„Paveikslas – vizualinis vitaminas“. Interviu su dailininku Andriumi Miežiu

 

„Vienatvės siena“,  50x130 cm, drobė, akrilas, 2018m.

 

Kretingoje gyvenantis ir kuriantis dailininkas Andrius Miežis – žmogus, kuriam pastaruosius dvidešimt metų jau nekyla klausimas, ar kūryba yra jo kelias. Kaip pats sako, nežinau, ar mano gyvenimas galėtų būti dar geresnis. Jis įsitikinęs, kad jo darbai yra skirti žmogui, „turinčiam vaiką širdyje ir kosmosą galvoje“. Per dieną menininkas skiria mažiausiai aštuonias valandas darbui, o kūrybinės inspiracijos dažniausiai susigeneruoja pačiu netikėčiausiu būdu – kartais iš gamtos, kartais – iš žmogaus. Ir įdomiausia, kad vėliau ši vizija paveiksle mažai pakinta – iš esmės lieka tokia pati, kaip ir buvo autoriaus pamatyta ir momentiškai išjausta. Šiuo metu Andrius gyvena pasiruošimo džiaugsmu meno mugei Milane ir Honkonge, ir plėtoja bendradarbiavimą su garsia Londono galerija. Kalbamės apie meną, asmeninius atradimus ir kasdieninį pilnatvės jausmą, kai pačiam savęs užtenka.

 

Dailininkas Andrius Miežis

 

Kaip save pristatai tiems, kurie Tave sutinka pirmą kartą?

Save pristatau standartiškai – menininkas. Nors niekada net nesvajojau tokiu būti. Man atrodė, kad tai – išrinktųjų kasta, į kurią pretenduoti tikrai neturiu jokių regalijų. Viskas keitėsi, kai supratau, kad menas – tai savotiškas virusas. Užsikrėčiau juo ir paskendau jame iki grabo lentos.

 

Ar keitėsi tavo, kaip kūrėjo, identitetas per pastaruosius kelerius ar keliolika metų?

Paauglystėje piešdavau inspiruotas Vakarų muzikinės kultūros semiotikos, daug įtakos man darė siurrealizmas bei visa tai, kas kontrastavo tuometinei sustabarėjusiai santvarkai. Menas man tuomet buvo kaip protesto ir saviraiškos priemonė. Norėjosi nors savo kambario aplinkoje pasinerti į makabriškus vaizduotės labirintus. Ten jausdavausi savimi ir laisvas kvėpuoti taip, kaip noriu, taip, kaip tikiu. Pradžioje mano darbuose dominavo chaotiški naratyvai su destrukcijos elementais, apokaliptinės temos ir t. t. Bėgant metams viskas gryninosi: radosi daugiau grotesko, ironijos ir švelnesnės pasaulėžiūros. Paauglystės ir jaunystės estetinės audros liko kažkur sielos rūsyje.

Nustojau protestuoti ir matyti tik tamsiąją sąmonės pusę.  Į pirmą planą pradėjo eiti spalvingai tragikomiškas gyvenimas su savo keistais kalambūrais. Atsirado noras kalbėti apie egzistencinius, mitologinius bei socialinius žmonių aspektus per pop siurrealistinę prizmę. Banaliai atvaizduoti nebanalius dalykus. Stereotipo fantomą naudoti kaip vertybę, nebijant likti infantiliu.

 

Kur ir kaip gyveni, ką kuri šiuo metu? Kaip apibūdini savo kūrybą?

Šiuo metu gyvenu mielame miestelyje Kretingoje. Tai – jauki provincija netoli jūros. Ramybės čia apstu, tad tai tikrai į gera kūrybai. Esu visiškai atsiribojęs nuo bohemiško gyvenimo, nes tai anksčiau mane daugiau išsunkdavo nei papildydavo. Dabar ruošiuosi meno mugėms Milane bei Honkonge ir kuriu paveikslą „Supermama”. Puikiai žinome, kad toks reiškinys, bent jau Lietuvoje, tikrai yra. Amerika išrado supermeną, o lietuviai – supermamą. O savo kūrybą apibūdinčiau kaip poparto ir siurrealizmo mišinį. Nesitengiu įsprausti savęs į rėmus. Kūryboje visada turi vyrauti „va bank“ būsena – asmeninė avantiūra su savimi – nuolat mėtant sau iššūkius. Tai – nuolatiniai išėjimai iš sąmonės komforto zonos. Kūryboje atrasti save tai tas pats, kaip įkristi į kreatyvią komą – pradedi klonuoti save kaip prekės ženklą. Ieškojimas turi būti nuolatinis. Tai ir yra menininko „perpetum mobile“.

 

„Akyse nušvinta saulės, kai naktyje įkvepi vaivorykštės atomus ir dievo karvytės pradeda misti tavo žydinčiom mintim“, 130x90 cm, drobė, akrilas, 2017 m.   „Megztinis kosmonautui“ (Sweater for astronaut), 130x90cm, akrilas, drobė, 2017m.

 

Kas Tau svarbu gyvenime ir kūryboje dabar? 

Man gyvenime svarbiausia ramybė. Ramybė – tai sielos šventė, be siautėjimų ir be tostų. Kai atrandi taiką su savimi, tuomet gali pozityviai atsiliepti į supančią aplinką ir jos poreikius, taip pat į šalia esančius žmones. Ramybė – tai būsena, kai siela nebealksta, nebejauti tuštumos. Tai ir būsena, kai tu myli ir tave myli, kai dirbi mylimą darbą ir jautiesi laisvas. Ramybė –  tai pilatvės jausmas, o tai ir yra laimė. Visa esmė balanse. Kūryboje lygiai tas pats. Paveikslas tai tarsi vizualinis vitaminas, kuris tave praturtina. Tai – terpė, kurioje nesistengiu šokiruoti ar rėkti apie aktualias tai dienai opas. Man geras menas yra ne tas, kuris atsako į klausimus, o tas, kuris užduoda gerus klausimus. Be kūrybos svarbu: jausmai, sveikata, artimi žmonės. Svarbiausia tai, kas neįkainojama, todėl tai labai brangu. Dar labai myliu muziką, saulėlydžius, rudenį ir ledus.

 

„Amžinai kartu - amžinai saldu, visada tu - visada du“, 90x130 cm, drobė, akrilas, 2017 m.   „Miegas“, 90x130cm, drobė, akrilas, 2016m.

 

Kaip atrodė Tavo kūrybinis kelias iki šiol, kokių kūrybinių tikslų turi 2018 metams? 

Nieko ypatingo tame kelyje. Tiesiog daug kasdienio darbo prie molberto. Dirbu beveik kasdien, nelaukiu mūzų sklandymo pakampėse.
Šiems metams planuose meno mugės Milane ir Honkonge bei nusimatantis bendradarbiavimas su Londono architektų firma „Adam Khan Architects”.

 

Kokius didžiausius lūžius savo kūryboje įvardintum? 

Ko gero, pagrindinis lūžis buvo per pasaulinės krizės laikotarpį 2008 metais. Tuomet per didžiają krizę įvyko krizė ir manyje, kuri minusus pavertė pliusais. Iki krizės buvo labai sėkmingas komercinis metas. Bet tapydavau tarsi „pusiau nėščioje” būsenoje. Tai toks momentas, kai tapydamas galvojau, kad norėčiau štai taip ir taip nutapyti, bet tuomet nieks nepirks. Persverdavo komercinė pusė, nes šeimoje ne vienas gyvenau ir visi norėjome valgyti. Tad tekdavo kūryboje eiti į kompromisus, kurie neteikė dvasinio komforto. Negalėjau būti savimi, negalėjau būti laisvas. Atėjus pasaulinei krizei, gerokai sumažėjo poreikis menams, tad atsirado daugiau laisvo laiko, o menininkui laisvas laikas – tai toks binzinėjimo laikotarpis, kurio metu gimsta idėjos FIX. Taip man į galvą atėjo visas tapybos ciklas „Smulkus mitologinis chuliganizmas”. Per metus nutapiau dešimt darbų ir visiškai negalvojau apie jų realizaciją. Dariau kaip atrodė, kaip sakė širdis. Ir tas tapybos ciklas mane išlaisvino nuo vidinės dviprasmybės kūryboje.

 

„Žiba žvaigždės, žydi gėlės, o princesė - įsimylėjus“, 130x90cm, drobė, akrilas, 2017m.   „Sudėtinga asmenybė“, 130x90cm, drobė, akrilas, 2015m.

Ar galėtum nekurti ir kiek valandų per dieną užima kūryba, iš kur semiesi įkvėpimo?

Amžinas klausimas sau pačiam… Ko gero, visas įkvėpimas ateina iš pačios mieliausios gamtos klaidos – iš žmogaus. Menininkas yra stebėtojas ir per savo kūrybą reflektuoja aplinką.
Pertraukos kūryboje taip pat būtinos, kaip ir bet kuriam kitam darbe. Poilsis sugeneruoja naują energiją, kuri šviežiai įsilieja į darbus. Ilgiausiai nekurti tesugebu mėnesį. Ilgiau nebandžiau. Po to prasideda „abstinencijos” sindromas ir jaučiuosi vėl apsėstas vidinių stimulų, besiveržiančių ištrūkti į drobę. Kūrybos laikas dienos eigoje priklauso nuo oro. Jei diena saulėta ir ilgai būna šviesu, tuomet dirbu apie septynias ar aštuonias valandas. O jei dangus rūstus ir dienos trumpos, darbas trunka ne daugiau kaip tris ar keturias valandas.

 

Kokie principai kuriant Tau svarbūs, kur link juda menas?

Svarbu kantrybė, laisva minčių eiga, kritiškumas, meilė kūriniui ir vidinis balansas prieš stojant prie molberto. Kadangi gyvenimas yra viskas, išskyrus tobulybę, tai bent jau mene mes būname tobulesni nei gyvenime. Stengiuosi būti maksimaliai sąžiningas sau ir kuriamam kūriniui.
Noriu, kad pasaulis nebūtų toks rimtas, nes nuo to nukenčia daug žmonių. Viliuosi, kad mano darbai priverčia nusišypsoti ir pažiūrėti į pasaulį kitu kampu.
Mano nuomone, menas pasaulyje vis labiau laisvėja ir tai džiugina. Neturiu omeny drastiškų provokacijų ar šokiravimų, bet matau, kad kuo toliau, tuo labiau vaduojamasi iš akademinio konjunktūriškumo. Lietuvoje vis dar matoma parodų erdvėse, kaip tam tikras procentas jaunų žmonių, baigusių Dailės akademiją, išeina mąstydami kaip seniai, nes ten juos vienas tapybos Mengele taip apdoroja, kad jie per kelis studijų metus tampa žili ir raukšlėti vidumi, nors jie jauni ir ką tik baigė Dailės akademiją.

 

„Monstras valgantis grožį“ (Monster eating beauty), 130x90 cm, akrilas, drobė, 2017 m.   „Angels not dead“, 90x70cm, drobė, akrilas, 2017m.

 

Ar erdvė, kurioje esi, gyveni, turi įtakos Tavo darbams, kaip ateina kūrinės idėjos?

Be abejo, kad turi. Kiekviena erdvė, kiekvienas geografinis vienetas turi įtakos mūsų gyvenimui, o taip pat ir kūrybai. Esmė ta, kad tau niekas nemaišytų susikaupti ir dirbti. O ką aš išgyvenu vienoje ar kitoje erdvėje priklauso nuo rytinės saulės aktyvumo, nuo grotuve grojančios muzikos ir nuo minčių, kurios įkvepė tam tikroje vietoje.  
Pavyzdžiui, vieną dieną einant Palangoje link jūros pakeliui susigeneravo paveikslo vizija. Tas įkvėpimas buvo šmėstelėjusi kelių medžių savotiška kompozicija. Ši gamtos kombinacija mintyse staigiai sugeneravo pilną paveikslą, bet jau nebesusijusį su matytu vaizdu. Įkvėpimas truko maždaug minutę. Ir aš jau žinojau, koks bus kitas mano darbas. Dažniausiai pamatau visą paveikslą, kūrybos procese ne daug kas pakinta.

 

Kokius didžiausius savo pasiekimus išskirtum? 

Sunku pačiam vertinti, bet tai, manau, būtų dalyvavimas ART VILNIUS’2015, laimėtos dvi vakansijos į rezidentūras Vokietijoje 2001 ir 2011 metais, respublikinė Lietuvos paroda Londono „D Contemporary” galerijoje 2017 m., personalinė paroda Kylyje, „Kirchenkai” galerijoje, (Vokietija) 2013 m.

 

„Staiga iš girios iššoko beprotiškai laimingas kiškis ir davė vaizdų su ledu“, 90x130 cm, drobė, akrilas, 2017m.

 

Kokiam žmogui skirti tavo darbai? 

Tapydamas naują kūrinį, visada sau užduodu tą patį klausimą – ar šis paveikslas man patiktų, jei aš būčiau dešimties ar penkiolikos metų vaikėzas. Jei tas vaiko cenzorius sako „cool”,  tuomet tinka. Savo kūrybos neorientuoju į specialų elektoratą. Iš savo patirties matau, kad tai žmogus, mylintis gyvenimą, mokantis džiaugtis ir vertinantis atradimo įspūdį, turintis vaiką širdyje ir kosmosą smegenyse.

 

Kaip metaforiškai apibūdintum žmogaus ir meno santykį?

Tamsus vakaras. Su žmona žiūrime tamsų, paslaptingą ir klampiai „užsuktą“ serialą „Twin Peaks“. Ekrane įtampa ir psichodeliniai vaizdai. Atmosfera nieko gero nežadanti, viskas labai komplikuota, niekuo ekrane negali pasitikėti. Staiga žmona atsigręžia į mane ir taria: „Betgi kokia graži mūsų eglutė!”. Likau be amo. Tik moteris taip sugeba. Pasakyti visiškai ne „į temą“, bet taip, kad kontekste viskas nušvistų klaikiai gražiai. Kad ir kokias makabriškas paslaptis mums pateiktų pasaulio meno genijai, moteris be jokių pastangų visada turės savo prigimtinę paslaptį.

 

Baigusi pokalbį su Andriumi, pagalvojau, kad jam tikrai netrūksta vidinės laisvės kovoti už savo kūrybos erdvę, idėjas ir visu savimi deklaruoti, kad kūrėjas visų pirma yra didis savo apsisprendimu kurti taip, kaip mano esant teisinga ir reikalinga. Jis dirba daug, nes netiki mūzomis, regis, išnaudoja kiekvieną savo gyvenimo minutę ir džiaugiasi. Kasdien.

 

Parengė Žydrė Dargužytė

Žurnalas: „Interjeras.LT pataria