Pirmoji tarp lygiųjų

 

Parengė: Jonas Malinauskas

Tęsiame pasakojimą apie žymių moterų indėlį į pasaulinę dizaino ir architektūros raidą. Prisipažinsiu : nors Gae Aulenti (1927–2012) vardą XX a . Italijos dizaino kontekste girdėjau ne vieną kartą, kūrėjos moteriška prigimtimi galutinai įsitikinau tik tuomet, kai išvydau keletą žinomų jos kūrinių Milano trienalės rūmuose surengtoje parodoje „Moterys dizaine “. Toks netikėtas atradimas paskatino smarkiau susidomėti žymiosios XX a . vidurio Italijos menininkės kūryba – juolab tais laikais moters profesinė sėkmė dizaino srityje buvo veikiau išimtis nei taisyklė.

 

 

Gaetana (Gae) Aulenti gimė šiaurės rytų Italijos Friulio (Friuli) regiono Palacolo delo Stlelos (Palazzolo dello Stella) miestelyje. 1954 m. baigusi studijas žymiausioje Italijos dizainerių kalvėje – Milano politechnikos universitete (iš 20-ties tų metų laidos architektų buvo tik dvi moterys), ji pradėjo profesinę karjerą, kurdama tiek privačius, tiek verslo interjerus tokioms žinomoms bendrovėms kaip FIAT, „Olivetti“, „Pirelli“ ir „Knoll International“. Lygiagrečiai ji pradėjo verstis ir pramonės gaminių dizainu, juolab universitetas suteikė pakankamai šios srities žinių. Netrukus jos užsakovais tapo tokios žinomos įmonės kaip „Fontana Arte“, „Artemide“, „Kartell“, „Poltrona Frau“. Gaetanos darbų stilistiką smarkiai paveikė vyraujančios vėlyvojo funkcionalizmo tendencijos ir populiarios to meto medžiagos – spalvingi plastikai, lenkto metalo konstrukcijos ir pan. Daugelis šviestuvų bei sėdimųjų baldų projektų primena Aulenti bendražygių Joe Colombo, Achile’o Castiglioni, kitų žinomų italų dizainerių kūrybą. Kai kurie objektai buvo kuriami kaip sudėtinės autorinių interjerų dalys – pavyzdžiui, gėlės žiedą primenanti stalinė lempa savotišku pavadinimu Pipistrello (liet. „Šikšnosparnis“) buvo specialiai sukurta firmos „Olivetti“ Paryžiaus ofisui (1965), bet po to tapo savarankišku objektu ir ilgą laiką buvo gaminama bendrovės „Martinelli Luce“. Pasitaikė ir savo laiką gerokai pralenkusių kūrinių, kaip antai, šviestuvas Giova (1964 m.) sujungė stalinės lempos ir stiklo vazos bruožus, o masyvūs staliuko Tavolo con route (1980) ratai jau skelbė high-tech stiliaus pradžią. Vėliau baldų dizaine suskambo postmodernizmo gaidelės – pavyzdžiui, garsusis staliukas Tour table (1993) stebino vizualiniu lengvumu ir tariamu „dviratiniu“ nestabilumu. Beje, kai kurie iš minėtų objektų sėkmingai leidžiami iki šiol.

 

Šviestuvas Giova (1964 m.), gam. „Fontana Arte“

Stalinė lempa Pipistrello (1965 m.), gam. „Martinelli Luce“

 

G. Aulenti nesibodėjo drąsių eksperimentų su naujomis, netikėtomis medžiagomis, taip pat ir savitų klasikos interpretacijų. Viena iš jos sukurtų Murano stiklo skulptūrų – Riccio (1972) – savaip atspindėjo populiarią tuo metu kosmoso temą ir bendrovės „Venini“ įmonėje buvo gaminama smulkiomis serijomis. Klasikos aukcionuose dar ir šiandien galima aptikti Gae suprojektuotų vienetinių
staliukų iš rausvojo ar baltojo marmuro.

 

Kavos staliukas Tavolo con route (1980 m.), gam. „Fontana Arte“ Stalas Tour, 1993 m.

 

Įgautą dizaino ir architektūros patirtį G. Aulenti sugebėjo metodiškai apibendrinti ir perduoti jaunesnėms kūrėjų kartoms. Baigusi doktorantūros studijas, ji kelerius metus dėstė architektūrinę kompoziciją Venecijos bei Milano architektūros mokyklose (1960–1967), paskiau kaip vizituojanti profesorė lankėsi Europos bei JAV aukštosiose mokyklose ir netgi tapo Amerikos interjero dizainerių asociacijos nare (1970). Jos nuoseklūs dėstymo metodai darė įtaką daugeliui to meto architektūros praktikų. Vėliau Gae pasitraukė iš pedagoginės veiklos ir kurį laiką ėjo Italijos Industrinio dizaino asociacijos (ADI) viceprezidentės pareigas.

 

Plastikinė kėdė (1974 m.), gam. „Kartell“  Lauko fotelis Locus, (1964 m.), gam. „Poltranova“

 

Pirmasis žymus ekspozicijų architektūros laimėjimas buvo pasiektas 1964 m., kai Gae Aulenti sukurta tematinė galerija Arrivo al Mare (liet. „Atvykimas prie jūros“) XIII Milano trienalėje pelnė specialųjį apdovanojimą. Veidrodžių sistema, daug kartų atspindinti P. Picasso paveikslo reprodukciją, skleidė džiugią ir optimistinę nuotaiką. Ilgainiui Gae Aulenti „specializacija“ architektūros srityje tapo senųjų visuomeninių pastatų vertimas muziejais ir ekspozicinėmis erdvėmis. Vienas žymiausių šios srities projektų – senosios Paryžiaus stoties Gare d’Orsay rekonstrukcija. 1900-ųjų Paryžiaus pasaulinei parodai architekto Victoro Laloux suprojektuotas pastatas tapo geležinkelio stotimi, o netrukus po Antrojo pasaulinio karo išvis nustojo veikti. Vienu metu buvo ketinama jį nugriauti, bet po audringų visuomenės protestų jis tapo aukcionų rengimo vieta, o 1978 m. šalies prezidento V. Giscard’o d’Estaingo iniciatyva pastatą buvo nuspręsta pertvarkyti į XIX a. dailės muziejų. Skliautinio tūrio rekonstrukciją rengusi architektų grupė ACT norėjo išsaugoti medžiagų ir detalių autentiką, o Gae Aulenti ryžtingai formavo ekspozicijų sales anuomet madinga postmodernizmo dvasia. Kaip pagrindinę judėjimo ašį ji išskyrė buvusį centrinį peroną, nuo kurio lyg šalutiniai bėgiai atsišakoja įėjimai ir laiptai į šonines terasas bei sales. Interjero apdailai buvo panaudotas šviesus šiltų atspalvių kalkakmenis, atspindintis pro stiklo skliautus besiskverbiančią šviesą, išryškinantis skulptūrų siluetus ir vizualiai sujungiantis didžiulę ekspozicinę erdvę. Praėjus 86 metams po geležinkelio stoties atidarymo, pastatas, dabar žinomas visame pasaulyje kaip Museum D’Orsay, atnaujino savo veiklą 1986 m. gruodžio 1 d. ir iškart tapo viena garsiausių Prancūzijos sostinės įžymybių.

 

Museum D'Orsay pagrindinė salė San Fransisko Azijos meno muziejus

 

Šio projekto sėkmė atvėrė duris ir kitiems panašaus žanro projektams: Nacionalinio šiuolaikinio meno ekspozicijai Žoržo Pompidu centre Paryžiuje, Scuderie del Quirinale kompleksui Romoje, Palazzo Grassi Venecijoje (paverstas meno muziejumi), San Fransisko menų bibliotekai (tapo Azijos meno muziejumi) ir kitiems ne mažiau įspūdingiems projektams, atliepiantiems savitą, postmodernizmo idėjomis paženklintą architektės kūrybinį braižą. „Gae Aulenti savaime buvo klasikos įsikūnijimas, menininkė, gebanti transformuoti istorines struktūras į šiuolaikines viešąsias erdves, išlaikančias tradicinio ir modernaus jausmingumo pusiausvyrą“, – taip apie architektės darbą atsiliepė Azijos meno muziejaus direktorius Jay Xu. Vienu paskutinių Gae architektūros darbų tapo Perudžos miesto oro uosto išplėtimas 2011 m.

Dar viena, kiek netikėta architektės veiklos sritis – muzikos spektaklių scenografija. Labai mėgusi klasikinę muziką, asmeniškai pažinojusi tokius batutos grandus kaip Maurizio Pollini ir Claudio Abbado, ji sukūrė dekoracijas keletui muzikinių spektaklių bei operų; žinomiausia iš jų tapo G. Rossini operos „Kelionė į Reimsą“ scenografija, kartu su „La Scala“ teatro trupe ir C. Abbado orkestru apkeliavusi daugelį pasaulio scenų.

Jau pelniusi pasaulinį pripažinimą menininkė nesureikšmino savo personos, nepiktnaudžiavo įvaizdžio ekstravagancija. Kartą paklausta apie mėgstamus drabužių ženklus, ji atsakė, kad turi savą stilių, atitinkantį mobilų, kelionių sklidiną gyvenimo būdą, ir nenori apsikrauti pernelyg įpareigojančiais daiktais. „Net jei turėčiau „Armani“, „Prada“ ar panašių kūrėjų drabužių, juos visus surikiuočiau griežtuoju „Aulentis“ stiliumi“, – juokavo jinai.

 

 

Gae Aulenti kūrybos platų tarptautinį pripažinimą liudija tokie apdovanojimai kaip Prancūzijos garbės legiono ordinas, Italijos Respublikos didysis kryžius už nuopelnus, Amerikos architektūros instituto garbės narystė, Japonijos architektūros imperatoriškoji premija, Rod Ailando dizaino mokyklos (JAV) garbės daktaro laipsnis ir daugelis kitų. Bet patį didžiausią apdovanojimą tikrąja to žodžio prasme architektei suteikė Milano valdžia: 2012 m. pradėjus plačią Garibaldžio stoties rajono rekonstrukciją miesto centre, viena iš naujai įkurtų aikščių buvo pavadinta Gae Aulenti vardu. Iš kitų architektų tokia garbė atiteko tik suomiui Alvarui Aalto (gal todėl, kad dėl dviejų pirmųjų pavardės „A“ raidžių jis visuomet atsidurdavo kiekvieno sąrašo viršuje).

 

 

Vienoje didžiausių Europoje architektūrinių intervencijų dalyvavo daugiau nei 20 bendrovių iš 8 pasaulio šalių; bendrąjį aikštės projektą atliko garsaus Argentinos architekto Césaro Pelli biuras. Aikštės, o kartu ir viso Milano silueto akcentu tapo „UniCredit“ banko pastatas su bokštu, siekiančiu net 231 m aukštį. Pati aikštė, pakylėta 6 m. virš žemės lygio, yra 80 m skersmens; ją puošia trys fontanai, įrengti atskirose cokolinėse ertmėse. Be to, aikštės lankytojus pasitinka originali skulptoriaus Alberto Garutti instaliacija – varinės „triūbos“, einančios gilyn per kelis automobilių aikštelės aukštus ir iškeliančios į paviršių Milano požemių garsus. Ši instaliacija, taip pat iš aikštės atsiverianti Milano dangoraižių panorama privilioja į Piazza Gae Aulenti daugybę turistų; jų keliskart pagausėja kiekvieną balandį, kai aikštė ir aplinkui esančios parodų salės įtraukiamos į Milano dizaino savaitės renginių verpetą. Taip didžiosios italų architektės atminimas kasmet įgauna vis naują prasmę.

 

Žurnalas: „Centras“