Pakibus virš slėnio

Vieta: Vilnius, Lietuva
Architektai: Arches
Projekto architektai: A. Liola, R. Liola, E. Neniškis, M. Kaučikaitė, E. Geštautaitė

Konstruktorius: Dainius Dubaka
Plotas: 415 m²
Metai: 2016
Nuotraukos: Norbert Tukaj ir Leonas Garbačauskas

 

Retai sulauki tokio darbo, kai kontekstualumas, šiuolaikiškumas ir lietuviškumas architektūroje eina greta. Šių bruožų derinį suradau neseniai dienos šviesą išvydusiame, tačiau jau pastebėtam ir įvertintam studijos Arches kūrinyje. Jų naujagimis – „Slėnio vila“ – yra gamtiška aštriabriaunių tūrių kompozicija, lengvai sklendžianti virš Pavilnių regioninio parko raguvos. Projektavimo paslaptimis ir nelengva atsiradimo istorija įkalbėjau pasidalinti vieną iš projekto autorių, architektą Arūną Liolą.

 

Kalbina Tomas Milkamanavičius

 

 

Ką mums reikėtų žinoti apie „Slėnio vilos“ kontekstą?

Toje vietoje buvo sodyba, medinis gyvenamasis namas ir daug padrikų pagalbinių pastatų, sandėliukų. Mums rūpėjo maksimaliai išsaugoti gamtinę aplinką ir jos neužgožti. Vengėme standartinio, šabloniško ir saugaus projekto, siekėme tai vietai tinkančios raiškos. Stengėmės, kad naujas objektas natūraliai pritaptų prie aplinkos. Taip išsigrynino mintis apie tūrius ir medžiagiškumą. Šios ypatybės natūraliai išplaukė iš bendro konteksto.

 

 

 

Papasakokite apie objekto derinimo procesą. Kaip laviravote tarp saugomos teritorijos reglamentų ir kliento noro gyventi šiuolaikiškuose namuose?

Tai yra Pavilnių regioninio parko teritorija. Be abejo, toje vietoje galioja reglamentai, tokie kaip šlaitiniai stogai, natūralios medžiagos ir t. t. Stengėmės ne tik juos atitikti, bet ir pateikti šiandienine kalba.

 

Ko gero, ir užsakovas pageidavo gyventi moderniai ir šiuolaikiškai?

Taip, pasiekti susitarimą buvo sudėtingiausia. Neturiu omenyje kompromiso, kai reikia kažką prarasti. Norėjosi, kad pats sprendinys būtų aiškus ir lakoniškas, nepaisant visų prieštaravimų ir parko reikalavimų. Parkas į tai žiūrėjo labai atsargiai, tačiau pavyko rasti konsensusą ir gauti pritarimą. Smagu, kad patys užsakovai buvo supratingi ir nuovokūs, negeidė pigaus falsifikato. Džiaugiuosi, kad abiejų pusių vizijos sutapo. Įgyvendinti projektą padėjo ne tik užsakovų palaikymas, bet ir komandinis darbas. Pavieniui to tikrai nepadarytum.

 

 

 

Su kokias sunkumais susidūrėte projektuodami?

Projektuoti ir detalizuoti nebuvo sudėtinga. Norėjome, kad tūris keltų vieno aukšto namo įspūdį, o tai buvo nemenkas iššūkis. Pagrindinis sunkumas buvo atitikti reglamentų reikalavimus ir rasti sprendimą, patinkantį tiek klientui, tiek mums patiems.

 

Kokie veiksniai lėmė charakteringos, laužytos formos pasirinkimą?

Su kolegomis R. Liola ir E. Neniškiu apsilankėme sklype ir padarėme nuotrauką. Fotosesijai pasiėmėme kopėčias, kad pajustume aplinką iš įsivaizduojamo namo aukščio. Knietėjo pamatyti slėnį ir tarsi būti virš jo, maksimaliai apžvelgti gamtą. Aplinka savaime yra tarsi kūrinys, tad sklype buvo malonu būti net nieko jame nepadarius. Ši pajauta inspiravo virš slėnio pakibusį, konsolinį pastato tūrį. Vėliau, sekant saulę, atsirado dvi terasos, rytinė ir vakarinė.

 

 

Ar galite papasakoti, kaip du tūriai veikia lyg vienas pastatas?

Geriausia, ko gero, būtų parodyti makete. Tokią konfigūraciją padiktavo noras turėti suskaidytą, dinamišką tūrį ir išvengti didelių plokštumų. Laiptų mazgas yra raktas, aplink kurį tarsi bumerangai susikabina du tūriai. Viršutinis skirtas gyvenamosioms patalpoms ir dekoruotas medžio apdaila, o apatinis yra pagalbinis (darbo kambarys, garažas...). Jis įsilieja į reljefą, tad matomas tik iš dalies. Toks aiškus išskyrimas funkciškai ir tūriškai leido suprojektuoti mikroerdves, suteikiančias jaukumo ir privatumo pojūtį. Namo suskaidymas ir tūrio dinamiškumas kuria įspūdį, kad tai yra smulkių tūrių ir mikroerdvių kompozicija. Siekėme, kad jausmas būtų kaip tradiciniam medinuke, kurio stogą gali ranka pasiekti.

 

  

 

Patyrėte eureka momentą, kurdami „Slėnio vilą“?

Kūrybiniame kelyje dalis eskizų visuomet keliauja į šiukšlių dėžę, tačiau dėl bendrų principų, kokiu keliu eiti ir ko siekti, sutarėme nuo pat pradžių. Forma ir kompozicija atsirado tikrai ne iškart, o pirminė idėja šlifavosi palengva. Kad išgautume subtilumą, reikėjo nemažai padirbėti. Pagrindinis tikslas – taikus ir šiuolaikiškas ansamblis. Kartais kuo sunkiau, tuo geresnį sprendimą gali aptikti.

Buvo daug suvaržymų, tačiau mus inspiravo kūrybinis azartas ir ambicija rasti tokį sprendinį, kad net nieko apie architektūrą nesuvokiantis žmogus toje kalvėje pamatęs rezultatą  pasakytų „o!“. Kad jam atrodytų, jog čia tas namas stovėjo visąlaik. Tad ir medžiagos yra ne besipuikuojančios savimi, o kuklios, nuosaikios. Apatinis tūris apdailintas juodu skalūnu: jis tarsi atliepia pamiškės šešėlį ir su juo susilieja, o viršutinis eksponuojamas tūris aptaisytas medžiu. „Kebony“ technologija apdorota pušies mediena yra itin atspari, bet sendama ji pilkėja ir tapatinasi su pušų kamienais, kurie apačioj blankūs pilki, o viršuje ryškūs. Šiuo atveju namas tarsi užprogramuotas senstant dar labiau prisitaikyti prie aplinkos.

 

 

 

Kiek logiška lyginti šį namą su tradicine lietuviška medine troba?

Mes negalime nuo to atsiriboti. Yra pajauta, žinojimas ir pagarba įvaizdžiams, proporcijoms. Dažnai užsakovas teiraujasi, kokio stiliaus bus pastatas? Mes visada atsakome, kad  bus lietuviškas. Negalime būti skandinavais, norvegais ar kuo nors kitu, nes išeis pamėgdžiojimas. Be abejo, žinome visas sodybų proporcijas ir jos projektavimo procese visuomet pasąmoningai veikia. Tai nėra replika ar kažkokių manierų ieškojimas. Šiame projekte yra pajauta. Anksčiau žmogus ir be architekto žinodavo, jausdavo. Pavyzdžiui, lietuvių kultūrai būdinga sutaurinti medį. Skandinavijoje tai yra utilitari statybinė medžiaga, kaip pas mus kitados buvo vyniojamasis popierius. Mes eksponuojame būtent medį, nors, sakytum, kad retesnis ir brangesnis yra akmuo. Šiame projekte taip pat išsaugojom visus medžius. Jie džiugina ir papildo architektūrinį ansamblį. Pasiekėme natūralumo ir tikrumo pojūtį. Jei, tarkim, tokiam sklype klientas paprašytų suprojektuoti Provanso stiliaus namą, atsisakytume. Tiesiog nemanau, kad kažkas iš mūsų komandos galėtų sąžiningai tai padaryti. O apsimetinėti tikrai neketiname ir nemokame. Kartais tenka prisitaikyti, improvizuoti, bet viskas turi būti sąžininga ir tikra. Lyg džiaze, jei kas nors paprašytų: „Sugrok, kaip tau skamba Pirmadienis.“

 

 

 

O kaip šis sugrojimas interjere? Kokia svetainėje ant trosų kabančių lenktų elementų paskirtis?

Tai yra šviestuvai. Bandėme pažaisti emocijomis, taigi ir interjere persiduoda daug miško grafikos. Žiemą tai ypač gerai matyti. Paėmėme miško tematiką ir atkartojome tą pačią grafiką įvairiuose interjero elementuose, balduose. Turėklų juostos ir kolonos yra tarsi medžių kamienų interpretacija eksterjere, o viduje atsirandančios plastiškos linijos – lyg jų atsvara. Organiškas židinys ir lenkti šviestuvai yra tarytum aliuzija į už lango esantį slėnį. Tas grafikos ir plastikos dualizmas subtiliai jaučiamas. Manau, tai paminkština interjerą ir suteikia jam subtilumo.

 

 

 

Kokią vietą „Slėnio vila“ užima kitų Arches kurtų projektų kontekste?

Mes neturime kartotinių arba neįdomių užsakymų. Jie visi turi savo istorijas, savo žmones ir emocijas. Lygiagrečiai vykdome daug projektų, visuose stengiamės maksimaliai įkūnyti užčiuoptas idėjas. Kaip pavyksta, tai jau kitas klausimas. Puikią architektūrą gali daryti tol, kol ji tavo biure. Kai brėžiniai iškeliauja iš studijos, labai daug priklauso nuo komandinio darbo. Šiuo atveju užteko pasakyti, kad tai yra svarbu, ir visi komandos nariai ėmė ieškoti geriausio įmanomo sprendimo.

 

Esate studija, dirbanti su begale įvairių funkcijų, dydžio ir konteksto objektų. Pavyzdžiui, prisidėjote ir prie „Quadrum“ verslo centro projekto Vilniuje, Konstitucijos pr. 21. Ar gyvenamasis namas vis dar yra iššūkis?

Visi projektai yra skirtingo žanro. Čia gal kaip autoportretą nutapyti. Gali daryti didelį monumentalų darbą, bet jei kas paklaustų, ar būtų įdomu nupiešti kokį nors charizmatišką žmogų, atsakyčiau, kad tikrai taip. Visais atvejais apima kūrybinis azartas. Neįdomu būtų, jei klientas pasakytų: „Daryk bet kaip, vis tiek bus gerai.“ Tikimės, kad užsakovai mūsų ieško todėl, kad galime pasiūlyti individualų ir kūrybišką sprendinį konkrečioje vietoje, konkrečiam žmogui ir jo gyvenimo būdui.

 

 

 

Tai užsakovo reiklumas – teigiamas dalykas?

Reiklumas kokybei ir profesionalumui visuomet yra geras dalykas. Jei užsakovas supranta, kad geras architektūrinis sprendinys laiduoja sėkmingas jo investicijas, patogų gyvenimą, geras emocijas ir pridėtinę vertę (jei  jis kada nors sugalvotų parduoti objektą), tuomet jis tampa bendraautoriu ir nebelieka atskirties arba statybos proceso sureikšminimo: užsakovas tiki sprendiniu, žino, ką daro, nesiblaško ir, jei kyla problemų, prašo jas spręsti, kad pasiektų užsibrėžtą rezultatą. Ir, svarbiausia, tai daro ramiai bei sąmoningai. Turint gerą sprendinį, investicija visuomet atsiperka.

 

Ačiū už pokalbį.

 

Daugiau nuotraukų:

              

 

Projektas laimėjęs konkurso „Metų interjeras / Auksinė paletė'16“ kategorijoje: „Geriausias privatus interjeras

Daugiau apie konkursą>>

Registracija į konkursą „Metų interjeras / Auksinė paletė'17“>>

 

Žurnalas: „Centras

Interjeras.lt