STIKLO IR LEDO DAINIUS

 

 

 

 

Skirtingai nei daugelyje Europos šalių, Suomijos dizaino fenomenas XX a. viduryje išgarsėjo ne dėl gilių  kultūrinių tradicijų ar palankių ekonominių sąlygų, o dėl unikalių asmenybių, prie kurių neabejotinai galime priskirti Tapio Wirkkalą (1915 – 1985) – iškilų dizainerį, savo kūryboje apjungusį aukščiausius pramoninio dizaino ir taikomosios dailės pasiekimus. 


  
   
 Tapio Wirkkala
 

 

Tapio Wirkkala gimė 1915 metais nedideliame Hanko miestelyje, pietvakarių Suomijoje.  Nuo pat vaikystės ir jis, ir jo jaunesnės seserys linko į menus, bet tik Tapio buvo lemta pasirinkti dailės studijas.  Šeimai persikėlus į Helsinkį, jis įstojo į Menų ir amatų mokyklą, kurią baigęs 1936 m. įgijo skulptoriaus specialybę. Pradžioje Tapio vertėsi privačiais užsakymais – ne tik skulptūros bet ir grafikos, monumentaliosios dailės srityse.  Jis nepraleisdavo progos sudalyvauti įvairių dailės sričių  konkursuose. Vienas iš pirmųjų laimėjimų buvo pasiektas grafiniame dizaine – T. Wirkkala laimėjo pašto ženklų serijos, skirtos artėjančiai 1940 m. Helsinkio olimpiadai, konkursą. Deja, olimpiados rengimui sutrukdė prasidėjęs Žiemos karas su Tarybų Sąjunga. Tapio buvo pašauktas į karinę tarnybą, bet būdamas ten, neprarado galimybės užsiimti menu – karo prievolininkams skirtose dailės dirbtuvėse (!) jis sukūrė paminklą, skirtą mažai žinomam karo epizodui – Karelijos sostinės Petrozavodsko užėmimui karo pradžioje. Riaumojantį liūtą vaizduojanti monumentali skulptūra ir šiandien eksponuojama Suomelinnos tvirtovės dailės ekspozicijoje Helsinkyje.  Daug vėliau dizaineris vėl grįžo prie karo temos, sukurdamas Kalvola memorialą žuvusiems Žiemos kare atminti.

 

 
     
Lėkštė Pilkkiavanto, 1970    Vaisių vaza iš kolekcijos Ultima Thule, 1963 m.

 

Sėkmė lydėjo T. Wirkkalą ir grafinio dizaino srityje: 1947 m. jis laimėjo Valstybės banko surengtą naujųjų Suomijos markių banknotų konkursą. Autorius atsisakė anuomet įprasto istorinių asmenybių portretų tiražavimo, panaudodamas  lakoniškus ir kartu metaforiškus įvaizdžius, papildytus gamtos ir tradicinės dailės motyvais. Šie banknotai sėkmingai cirkuliavo vidaus riknkoje iki  8-ojo dešimtmečio pradžios.

Bet tikrasis Tapio Wirkkalos pašaukimas atsiskleidė keletą metų anksčiau, kai jis pasidalino su tuomet jau garsiu Kajumi Franku (Kaj Franck, 1911 – 1989) pagrindinį apdovanojimą firmos italla surengtame graviruoto stiklo dirbinių konkurse. Šis laimėjimas tapo visą Tapio gyvenimą trukusio bendradarbiavimo, pagimdžiusio dešimtis puikių stiklo gaminių, pradžia. Konkursinio projekto pagrindu buvo sukurta garsioji stiklo vaza Kanttarelli (Chanterelle), pasižyminti organiška augaline forma – preciziškos graviruotos juostelės suteikė jai panašumo į lelijos žiedą ar grakščią ūmėdę. Vazos gamyba tęsiasi iki šiol, bet, pasak itallos atstovų, rankinio graviravimo technologija nertukus gali priversti ją nutraukti: paskutinam graveriui išėjus į pensiją, nebeliks jaunų meistrų, galinčių tiksliai pakartoti įmantrų piešinį.

 

   
     
 Vaza Kanttarelli, 1947 m.
   Lėkštė iš kolekcijos Ultima Thule, 1962 m.

 

Ilgus metus dirbantį su stiklu, T. Wirkkalą labiausiai domino jo optinės savybės, šviesos atspindžių ir refrakcijos reiškiniai, darantys stiklą panašų į natūralias gamtines medžiagas – tirpstatnį ledą, upe plaukiantį ižą, tekančio vandens ratilus ir sūkurius. Tačiau dizaineris niekad nenusirisdavo iki realistinių imitacijų – jo sukurtose formose buvo nuolat pabrėžiama apibendrinta dinamiška struktūra. „Žiedai, žiedai ir ritmai. Plaukiantys sūkuriai – ir pojūtis kažko nematerialaus, gaudančio vaizdinių atspindžius. Šviesos judėjimas – negrįžtamai praėjusio momento liudijimas,“ – taip vėliau  rašė Tapio Wirkkala apie savo kūrybos motyvus. 

 

   
     
 Gaissa, 1972 m.
    Skirtingų metų degtinės stikliukai, gam. Iittala

 

Suomijos rinkai skirtuose stiklo gaminiuose dizaineris labai saikingai naudojo spalvas – bet pradėjęs bendradarbiauti su italų firma „Venini“, esančia garsiojoje Murano saloje, jis buvo sužavėtas visiškai kitokios itališkosios stiklo tradicijos ir tiesiog pratrūko nevaržomu spalviniu srautu. Kai kurie Wirkkalos darbai, atskleidžiantys jo savitą požiūrį į Murano stiklą, iki šiol tebėra „Venini“ gamybinėje programoje. Ir Suomijoje, ir Italijoje jis stengėsi palaikyti kuo glaudesnį kontaktą su stiklo pūtimo meistrais, ilgas dienas praleisdamas prie įkaitusių krosnių stiklo dirbtuvėse.

T. Wirkkalos pastangos neliko nepastebėtos  tarptautiniu mastu:  1951 m. jis gavo net tris IX Milano trienalės „Grand prix“ apdovanojimus – už stiklo gaminių projektus, taip pat ir visos Suomijos ekspozicijos įrengimą. Po trijų metų X Trienalėje jis vėl pakartojo šį rezultatą, tapdamas pasaulinio masto stiklo gaminių dizaino lyderiu (dar vienas „Grand prix“ buvo pelnytas XII Trienalėje 1960 m.)

Kad suprastume Trienalės apdovanojimų vertę, valandėlei persikelkime į saulėtąją Italiją. Šalis, kildinusi savo dailės ir amatų tradicijas iš Senovės Romos laikų, pradėjo puoselėti šiuolaikinę dailę ir  pramonės gaminių dizainą dar XX a. pradžioje. Vienu iš svarbiausių šios srities renginių buvo 1923 metais startavusi Monzos taikomosios dailės bienalė, nuo 1933 m. pradėta rengti kas 3 metus ir  perkelta į šalies dizaino sostinę Milaną, kur specialiai šiam renginiui  pastatyti didingi  Trienalės rūmai (arch. Giovanni Muzio). Fašistinėje Italijoje, skirtingai nuo totalitarinių Vokietijos ir TSRS režimų, į modernųjį meną buvo žiūrima gana palankiai, tad Milano trienalės vyko reguliariai netgi prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Vargingais pokario metais, siekiant atgaivinti kultūrinį gyvenimą ir rasti naujų inspiracijų, į Trienalę pradėta kviesti ir užsienio šalių atstovus; kvietimu visų pirma pasinaudojo Skandinavijos šalys, vykdžiusios aktyvią kultūrinę ekspansiją.  Milano paroda netruko tapti vienu iš labiausiai vertinamų Europoje kultūrinių renginių, tad T. Wirkkalos laimėjimus galima drąsiai prilyginti  Amerikos kino akademijos apdovanojimams – garsiesiems „Oskarams“. Nors vėliau  kultūros renginių lyderio marškinėlius iš Milano perėmė Venecija su savo Bienale, bet lombardiečiai pasiryžo revanšui ir ateinančiais 2016 metais vėl ketina sukviesti Europos meno elitą į Milano trienalės renginius.

 

   
     
 Skirtingų metų buleliai, gam. Iittala.
   Indas Kuksa, 1968 m.

 

Pelnyti apdovanojimai ne tik išgarsino Tapio Wirkkalos kūrybą, bet ir pasitarnavo skandinaviško dizaino ir apskritai gyvenimo būdo populiarinimui Europos mastu. „Iitalla“ pardavimai kilo kaip ant mielių, patyrusių stiklapūčių padedami dizaineriai kasmet sukurdavo po skeliasdešimt naujų modelių. Kompanijos eksporto skyriaus vadybininkė Siru Nori, duodama interviu šio straipsnio autoriui,  pasakojo, kad 2012 m. jie pakvietė vieną perspektyvų jaunosios kartos suomių dizainerį, kad sukurtų stiklo gaminių rinkinį. Sugaišęs kelis mėnesius ir pagaliau pasiekęs rezultatą, dizaineris buvo atlydėtas į „Iittalos“ archyvą, kur tarp kitų pamatė ir daugiau nei 400 T. Wirkkalos kūrybos pavyzdžių. Jaunuolio prisipažinimu, kad sukurtų tokią darbų seriją, jam neužtektų net trijų gyvenimų...

Nors darbo buvo per akis, T. Wirkkala ryžosi netikėtam žingsniui – susikrovęs lagaminus, jis su žmona 1954 m. persikėlė į Niujorką, kur du metus dirbo Amerikos  dizaino legendos Raymond‘o Loewy projektavimo biure. Šis bendrdarbiavimas, nors ir nepagimdęs įspūdingų kūrinių, buvo naudingas abiems pusėms: garsusis amerikietis pasisėmė skandinaviškųjų dizaino idėjų, o Wirkkala įgavo neįkainuojamos darbo su naujausiomis pramoninės gamybos technologijomis patirties. Be to, atsirado ir naujų verslo kontaktų: vienu iš pagrindinių užsakovų tapo tarptautinio masto porceliano gamintojas „Rosenthal“.  Lygiagrečiai buvo kuriami keramikinių  bei plastmasinių indų projektai kitoms kompanijoms.

 

   
     
 Taurės Juhla, 1956 m.
   Dekoratyvinių butelių kolekcija Bolle, 1966 m.

 

T. Wirkkalos dizaino gaminiai pradėjo sėkmingai atstovauti visai šaliai. 1961 m. aviakompanijai „Finnair“ pradėjus tiesioginius reisus į Niujorką, specialiai pirmosios klasės keleiviams dizaineris sukūrė taurių ir stiklo indų seriją Ultima Thule (taip senovės romėnai vadino toli šiaurėje esančias žemes). Ilgainiui ši kolekcija tapo viena iš žinomiausių „Iittala“ gamybos programoje, o „Finnair“ iki šiol vaišina iš jos stiklinių savo VIP keleivius. 1975 m. unikalūs vienetiniai stiklo gaminiai buvo įteikti visiems Europos Aukščiausio lygio susitikimo Helsinkyje dalyviams – taip apie T. Wirkkalą išgirdo netgi tuometinis TSRS vadovas L. Brežnevas. Po Tarybų Sąjungos žlugimo buvę jos gyventojai gavo galimybę artimiau susipažinti su kitu Wirkkalos dizaino pavyzdžiu – Finlandia degtinės buteliu, kurio paviršius taip pat priminė tirpstantį ledą ir, mėgėjų teigimu, žymiai pagerindavo gėrimo skonį.

T. Wirkkalos kūryba neapsiribojo vien tik stiklo gaminiais. Nuo pat pokario jis bendradarbiavo su juvelyrikos kompanijomis, rengė autorines papuošalų parodas. Aukščiausias įvertinimas šioje srityje – Londono Auksakalių gildijos Garbės nario titulas, pelnytas 1971 m. Beje, tais pačiais metais T. Wirkkala tapo ir Londono Karališkojo menų koledžo („Royal College of Arts“) garbės daktaru. Taip pat kelis metus iš eilės 1963 – 1973 m. jis pelnė Italijos prezidento medalį už laimėjimus Faenzos tarptautiniame keramikos konkurse. Neliko nepastebėti ir T. Wirkkalos skulptūros darbai: 1951 m. sukurtai daugiasluoksnės faneros kompozicijai Leaf JAV žurnalas „House Beautiful“ suteikė „Gražiausio metų objekto“ titulą. Vėliau iš daugiasluoksnės faneros buvo sukurta dar keliolika abstrakčiųjų skulptūrų, iš kurių labiausiai išgarsėjo Ultima Thule, sukurta „Expo 67“ parodai Monrealyje (Kanada).

 

   
     
 Peilis Puukko, 1961 m.
   Dekoratyvinės figūros (prespapjė), Kingfisher, 1971 m.

 

Vienas iš žymiausių T. Wirkkalos dizaino kūrinių nėra pelnęs jokių apdovanojimu, nors per praėjusį pusę amžiaus virto viena iš ryškiausių Skandinavijos dizaino ikonų. Kalbama apie medžioklinį peilį Puukko, sukurtą 70-ųjų pradžioje firmos „Hackmann“ užsakymu. Būdamas aistringu gamtos mylėtoju ir daug laiko praleisdavęs savo sodyboje Laplandijoje, T. Wirkkala nuodugniai susipažino su suomiškų peilių naudojimo ypatumais. Nors jo sukurtas modelis ne visiškai atitiko kanonus (pvz., turėjo nailoninę rankeną vietoje medinės), bet puikiai gulė į ranką ir buvo labai populiarus tarp medžiotojų bei keliautojų. Šiuo metu peilis nebegaminamas, o vieną jo egzempliorių galima pamatyti Šiuolaikinio meno muziejaus (MoMa) ekspozicijoje Niujorke.  

Jau minėtas Milano trienalės apdovanojimas už Suomijos ekspoziciją buvo tik nedidelė T. Wirkkalos parodinės veiklos dalis. Jis prisidėjo prie daugybės keliaujančių Suomijos dizaino parodų rengimo 5-ajame dešimtmetyje, surengė dešimtis personalinių stiklo, keramikos bei juvelyrikos parodų Europos šalyse, JAV, Meksikoje, Japonijoje. Aukščiausiu šios veiklos įvertinimus galėtume laikyti pirmąją vietą tarptautiniame konkurse Department Store and Life 2000, surengtame Briuselio pasaulinėje parodoje 1958 m. Viena iš parodų, turėjusių atgarsį ir Lietuvoje, buvo surengta 1981 m. – tai buvo keliaujanti paroda, pristačiusi įžymiojo suomio kūrybą Italijos, JAV, Meksikos ir TSRS gyventojams (matyt, L. Brežnevo gautas stiklo suvenyras atliko šviečiamąjį vaidmenį). Šių eilučių autoriui, tuo metu dar Vilniaus dailės instituto studentui, teko aplankyti šią parodą Maskvoje (tarptautinės parodos „nepatikimų“ Baltijos respublikų įprastai nepasiekdavo). Didelį įspūdį padarė ne tik iš vadovėlių žinomi dizaino pavyzdžiai, bet ir itin kruopštus ekspozicijos paruošimas – klasicistinio Architektų namų interjero sienos buvo visiškai uždengtos baltu audiniu, tam kad „stalininio ampyro“ detalės netrukdytų įvertinti skandinaviškojo minimalizmo. Kiekvienam eksponatui buvo pritaikytas specialus apšvietimas, taip pat juos lydėjo detalus kūrybos proceso ir gamybos technologijų aprašymas. Ši paroda tapo rimta profesionalumo pamoka esamiems ir būsimiems Lietuvos dizaineriams.

 

 

Reikia patebėti, kad anuomet Suomijos dailės ir dizaino įtaka sovietinės Lietuvos kultūriniam procesui buvo labai didelė. Iš vienos pusės daugelį metų žiūrėjome į Suomiją kaip galimos mūsų šalies „alternatyvios istorijos“ pavyzdį. Iš kitos pusės, aplinkiniais keliais Lietuvą pasiekdavusios skandinavų meninės inspiracijos buvo gera paspirtis, siekiant išlaikyti kultūrinį identitetą ir atsispirti prievarta brukamam „socialistiniam“ realizmui. T. Wirkkalos 1981 m. paroda tapo vienu iš liudijimų, kad esame teisingame kūrybinių paieškų kelyje. Anot VDA Kauno fakulteto Stiklo ir keramikos katedros vedėjo profesoriaus Valmanto Gutausko, suomių dizaino pavyzdžiai paskatino lietuvius atidžiau gilintis į fizines ir estetines stiklo savybes, siekti išraiškingai ir apibendrintai perteikti jas gaminių formoje. Be abejonės, šiam procesui didelę įtaką turėjo ir neprilygstama Tapio Wirkkalos kūryba.

 

Tekstas: Jono Malinausko

Žurnalas: „Centras"