžiulė. Turbūt daugelis turi namuose baldų, kurie gaminti Filipinuose ar Indonezijoje, tačiau to nežino. Visų pirma, reikėtų pradėti nuo to, kad čia beveik nėra viduriniosios klasės. Skurdžioji dalis savo namus susirenčia iš bambuko, naudoja jį interjerui, o turtingųjų klasė mėgsta didžiulę prabangą: ji dažnai renkasi minimalistinį modernizmą, neretai – ir sunkesnius variantus (marmuro ir medžio duetą). Smagu matyti, kad vis daugiau žmonių pirmenybę teikia organiškiems baldams, kurių gamybai buvo naudotos tik natūralios medžiagos. Taip pat neretai norima unikalių baldų, kuriais būtų galima didžiuotis ir sakyti, kad daugiau niekas tokių neturi. Aišku, reikia daug pinigų, tačiau tokia pirkėjų grupė egzistuoja.

 

  

 

Aurelija, ar buvo tokių interjero sprendimų, kurie nustebino tave pačią?

Dalyvavau daugybėje baldų ir interjero dizaino parodų, rengiamų Filipinuose ir svetur. Mane kas nors nustebina kiekvieną kartą. Yra daug kūrybiškų ir akiai gražių dizaino sprendimų, kuriuos įgyvendina talentingi dizaineriai. Atvažiavus mane nustebino, kad Filipinuose geriausi baldų dizaineriai yra tokie pat žinomi, kaip, tarkim, Lietuvoje – popdainininkai. 

 

Daugiau nuotraukų:

      

 

Žurnalas: „Interjeras.lt“