Vieta: Meksikas, Meksika.
Realizacija: 2016 m.
Plotas: 2200 kv. m.
Fotografijos: Miguel de Guzmán
Tekstas: Gintautės Kisieliūtės
Išsiskiriantis savo koncepcija daugiabutis yra centrinėje Meksiko dalyje, istoriniame Colonia Roma rajone. Pastarasis išsivystė XIX a. kaip viena iš pirmųjų miesto centro tąsų. Čia vyravo aukštesniosios klasės apgyvendintos namų virtinės. Išpopuliarėjus užmiesčio gyvenimo būdui, 5-ajame dešimtmetyje daugelis žmonių išsikėlė ir jų mažėjo iki pat XX a. antrosios pusės, o po 1985 m. žemės drebėjimo situacija pablogėjo dar labiau: kadangi rajonas įsikūręs buvusio Texcoco ežero vietoje, jo podirvis gana klampus, taigi seisminės bangos čia vis stiprėjo. Per didįjį žemės drebėjimą daugelis pastatų sugriuvo, o likusių stovėti namų šeimininkai nebenorėjo rizikuoti ir taip pat paliko rajoną. Taip ši miesto dalis tapo apleista ir nesaugi, kol vėl virto viena judriausių, kurioje gausu meno galerijų, restoranų, kavinių bei norinčio čia įsikurti jaunimo.
Šis architektų Cadaval & Solà-Morales daugiabučio projektas – tai urbanistinio „perdirbimo“ iniciatyva, kuria skatinama panaudoti seną pastatą naujojo naudai. Taip norėta sutaupyti resursų ir palikti istorinį palikimą, praturtinus jį šiuolaikinėmis technologijomis ir dizainu. Projekto autoriai nusprendė, kad automobilių stovėjimo aikštelė nėra būtinybė – ne tai architektūrai suteikia tikrąją vertę. Pirmajame aukšte nutarta įrengti komercines patalpas – tai šioje kultūroje yra neįprasta, nes analogiškos sąlygos labiau primena prastesnei socialinei klasei skirtą žemesnio lygio pastatų koncepciją. Vietinei bendruomenei toks architektūros elementas buvo naujoviškas kokybiškos urbanistikos pavyzdys.
Naujojoje pastato dalyje įrengti 9 skirtingo dydžio ir suplanavimo butai bei komercinės patalpos priekinio fasado pirmajame aukšte. Projektas įpareigojo jo autorius įvertinti senąją architektūrą ir priderinti naujosios dalies stilistiką bei estetiką prie jau esamo istorinio palikimo, su kuriuo moderni statyba turėtų ne kontrastuoti, o veikiau susilieti, sudaryti vientisą, tačiau unikalų monolitą. Buvo siekta diskretiško rezultato, kuriuo privalu gerbti esamas erdvines struktūras bei senojo namo esmę, koncepciją ir istoriškai prasmingą ideologiją. Projekto metu paaiškėjo, kad iš senojo namo liks tik priekinis fasadas, taigi architektų komandai darbo atsirado daugiau nei buvo numatyta iš pradžių. Išanalizavę situaciją ir įvertinę realistiškas ekonomines bei socialines galimybes, daugiabučio kūrėjai parinko harmoningą, tačiau tuo pačiu originalią architektūros estetiką, susiejančią praeitį ir dabartį, atspindinčią pagarbą istorijai ir modernų kūrybiškumą, naujos realybės formavimą. Tokia dviejų architektūrų tipologijų samplaika jungia du skirtingus istorinius laikotarpius.
Daugiabučio ašis – dar lauke prasidedantis koridorius. Vidiniame kieme yra privatus įėjimas į unikalų namą, bet patekti vidun galima ir per galinį fasadą. Kadaise ši dalis priklausė senajai aptarnavimo zonai – dabar ji atnaujinta, tačiau ne profesionalo akiai atrodo lyg neįkainojamą vertę turintis istorinis fasadas. Daugiabutis gerokai pasistiebė, nes virš senojo lygmens dabar išaugo dar du aukštai. Siekiant neišsiskirti iš rajono aplinkos ir norint pabrėžti architektūrinį horizontalumą, beveik visa pirmojo priestato sluoksnio konstrukcija yra iš vitrininių langų (taip norėta naujuoju mūru neslėgti senojo pastato bei suprojektuoti kiek įmanoma lengvesnį aukštą, jį atskirti nuo istorinio paveldo). Viršutinėje struktūroje daugiau mūrinių plokštumų, tačiau tuo pačiu ji formuoja ir daugiau nišų, terasų, balkonų, taigi plokštumų gabaritai nėra tokie dideli, o skirtingais lygmenimis sukomponuotos horizontalės suteikia stogui dinamikos ir nukreipia dėmesį nuo sunkių, užpildytų konstrukcijų.
Medžiagiškumas šiame projekte turėjo didelę reikšmę. Senasis statinys buvo iš plytų – ši medžiaga panaudota ir senojo namo priestatui apačioje, norint imituoti istorinį palikimą ir atskirti apatinę daugiabučio dalį nuo viršutinės. Viršutinės struktūros dažytos juodai, sukuriant kontrastą su baltąja apatine dalimi. Medžiagų kompozicijos atskleidžia kartų skirtumus, jų požiūrį į unikalias erdves, identitetą, tradicinių šeimų poreikių pokyčius, kurie šiame daugiabutyje perteikiami tiek per unikalias zonas, tiek per sudėtingas senas ir naujas struktūras, tiek per priešistorę turinčią individualizuotą stilistiką.
Daugiabučio būstuose interjero stilius atskleidžia tiek būsimų gyventojų šiuolaikiškumą, tiek kai kurias meksikiečių kultūros šaknis ar tradicijas. Didesniuose butuose, ypač tuose, kurie nusidriekia per du aukštus, itin akcentuojamos milžiniškos virtuvės su daugiaviečiais valgomojo stalais, skirtais didelėms šeimoms. Ryškūs tonai, derinami su natūraliomis medžiagomis (ypač – mediena) ir juoda spalva, primena apie tautos pomėgį ekspresyviems spalviniams deriniams ir sodriam koloritui, o skirtingų epochų baldų kompozicijos suteikia interjerui žavios, neperkrautos eklektikos. Dviejų kartų pastatas tapo estetiška vieta gyventi tiek senąsias, tiek šiuolaikiškas tradicijas puoselėjantiems miesto gyventojams.
Daugiau nuotraukų:
Žurnalas: „Centras“