Lukiškių aikštei – Pasipriešinimo (Rezistencijos) aikštės vardą ir turinį

Tekstas: Architektas urbanistas Augis Gučas

 

Architektas urbanistas Augis Gučas

 

 

 

Pagaliau užtvaros nuimtos, miestiečiai žvalgosi po pertvarkytąją Lukiškių aikštės erdvę. Ką mes joje matome, ką tai reiškia? Neaptarinėjant plačiau, į akis krinta vienas svarbiausių plano kompozicijos elementų: nuo išlikusių bei naujai susodintų želdinių atlikęs centrinis atviras aikštės plotas padalytas į dvi beveik lygias dalis: akmens plokštėmis grįstą dalį Gedimino prospekto pusėje ir antrąjį, matyt, pavasarį sužaliuosiančios vejos, tačiau tankiai takais išraižytą plotą aikštės gilumoje. Tai keistas sprendinys, tiksliau – neapsisprendimas: tai paradų, mitingų, gal šiaip minios žmonių stumdymosi ir šurmuliavimo vieta ar žalia ramesnio poilsio erdvė? Kokiam buvimui aikštėje projektuotojai ir jų užsakovai teikia pirmenybę? Skyrium imant, architektūros kompozicijos požiūriu, būtent toks dalijimas pusiau nėra teisingas ir atrodo nesmagiai.

 

 

Gaila, nes tų pačių autorių konkursinis projektas, kuris, beje, tąsyk įvertintas antrąja premija, buvo gerokai aiškesnis, vieningesnis, tiesiog – geras projektas. Jame, kaip reikalavo ano urbanistinio konkurso sąlygos, vyravo žalia vejos erdvė. Dabar taip nutiko todėl, kad iki šiol nėra aiškiai sutarta aikštės tema, o ginčijamasi, ieškoma ir nesutariama labiau dėl išraiškos elementų. Architektams teko taikytis prie aikštingų visuomenės grupių, kartais kraštutinai besiskiriančių skeptiškų valdžios institucijų nuomonių bei sampratų įvairovės, ir jie pabandė patenkinti tiek vienus, tiek kitus, tiek gal trečius. Tai, ką matome natūroje ir ko dar laukiame atsirasiant, – blogo, miesto ir valstybės valdymo rezultatas bei iliustracija. Nepaisant to, vis dar tebesklando Lukiškėse ir Pagrindinės reprezentacinės Lietuvos valstybės aikštės šmėkla. Garbė Prezidentui Valdui Adamkui – jo įžvalgumui, išminčiai ir profesionalumui, kad jis 2000 m. rudenį vis dėlto nepasirašė jau Seime nubalsuoto šio pobūdžio Lukiškių aikštės įstatymo.

 

 

Reikalas tas, kad svarbiausiąją aikštę Vilniuje seniai turime – tai Katedros, tiksliau būtų vadinti, Pilies aikštė. Ji, tokia, kokią matome dabar, buvo baigta formuoti vykstant Antrajam pasauliniam karui – vokiečių okupacijos metais. Darbams tada vadovavo architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Istorinių pastatų ir reljefo formų pavidalu čia turime svarbiausius valstybės ženklus ir šios aikštės niekada nenurungs jokia kita miesto erdvė. Iš jos Pilies kalno bokšte matome pagrindinę Lietuvos valstybės vėliavą – būtent čia ji buvo pirmą kartą iškelta 1919 m. sausio 1 dieną, iš jos prasideda dvi pačios svarbiausios miesto gatvės – Pilies ir Didžioji bei Gedimino prospektas.

Katedros aikštėje jau ketvirtį šimtmečio vyksta Lietuvos Respublikos prezidentų inauguracijos, oficialios karinės rikiuotės, Arkikatedroje, stovinčioje nuo Vytauto Didžiojo laikų, – proginės liturginės apeigos, o atgimusiuose Žemutiniuose pilies rūmuose – išskirtiniai valstybės lygio priėmimai ir sueigos. Ši sostinės vieta – reikšmingiausia mūsų valstybei mažų mažiausiai nuo paties Gedimino laikų. Tiems, kam Vilniuje svarbiausia atrodo Lukiškių skvero erdvė, – Lietuvos istorija tarsi prasideda tik 1941 m. birželį, gal dar prisimenami 1863-ieji. Ši visuomenės dalis liko prirakinta prie sovietinės administracijos susikurtos svarbiausios Tarybų Lietuvos sostinės aikštės įvaizdžio.

 

 

Todėl Lukiškių aikštei, nepaisant jos įspūdingai didelės erdvės, skirtinas lokalesnis vaidmuo. Jį galima suvokti tik įvertinus visų svarbiausiųjų ne tik Vilniaus urbanistinių valstybės svarbos viešųjų erdvių kontekstą. Vilniuje tai dar Nepriklausomybės (Seimo), V. Kudirkos (Vyriausybės), Daukanto (Prezidento) aikštės, o Kaune – visų pirma vadinamasis Karo muziejaus sodelis ir visa jo aplinka, taip pat buvusios Prezidentūros sodas. Visose jose jau nusistovėjusios tam tikros savų renginių tradicijos.

Minėtoji viešoji erdvė Kaune, puikiai įrengta tarpukariu, skirta XIX–XX a. pradžios moderniajam tautiniam laisvės sąjūdžiui ir 1918 m. vasario 16 d. atkurtos valstybės Nepriklausomybės karo kovoms pažymėti. Tiksliai parinktais plastiniais akcentais, kartu su muziejaus rūmais bei Prisikėlimo bažnyčia ant Žaliakalnio šlaito, turime neprilygstamą išsikovotos laisvės monumentų urbanistinį kompleksą. Šia tema nieko daugiau pasakyti ar pridėti nebeįmanoma.

Lukiškių aikštė turi savą istoriją. XIX a., rusų carinei administracijai buvusiame sename priemiestyje pradėjus formuoti dabartinį jos „akademinį“ pavidalą, aikštė netrukus tapo numalšinto 1863 m. sukilimo dalyvių egzekucijų vieta. Tai liko bene ryškiausiu šios miesto zonos istorijos įvykiu, jau tarpukariu pažymėtu iki šiol čia išlikusiu atminimo akmeniu. Kartu prisimintina, jog būtent pasipriešinimas šiai dviem pavidalais praeityje vykusiai tos pačios imperijos okupacijai nėra kaip nors aiškiau viešumoje įamžintas nei Vilniuje, nei Kaune, nei kur kitur. Nereikėtų jo painioti su senosios Lietuvos XIII–XVIII a. karais ir jų didvyriais, ar su minėtuoju, Kaune įprasmintu, 1918–1923 m. Nepriklausomybės karu. Tai visai skirtingi pasakojimai.

 

 

Pasipriešinimo veiksmai ir kovos, vykusios visą XIX ir beveik pusę XX šimtmečių, jų heroizmas ir tragizmas yra visiškai aiški ir pakankama pati sau savarankiška tema Lukiškių aikštės erdvei įprasminti. Dėl to dar nebūtų vėlu apsispręsti ir dabar – iš karto pradžiai pavadinant ją Pasipriešinimo arba Rezistencijos vardu. Juk pastarasis įvykęs konkursas, nepriklausomai nuo to, kas atrinkta iš tų penkių projektų, galutinai taip ir neatsako į klausimą – „Apie ką aikštė?“ Kaip ir dalies visuomenės vis dar trokštama Vyčio skulptūra. Dar daugiau – nulipdytas erdvėje Vyčio ženklas nustos savo valstybės simbolio prasmės ir taps dekoratyvine kario ant žirgo skulptūra: pasaulyje, bent Europoje, istoriniai heraldiniai ženklai vaizduojami plokštumoje, kartais – ant pastatų, kaip bareljefai, tačiau visada skydo fone. Jei svarbioje miesto vietoje iškyla raitelio skulptūra, tai visada būna ypatingos reikšmės asmenybės, dažniausiai monarcho, paminklas. Turėjome galimybę tokį simbolinį heraldinį paminklą pasistatyti savo valstybės įkūrėjui Karaliui Mindaugui – nepanorome. Kur buvo visi šiandieniniai kovotojai už Vytį tada? Dar daugiau – šiuo atveju Vyčio ženklu ketinama statyti paminklą, taip lyg memorealizuojant pačią valstybę, – tarsi jos nebūtų. Ar netikima ateitimi? Taip norėdami viešųjų ženklų kalba teigti viena, rizikuojame patvirtinti visai ką kita – būtent priešingos reikšmės teiginį.

Pagaliau bent kartą reikia atsikabinti ir nuo pagrindinio bolševikų autoriteto paminklo vietos. Jei vis nepajėgiama to padaryti, reiškia, kad žymi mūsų visuomenės dalis serga vadinamuoju Stokholmo sindromu, kai pagrobtieji (pavergtieji) nejučia pripranta, pamilsta savo grobikus (pavergėjus). Vis tebesikapstoma Didžiojo Vado šešėlyje. Tai, kad įrengtoji Vyčio, kokios kitos skulptūros ar „akcento“ vieta yra kiek patraukta iš aikštės ašies į rytus, nieko iš esmės nekeičia, tik išbalansuoja išlikusią taisyklingą, pagrindinių želdinių – liepų alėjų – formuojamą kompoziciją.

 

 

Pasipriešinimo temą nebūtų sunku tinkamai įprasminti: tai nesukeltų konflikto ir su tuo, kas dabar jau įgyvendinta, ir pasirinkta pastarojo, tik ką pasibaigusio konkurso idėja. Turėtų būti pažymėtos visų sukilimų ar pasipriešinimo karų datos: 1794, 1831, 1863, 1941 m. birželis, 1944–1953 m., ir perlaidoti nežinomo pastarųjų kovų partizano palaikai – t. y. įrengtas Nežinomo partizano kapas. Būtent partizano, o ne abstraktaus „laisvės kovotojo“. Nežinomo 1918–1923 m. Nepriklausomybės karo – kaip viskas dabar vadinama „laisvės kovų“ – kareivio kapas yra Kaune. O kovotojų būna labai įvairių, besikaunančių ir besivadovaujančių itin skirtingomis intencijomis. Partizanai kovoja tik su okupantais, tai yra esminga. Prie tokio kapo (kriptos) jau galima būtų tikėtis pasikviesti jį pagerbti ir oficialiai viešinčius Lietuvoje užsienio šalių pirmuosius asmenis.

Lukiškių urbanistinė aplinka yra kur kas sudėtingesnė ir turtingesnė nei šiaip didelė aikštė, ir derėtų iš naujo žvelgti į jos potencialą, galbūt atidžiau pažvelgti ir pasikliauti aplinkoje dominuojančiu Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios bei Domininkonų vienuolyno kompleksu. Tikėkimės, kada nors ateityje bus atsisakyta ir beprasmiškai didelio akmens grindinio ploto nuo Gedimino prospekto pusės. Susirinkti retkarčiais puikiai galima ir ant vejos. 

 

Žurnalas: „Centras“