Isroildžonas Baroti: „Įmanoma įprasminti save net ir toli nuo gimtinės“

 

 

Parengė Žydrė Dargužytė.

Nuotraukos – iš asmeninio I. Baroti albumo.


Isroildžonas Baroti

 

Iš Tadžikijos kilęs ir jau beveik tris dešimtmečius Lietuvoje gyvenantis keramikas bei vienos iš seniausių Lietuvoje Baroti galerijos įkūrėjas – Isroildžonas Baroti – žavi savo atkaklumu, pavydėtinu optimizmu ir užsibrėžtų tikslų įgyvendinimu. Būdamas studentas ir reziduodamas gimtinėje,  jis svajojo studijuoti Vilniuje, tačiau tuomet dar nežinojo, kad kelias į šalį, kurią dabar jau drąsiai vadina savo namais, bus toks sunkus. Prireikė kelerių metų, kad svajonė taptų realybe. Baigęs studijas, vėl grįžo tėvynę, tačiau neilgam – gyvenimo vėjai burias nukreipė į uostamiestį – čia kūrėjas pradėjo aktyvią kultūrinę ir meninę veiklą. Svečiuojamės Baroti galerijoje ir kalbamės apie kūrybinį žinomo keramiko veiklos kelią bei unikalią ekspozicijų erdvę, skaičiuojančią dvidešimt ketvirtus veiklos metus.

 

Papasakokite, koks buvo Jūsų kelias į Lietuvą?

Viskas prasidėjo nuo to, kad studijuodamas keramikos mokslus Tadžikijoje, meno technikume, vasaromis pradėjau važinėti į  kitas šalis ir miestus, ieškodamas, kur vėliau profesionaliai galėčiau tęsti studijas. Man buvo svarbu išsirinkti gerą mokyklą, tad stengiausi sužinoti, kokie dėstytojai dėsto, kaip vyksta paskaitos. Taip beieškant, vienas mano draugas dailininkas pasiūlė vykti į Vilnių. Kaip dabar prisimenu, atvažiavau ir 1975-aisiais, vaikščiodamas parodų rūmuose, dabartiniame Šiuolaikinio meno centre (ŠMC), tarptautinės keramikos parodos metu supratau, kad noriu studijuoti čia, Lietuvos sostinėje.

Kas lėmė tuometinį Jūsų pasirinkimą?

Sužavėjo Lietuvos keramika – anuomet man atrodė, kad mano gimtinėje keramikos darbai labiau tradiciniai – įvairūs indai, ornamentai, o Vilniuje pamačiau kur kas daugiau skulptūriškų, modernių kūrinių. Greitai, atlikęs analizę savais metodais, supratau, kad Vilniaus dailės akademija yra ta vieta, kur aš noriu save matyti studijų metais.

 

 

Ar sunku anuomet buvo jaunuoliui iš tolimos šalies pradėti meno krypties studijas Vilniaus dailės akademijoje?

Tikrai taip. Įstoti bandžiau net tris kartus. Pirmaisiais metais dokumentai nebuvo tinkamai sutvarkyti, o po metų pavėlavau į stojamąjį egzaminą, nes jį sugalvojo paankstinti ir surengti viena diena anksčiau. Trečias kartas jau buvo man lemtingas – 1979-aisiais, atvažiavęs su savo šalyje įgytu keramiko diplomu, pagaliau įstojau. Džiaugsmą laikinai užtemdė žinia, kad bus dėstoma tik lietuvių kalba. O aš jos visiškai nemokėjau.

Kaip Jums sekėsi susidoroti su kalbos barjeru ir neprarasti optimizmo, juk taip ilgai reikėjo laukti dienos, kol tapsite Vilniaus dailės akademijos studentu – ir štai...

Po pusės metų pradėjau suprasti, ką žmonės kalba, o po metų jau ir egzaminą lietuvių kalba teko laikyti. Žinoma, iki šiol esu dėkingas savo kurso draugams, kurie labai stipriai mane palaikė morališkai, buvo draugiški ir talkininkaujantys. Vis dėlto po mokslų Lietuvoje baigimo grįžau į tėvynę.

 

 

Kas lėmė tokį Jūsų sprendimą, juk veikiausiai prieš atvažiuodamas studijuoti turėjote ir didelių ambicijų čia pasilikti?

Traukė mano mylima šalis kaip magnetas, galvojau, kad turėdamas tokį gerą išsilavinimą, ten būsiu reikalingas. Deja, grįžęs supratau, kad ne viskas taip lengvai klostosi. Teko sunkiai darbuotis vitražų gamybos dirbtuvėse. Buvau dailininkų pagalbininkas. Metus praleidau vargdamas, nelabai vertinamas, o kai supratau, kad perspektyvų didelių ten nėra, pradėjau brandinti mintį grįžti į Lietuvą. Idėjos įsitvirtinimą mano galvoje paskatino ir asmeninis konfliktas su Tadžikijos dailininkų sąjunga, kuri, regis, stengėsi, kad tik mano darbai kuo rečiau matytų dienos šviesą. Jaučiausi nepriimtas. Aiškiai suvokiau, kad savo, kaip menininko, laimės noriu ieškoti Klaipėdoje.

 

 

Kaip kilo mintis įkurti Baroti galeriją?

Galima sakyti, kad tai likimo pirštas.  1990-aisiais, kai prasidėjo verslų kūrimo bumas, svarsčiau galimybę atidaryti barą menininkams. Vis dėlto po ilgų diskusijų su draugais nusprendėme, kad geriau kurti galeriją.

Kaip vyko steigimo procesas – ar sunku buvo rasti tinkamą erdvę?

Pradžia buvo tikrai labai sunki, nes erdvė, kurią gavome, buvo tuščia, po restauracijos. Atrodė kaip dykynė. Niekas čia nevyko. Prireikė dviejų metų, kol sudėliojome koncepciją ir sugalvojome, kaip sudominti žmones menu. 1992-aisiais man neatrodė, kad klaipėdiečiams labai rūpi menas. Tad teko organizuoti įvairių renginių, projektų, netgi pramoginių šventinių vakarų, į kuriuos kvietėme verslininkų, valdžios atstovų, žinomų atlikėjų, aktorių. Taip stengėmės menu sudominti kuo daugiau žmonių,  kad nebūtų taip, kad tik sukabiname paveikslus ir sėdime.

 

       

 

Kai pasakojate, atrodo, kad jau anuomet Jūs suvokėte, kaip svarbu veikti tarsi būtumėte menų inkubatoriaus steigėjai...

Visada į meninę veiklą žiūrėjau universaliai, neapribodamas jos ir nebandydamas įsprausti į ankštus bei specializuotus rėmus. 1997-aisiais persikėlėme į erdves patalpas taip pat Klaipėdos senamiestyje ir iki šiol čia esame. Manau, kad išlikti padėjo tai, kad visada stengėmės išlaikyti meninį lygį.

Kiek iš viso per galerijos veiklos istoriją esate surengę parodų ir ekspozicijų?

Per metus vyksta apie dvylika arba trylika skirtingų parodų. Taip dirbame jau 24 metus. Žinoma, kartais būna renginių ir dažniau.

Daugybę metų dirbate su menininkais, įgyvendinate nemažai tarptautinių projektų, turite milžinišką patirties bagažą. Ką dar norėtumėte nuveikti?

Norisi pritraukti dar daugiau žinomų autorių, nebūtinai iš Lietuvos. Taip pat stengsimės, kad talentingas jaunimas drąsiau atrastų mūsų erdvę kaip galimybę skleisti žinią apie kuriamą meną.

 

 

Papasakokite apie savo paties kūrybą. Ką šiuo metu veikiate?

Šiuo metu daugiausiai užsiimu skulptūrine karamika, taip pat kuriu keramikinius paveikslus. Mėgstu  eksperimentuoti – niekad nebūna  taip,  kad kurčiau tik vienus ir tuos pačius meninius objektus.  Pernai pristačiau visuomenei savo personalinę keramikos darbų parodą, kurioje eksponavau apie dvidešimt kūrinių.

Ar Jūsų namuose daug paties gamintų objektų?

Namuose, žinoma, yra įvairių meno objektų.  Kadangi mes abu su žmona esame menininkai, o menininkai vienas kitam dažniausiai mėgsta dovanoti meniškas dovanas, tai tikrai meno netrūksta ir gyvenamojoje erdvėje, tačiau jos dar viena galerija tikrai nepavertėme. Asmeniniais darbais namų puošti nemėgstu. Žmona kartais vieną kitą mano darbą parneša namo.

 

 

Ką mėgstate veikti, kai nekuriate meno?

Mėgstu pasivaikščioti prie jūros, nueiti į kiną, teatrą ar koncertą. O kartais norisi tiesiog smagiai pabendrauti  su draugais.

Ar dažnai grįžtate į Tadžikiją?

Kas dvejus trejus metus. Aišku, traukia namo, tačiau čia, Klaipėdoje, aš geriau jaučiuosi, nes čia mano darbas, šeima. Gimtinėje aš įkraunu savo  vidinę „bateriją“ , nes  ten visai kitokia atmosfera, be to, ten kalbu savo kalba. Man patinka didelis žmonių artumas vienas kitam ir bendruomeniškumas. Ten daug kas kitaip nei Lietuvoje, tarkime, žmonės nors ekonomiškai ir sunkesnėmis sąlygomis gyvena, bet vis tiek labai draugiškai dalinasi tuo, ką turi, stalas visada pilnas, jei namie yra svečių.

 

 

Po pokalbio su Isroildžonu Baroti supratau, kad jis pats ir jo sukurta erdvė spinduliuoja draugiškumo ir dalijimosi idėją, artimą žmogui – kūryba, nors ir reikalauja besąlygiško atsidavimo procesui, kiekvieną dieną dovanoja jėgų padaryti kažką dėl kitų. Ir tuomet, jei pavyksta pačiam kūrėjui rasti vidinę erdvę, kurioje įmanoma jaustis komfortiškai, žmonės tai pajaučia ir buriasi aplink – tuomet įmanoma įprasminti save net ir toli nuo gimtinės, retsykiais nostalgiškai šviesiai ją prisimenant ir kartais sugrįžtant, bet visa esybe jaučiant, kad namai ir veikla jau seniai ten, kur vėjas nuo jūros neklausdamas suvelia plaukus.

 

Žurnalas: „Interjeras.lt pataria“