„Townships Farmhouse“

Projekto autoriai: LAMAS (Lee and Macgillivray Architecture Studio)
Klientas:
privatus

Nuotraukos: Stephane'o Groleau ir Laetitios Boudaud
Įgyvendinta: 2016 m.
Tekstas: architekto Tomo Milkamanavičiaus


Šis iš pažiūros neišskirtinis, tačiau, įsigilinus, labai įdomus objektas įsikūręs rytinėje Monrealio dalyje, netoli Vermonto, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Laukuose stūksantis pastatas apsuptas kalnuoto ir ežerų gausaus gamtinio karkaso. Šioje teritorijoje kompaniją jam palaiko daug panašių žemės ūkio paskirties pastatų, bet šis – ypatingas. Tai yra modernus gyvenamasis namas, subtiliai perėmęs, tačiau profesionaliai suvaldęs aplinkinių pastatų architektūrinę kalbą. Namo gyventojai yra netradicinė ūkininkės ir menininko pora, suinteresuota žemės konservavimu ir ūkinių pastatų išsaugojimu. Namas gana jautrus sezoniniams pokyčiams, kurie taip pat veikia ūkio gyvenimą. Jo idėja buvo tarsi programuoti kitą ūkinių pastatų evoliucijos žingsnį, taip pat ir naujus, unikalius jų būdus struktūrizuoti erdvę.

 

 

Vidinio kiemo išdėstymas yra tipinių Kvebeko ūkinių pastatų ir Ontarijo pašiūrių hibridas. Šios chemijos rezultatas – centrinė vidinė erdvė, suteikianti apsaugą nuo vėjo ir lietaus bei aplink tą erdvę apsivejantis U formos tūris, iš išorės atveriantis vaizdus į obelis ir kalvas anapus Masavipio (Massawippi) ežero. Kadangi vienas klientas yra tapytojas ir meno kolekcininkas, architektai turėjo būti jautrūs aplink atsiveriantiems vaizdams. Kalbant vieno iš architektų žodžiais: „Viskas, kas ūkiniuose pastatuose buvo funkcionalu, šiame name pabrėžiama vizualiai ir įgauna estetinę vertę.“

 

 

Pastato U forma sudėliota iš atskirų tūrių. Jie sujungti į darnią kompoziciją naudojant šlaitinius stogus. Dalijimas į tris neatsitiktinis, pagal tai atskirtos funkcijos. Didžiausiame tūryje išsidėsčiusios visos bendrosios erdvės, iš jų galima patekti į miegamuosius ir ūkinės paskirties patalpas.

Fasadui pasirinkta tradicinė, nuo lietaus ir saulės išdžiūvusios medienos danga. Ji būdinga ūkiniams pastatams, tad dažnai dengiama netvarkingai. Ši danga įgauna visai kitokį skambesį, kai būna kruopščiai ir tvarkingai suvesti pastato kampai, sąlyčio taškai su palangėmis ir angokraščiais. Stogui panaudota juoda skarda perima fasado lentų užduotą vertikalų skaidymą, taip pat suteikia pastatui solidumo, atsverdama gaivališką natūralaus medžio tekstūrą.

 

  

 

Interjere architektai laikėsi tos pačios idėjos ir pabrėžė funkcinius ūkinės trobos architektūrinius elementus. Sunkios medinės sijos atskirtos ir išryškintos atskiriant baltai dažytu gipsu. Balta spalva taip pat naudojama sienoms, o grindys įgauna artimą fasadui atspalvį. Esant tokiai neutraliai aplinkai, seni, istorijas menantys užsakovų baldai įgauna pagarbią alteraciją. Dėl modernios architektūros ir šiuolaikinio meno derinio bendras erdvės skambesys komunikuoja pagarbą tradicijai ir šiuolaikišką gyvenimo būdą, subtiliai atskleisdamas gyventojų asmenybę ir pomėgius.

 

Interjero nuotraukos:

 

Žurnalas: „Centras“