Stiklo ir medžio idealistas

 

Emilis Galle, 1846 – 1904 m.

 

 

 

 

Iš mūsų žurnalo publikacijų dizaino istorijos tema skaitytojai gali susidaryti nuomonę, kad ši veikla Europoje  buvo plėtojama vien Skandinavijos ir Italijos meistrų dėka. Tuo tarpu labai reikšmingas ir kitų  šalių, pavyzdžiui, Prancūzijos indėlis. Kad atsektume jo ištakas, turime sugrįžti į XIX a. pabaigą,  romantiškąją art nouveau epochą. Šis pavadinimas siejamas su Samuelio Bingo meno salonu, atvėrusiu duris Paryžiuje 1892 m., tačiau naujojo stiliaus bruožai pradėjo formuotis kiek anksčiau ir ne vien sostinėje, bet ir provincijoje – pavyzdžiui, šalies rytuose, Lotaringijoje. 

 

 

Būtent šio regiono sostinėje, žavingame Nansi mieste, fajanso, stiklo ir baldų fabrikanto šeimoje, gimė Émilis Gallé (1846–1904), vienas žymiausių art nouveau periodo taikomosios dailės meistrų. Po filosofijos ir botanikos studijų jis ėmė ruoštis perimti tėvo verslą ir išvyko stažuotis į nedidelį Maisentalio kaimelį Vokietijos pasienyje, jau nuo XVIII a. garsėjusį stiklo dirbtuvėmis. Įsidarbinęs pameistriu, jis nuodugniai susipažino su pažangiomis to meto stiklo pūtimo bei dekoravimo technologijomis. 1876 m. jis perėmė į savo rankas tėvo įmonės vairą ir ėmė taikyti naująsias technologijas. Viena jų buvo vadinamoji kamėjų (cameo) technika, plačiai naudota senovės Romoje, bet prarasta ankstyvaisiais viduramžiais ir atkurta tik XIX a. pradžioje. Jos esmė – kelių sluoksnių stiklo mechaninis apdorojimas, iškilesnį sodresnį sluoksnį naudojant kompozicijos elementams, o žemesnį paliekant fonui. Vėlyvajam klasicizmui įprastas figūrines scenas E. Gallé  pakeitė sau artimesniais augalų, žiedų ir vabzdžių motyvais, kurie vėliau tapo esminiu art nouveau skiriamuoju bruožu. Taip pat buvo eksperimentuojama su metalo druskų, folijų ir oro burbuliukų dekoratyvinėmis savybėmis. Pavyzdžiui, kobalto oksidų priedai suteikdavo stiklui safyro atspalvio, vadinamo „clair-de-lune“ (liet. mėnulio šviesa).

 

  

Įvairių metalų vazos, dekoruotos kamėjų technika

 

1877 m. laimėjus Paryžiaus pasaulinės parodos apdovanojimą, E. Gallé kūrinių populiarumas pradėjo augti lyg ant mielių, ir jam teko skubiai rūpintis įmonės plėtimu, technologijų taikymu serijinei gamybai. Buvo įdiegtas daugiasluoksnis spalvoto stiklo liejimas, vadinamoji marketri stiklo detalių suliejimo technika. Po dešimtmečio įmonėje jau dirbo daugiau nei 300 specialistų, tiražavusių Emilio ir kitų menininkų kūrinius ir tuo prisidėjusių prie spartaus art nouveu stiliaus plitimo. Amžininkų teigimu, Gallé dirbiniuose buvo jaučiamas menų vienovės siekis, taip pat emocingas formos poetiškumas, kaip žemė nuo dangaus besiskiriantis nuo niūrių ir pompastiškų ankstesniojo laikotarpio stiklo dirbinių.  1889 m. Emiliui dar sykį tapus Paryžiau parodos laureatu, jo šlovė jau peržengė Prancūzijos sienas, o ekspresyvūs  gamtos motyvai tapo neatsiejama besiformuojančio art nouveau stiliaus dalimi. Kiek vėliau stiklo dekoravimui buvo taikomi ir ornamentiniai teksto intarpai (paprastai – žymių poetų citatos): dėl jų E. Gallé kūriniai buvo praminti „verreries parlantes“ (liet. kalbantys stiklai).

Šiandienos kolekcininkų džiaugsmui kone visi Emilio asmeniškai pagaminti stiklo dirbiniai yra pasirašyti. Kartais užrašas „Emile Gallé Nancy“ yra įrėžtas tiesiog ant indo dugno, kitais atvejais užrašytas ant šono vertikaliai, imituojant japonišką stilių. Bet dažniausiai išgraviruotas jo vardas organiškai įsilieja į raižytą gaminio  paviršiaus piešinį. Tokiu būdu menininkas norėjo pabrėžti, kad jo stiklo dirbiniai savo meniniu lygiu nenusileidžia tapytojų ar skulptorių kūriniams; jis taip pat pastebėjo, jog autoriniai parašai smarkiai didina jo darbų paklausą. Galima sakyti, kad E. Gallé parašai tapo vienu pirmųjų pasaulyje „dizaino prekės ženklų“. Beje, dėl stambių tiražų menininko stiklo gaminių pasiūla antikvariato rinkoje tebėra gausi dar ir šiandien.

 

 

E. Galle reljefinis parašas ant kamėjų vazos   Stalinė lempa, puošta augaliniais motyais, apie 1900 m. 

 

Naują veiklos sritį Emiliui atvėrė elektrotechnikos progresas ir kaitrinių lempučių atsiradimas. Skirtingai nuo žvakių ar žibalinių lempų, skaisti jų šviesa neteršė stiklo paviršiaus ir leido išskirti dar daugiau dekoro niuansų, nei natūraliai krintanti šviesa. Per trumpą laiką XIX a. paskutiniame dešimtmetyje E. Gallé įmonėje buvo organizuota stalinių, sieninių ir kabamųjų šviestuvų gamyba. Kad nemalšintų šviesos srauto ir nekomplikuotų gamybos, tiek šviestuvų gaubtams, tiek stovams buvo naudojama daugiasluoksnio stiklo liejimo technika su mechaniniu bei rūgštiniu graviravimu. Šviestuvų dalių formos buvo kone standartinės, o pagrindinis dėmesys buvo skiriamas jų grafinei apdailai. Paties menininko prisipažinimu, jis siekė kurti ne šiaip buitinius šviestuvus, o spalvinius interjero traukos centrus, dėmesį pritraukiančius „objectes d’art“ (liet. meno objektus). Šiuo požiūriu E. Gallé kūrybą galėtume prilyginti tokiems šiandienos šviesos dizaino grandams kaip Ingo Maueris ar Fabio Novembre. 

Greta stiklo Gallé  taip pat sėkmingai plėtojo ir prabangių baldų gamybą. Šioje srityje menininkas dairėsi į praeitį kur kas atidžiau, nei gamindamas stiklą. Daugumos baldų formą įkvėpė prancūziškos rokoko atmainos, vadinamojo rocaille stiliaus tradicija, persmelkta ypatingo, kone liguisto grakštumo. Art nouveau augaliniai motyvai čia pasireiškė ne tiek konstrukcijų plastiškumu, kiek gausiu paviršių inkrustavimu, kuriam buvo naudojamas perlamutras, vaismedžių ir egzotiškos medienos intarpai. Kūrybiškai interpretuojant kadaise populiarų chinoiserie stilių, daugumoje dekoro kompozicijų  atkartojami chrizantemų, kitų rytietiškų gėlių motyvai, japonų tradicinės grafikos siužetai. Vėlesnių modelių baldai taip pat „prakalbo“ – jų paviršiuose atsirado citatų iš Paulio Verlaine’o, Maurice’o Maeterlincko ir kitų poetų simbolistų. Atsižvelgiant į Gallé baldų dizaino pobūdį, jį galima įvertinti kaip tarpinę grandį tarp XVIII a. klasikos palikimo ir organiškojo art nouveau puošnumo.

 

  

Raudonmedžio staliukas su augalinių motyvų instrukcijomis ir autografu, 1902 m. 

  Graikinio riešutmedžio masyvo kėdė raižytu atlošu, 1904 m.   Dviejų stalčių komodos šono inkrustacija, 1900 – 1904 m. 

 

E. Gallé buvo ne tik fabrikantas, bet ir aktyvus visuomenininkas, prisidėjęs prie Prancūzijos nacionalinės žmogaus teisių lygos kūrimo, taip pat nepabūgęs ginti žydų kilmės karininko Afredo Dreyfuso skandalingoje šnipinėjimo byloje. 1901 m. kartu su bendraminčiais Victoru Prouvé, Louis’u  Majorelle’iu ir Eugène Vallinu jis įkūrė „Provincijos menų pramonės aljansą“, vėliau žinomą kaip l’École de Nancy (pr. Nansi mokykla). Tai buvo ne mokymo įstaiga, o visuomeninė organizacija, kuri siekė  skleisti art nouveau stiliaus idėjas ir kelti regiono amatų meninį lygį. Ši įmonė, veikusi iki 1913 m., padarė didelę įtaką visos Prancūzijos taikomajai dailei, o dauguma išlikusių Emilio darbų iki šiol tebesaugoma jos muziejuje.

Po E. Gallé mirties 1904 m. įmonės veiklą prižiūrėjo jo draugas ir bendražygis V. Prouvé. Daugybė neužbaigtų projektų buvo sėkmingai įgyvendinta po autoriaus mirties, o pati įmonė veikė bemaž iki Antrojo pasaulinio karo. Menininko sukurti dekoratyviniai motyvai tapo prancūziškojo art nouveau grafinio dizaino pagrindu, o jo technologinius išradimus vėliau savo kūriniuose ištobulino garsieji stiklo meistrai Louis’as Comfort’as Tiffany ir René Lalique, išgarsindami prancūziškąją meninio stiklo mokyklą per visą XX a. dailės ir amatų istoriją.

Žurnalas: „Centras“

Daugiau nuotraukų: