Pirmą
kartą šis tekstas publikuotas 2015 m. sausio mėnesį portale www.pilotas.lt.
Termino „Akvaurbanistika“ autorius – architektas Audrys Karalius.
Matas Šiupšinskas – praktikuojantis architektas, mokslinių ir publicistinių straipsnių autorius („Volume“, „Monu“, „Archifroma“, „Journal of Architecture and Urbanism“, echogonewrong.com ir t. t.). Domėjimosi laukas aprėpia (bet tuo neapsiriboja) miestų planavimo istoriją, masinės statybos raidą, būsto tipologijas, miesto morfologiją ir sovietinį architektūros paveldą. 2009 m. baigė VGTU architektūros studijas, o vėliau ten pat įgijo architektūros istorijos ir teorijos magistro laipsnį, dirbo architekto R. Paleko studijoje, stažavosi Liuksemburge, Danijoje ir Olandijoje, drauge su J. Reklaite rengė leidinio „Lietuvos kultūros gidas“ architektūros dalį. Šiuo metu studijuoja Vilniaus universiteto Istorijos fakultete.
„Kult Flux“ kultūros platforma. Vilnius, 2008-2012. Arch. Andrius Skiezgelas, Martynas Nagelė ir Aleksandras Kavaliauskas. Iliustracija Mato Šiupšinsko
Vilnius laikas nuo laiko pasiilgsta upės. Tiesiog ima ir vieną dieną visas šis ilgesys ištrykšta į eterį, užtvindo žiniasklaidą ir net iki televizijos atvilnija. Kadangi tai vyksta reguliariai, galime imti ir padaryti trumpą šios meilės istorijos išklotinę.
Vilnius su Neries upe santykiauja jau senokai, tačiau Vilnelei įtekėti į miesto gyvenimą sekasi kur kas sklandžiau nei Neriai. Galbūt dėl to, jog ties Vilnele gyvena „dailioškininkai“, jos pakrantėje galima rasti vieną kitą barą bei visokių spalvingų gyventojų.
Nerį, deja, sovietai kažkada nukanalizavo ir, įrėminę betoninėmis krantinėmis, iš jos padarė utilitarų griovį. Beje, šitoks technokratiškas mąstymas visame pasaulyje buvo nesvetimas XX a. antroje pusėje.
Marco Vermeulenas man pasakojo, jog ir olandai kadaise vandenį bandė pakinkyti, o dabar mokosi joti ant nekinkyto. Gyvenimas juos pamokė, kad griežta aplinkos kontrolė visgi nėra tokia veiksminga kaip mokėjimas gyventi įsiklausant į pačios gamtos diktuojamas taisykles.
Neries krantinė, Kaunas, 2014. Iliustracija Mato Šiupšinsko
PRIE NERIES ĖJO JAU BROLIAI NASVYČIAI
Neries ir miesto atskirtį mažinti siūlyta dar tebestatant viešbutį „Lietuva“ (apie 1970-uosius). Pievos ties Baltuoju tiltu vietoje broliai Nasvyčiai piešė įlanką, apie kurią knygoje „Architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai“ yra užsiminęs A. Mačiulis. Vandenyje atsispindinčios dešiniojo kranto vertikalės turėjo kurti miesto prie vandens įspūdį, greičiausiai pasiskolintą iš kokio plačiosios tėvynės didmiesčio. Deja, iš šios vizijos liko tik įlankos žiočių užuomazgos betono krantinėje priešais NDG.
Beje, vienu metu Nasvyčių eskizuose pasirodė ir Kreivasis transporto tiltas, kertantis Nerį į vakarus nuo Baltojo savo brolio.
NERIS PASKELBTA MIESTO AŠIMI, BET NEPANAUDOTA
2004-aisiais įvyko idėjinis architektūrinis – urbanistinis konkursas „Upė kaip miesto ašis“, kurį paskelbė Vilniaus miesto plėtros departamentas, o organizavo Lietuvos architektų sąjunga. Kas ten dalyvavo ir kuo viskas baigėsi, nežinau, nes tuo metu dar net studijų nebuvau dorai pradėjęs.
Pamenu tik R. Paleko pasiūlymą su jau minėtu Kreivuoju tiltu ir Nasvyčių idėjas tęsiančia sala žalios pievos vietoje. Buvo ten ir plastiškas „landmarkas“ patupdytas pakrantėje.
Tiek vieta, tiek jos ateitis atrodė visai kitaip nei šiandien, todėl ir konkurso idėjos per dešimtmetį moraliai paseno, o žmonės tą tuščią žalią lauką netikėtai ėmė ir pamėgo tokį, koks jis yra (pavyzdžiui, Jekaterina Lavrinec su Laimikis.lt ten ne vieną „Burbuliatorių“ yra surengusi).
Beje, ir pats R. Palekas naujose dešiniojo kranto vizijose po poros metų nebesiūlė nei Kreivojo tilto, nei salos, nei statinio pievos viduryje – tik žalią parterį, susipynusį su miestietišku viršutinės terasos gyvenimu.
Tačiau 2008-aisiais savo „landmarką“ toje vietoje nupiešė Zaha Hadid ir netruko užsitraukti vietos architektų nemalonę.
Jei atmintis nemeluoja, buvo ir dar vienos kūrybinės dirbtuvės, kuriose iškilūs architektai siūlė Neryje žaisti krepšinį, o varžybas žiūrėti nuo upės šlaitų. Ir, žinoma, – visokias rekreacijas su relaksacijom koncentruoti aplinkui. Manau, kad Andrė Baldišiūtė galėtų tiksliau apie tuos siūlymus papasakoti.
Diskusijos „Gyvenimas ant vandens“ skaidrė, Vilnius, 2009. Arch. Matas Šiupšinskas
PAKRANTĖMS REIKIA STRATEGIJOS, O NE BLIZGUČIŲ
Verta pastebėti, jog impulsyvus dėmesys upei sugrįžta kas kelerius metus ir, man regis, yra susijęs tiek su gamtos virsmais, tiek su politinio gyvenimo ciklais.
Pavasarį visi užsimano susikibę už rankučių pasivaikščioti pakrante ir tada upę baisingai pamilsta. „Kultflux“ iniciatyva net keletą metų buvo susirūpinusi kultūros stygiumi paupyje ir tada šiuo rūpesčiu persismelkė Lietuvos dizaino forumas bei žurnalas „Centras“. 2009 m. „Centras“ su Vytautu Gurevičiumi priešakyje surengė diskusiją „Gyvenimas ant vandens“, kurioje dalyvavo savivaldybės atstovai, keli architektūros grandai ir visokie žali trečiakursiai, kaip aš. Iš visų susirinkusiųjų vos vienas kitas atskyrė pelus nuo grūdų, o kiti paplojo vieni kitiems, pasižiūrėjo į spalvotus paveiksliukus ir išsiskirstė.
Mano pranešimas buvo apie tai, kad sugalvoti virtinę pakrantės funkcijų galima greitai, tačiau daug svarbiau atrasti strategiją, kaip jas visas sujungti į vientisą funkcionalų organizmą, kuris būtų glaudžiai sukibęs su miestu.
Nuo tada mano požiūris mažai pasikeitė: pakrantės funkcijų yra daug ir įvairių, jas įgyvendinti galima skirtingais metodais, bet visa tai bus bergždžias darbas, jei nebus galvojama apie visumą. Svarbu tiek kompozicinė visuma, tiek ir urbanistinė strategija, nes priešingu atveju turėsime tą pačia upę, apibarstytą pavieniais blizgučiais, nesuformuojančiais stiprių traukos taškų ir darniai funkcionuojančio organizmo.
Vlado Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“, Vilnius, 2014. Iliustracija Mato Šiupšinsko
PO 2009 m. UPĖ DINGO IŠ STRATEGŲ AKIRAČIO
Ar Vilniuje buvo ieškota upės strategijos? Atrodo, kad taip. 2009 m. pabaigoje savivaldybėje įvyko konferencija „Vanduo ir gyvenimas mieste“, po kurios buvo pasirašinėjamos rezoliucijos ir žadama nesustoti. Tačiau viskas aprimo ir tik dizaineris Vytautas Puzeras retsykiais pralinksmindavo pakrantę viena kita ryškiaspalve kėdute. Dar paupyje atsirado trys neblogos skulptūros, o po tiltais pakibo virtinė prastesnių.
Šiaip jau po 2009-ųjų susidomėjimas upės tema nuslūgo taip pat smarkiai kaip ir ekonomistų optimizmas. Pasak savivaldybės strategės Rūtos Matonienės, „detalieji planai pagyvinti Neries krantinę buvo pradėti rengti dar 2008 m., bet nebuvo aišku, ką ten daryti, nebuvo idėjų, todėl planavimo darbai sustojo“.
2012 m. UPĘ PRISIMINĖM GODŽIAI IR GAUSIAI
Ramybė baigėsi 2012–2013 m., kai lyg iš gausybės rago pasipylė meilės upei apraiškos. Ryškiausiai žybtelėjo neformalūs V. Ozarinsko, S. Paukščio ir S. Pilinkaus siūlymai pakrantėje statyti terasas ir plūduriuojančius namus. Savivaldybėje pasakota, kad šių idėjų pagrindu pradėti rengti detalieji planai, o vėliau bus skelbiamas konkursas.
Konkurso nesulaukėme, bet 2013 m. „Centras“ surengė parodą „Visų mūsų upė“, o 2014 m. Lietuvos architektų sąjungoje įvyko kūrybinės dirbtuvės „Tegyvuoja upė!“. Dar vienos kūrybinės dirbtuvės ir dar viena šūsnis pasiūlymų, panašių į tuos, kurie buvo siūlyti prieš dvejus, trejus ar penketą metų. Ruošdamasis 2015 m. rinkimams, Vilniaus meras Artūras Zuokas socialiniuose tinkluose pradėjo skelbti pakrantės gaivinimo „teazerius“ su šokančiais fontanais ir žiuželinio pirmuonio formos scenomis.
Tiesa, dar buvo Paulius Zavišos iniciatyva kurti pėsčiųjų ir dviračių trasą nuo Žvėryno iki Lazdynų. Pernai į upės gelbėtojų klubą stojo ir „a2sm“ architektai. Jiems pavyko įrengti visai neblogą „Barclays“ paupio terasėlę, o architektas Justinas Dūdėnas Valakampiuose, prie Ruperto menų inkubatoriaus, įtaisė originalų keltą.
Srovinis keltas, Vilnius, 2014. Arch. Justinas Dūdėnas. Iliustracija rupert.lt
IDĖJOS KARTOJASI, PROJEKTAI GLUDINAMI
2015 m. pradžioje pasirodę „Vilniaus plano“ akvaurbanistiniai projektai buvo prifarširuoti tokių pačių funkcijų, kurios ore sklando jau gerą dešimtmetį (krantinės terasavimas, vandens transportas, scena ant vandens, amfiteatrai, komercinės ir visuomeninės patalpos krantinėje arba virš jos ir t. t.). Tačiau pristatymuose apie strategiją beveik nešnekėta. Vienas toks pristatymas vyko lapkričio 26 d. „Gėlių paviljone“. Susirinkusi publika pažėrė projekto autoriams nemažai nepatogių klausimų, bet pakrantės vizijos po renginio nepulta taisyti.
Paupio tema Vilniuje gavo naują postūmį po 2015 m. savivaldybių tarybų ir merų rinkimų. „Vilniaus plano“ projektas niekur nedingo, bet jis buvo peržiūrėtas, nuvalyti keisti blizgučiai, gerokai sumažinta sąmata ir surengtos dar vienos kūrybinės dirbtuvės, bet šį kartą skirtos verslui ir bendruomenėms įtraukti į upės kūrimo procesą.
Šiuo metu savivaldybė žada, kad iki 2020 m. pavyks prikelti paupį ir suformuoti kokybiškas viešąsias erdves, įrengti dviračių ir pėsčiųjų takus, sutvarkyti infrastruktūrą. Džiugina tai, kad Vilniaus plano projektas gerokai patobulėjo. Iš atgarsių susidaro įspūdis, jog daugiau dėmesio buvo skirta funkciniam upės integravimui į miestą, kad įsiklausoma į urbanistų pastabas ir į diskursą įtraukiamos bendruomenės. Pakrantėje ketinama palikti teritorijų ateities plėtrai ar miestiečių iniciatyvoms, tad reikia tikėtis, jog krantinė taps gyva ir gebančia keistis Vilniaus erdve, kad joje išliks vietos neužstatytai žaliai pievai ir spontaniškiems nutikimams.
Atrodo, kad, tęsiant Neries krantinių projektą, su utilitariais klausimais imta tvarkytis gana neblogai, bet visada yra kur tobulėti. Labiausiai neramina tai, kad vis dar nėra aiški aplinkos dizaino autorystė, todėl pasiūlymas neturi savo kūrybinio braižo. Tai, ką matome šiandien, yra gera pradžia, bet paupio erdvėje tikrai turėtų atsirasti šiek tiek konceptualaus, autorinio dizaino, natūraliai įsiliejančio į miesto pasakojimą ir šiuolaikiškai jį papildančio. Norisi ne pompastikos, o sveikos architektūrinės ambicijos, kuri padėtų dar ryškiau atsiskleisti vietos potencialui.
KAS SVARBU?
Pakrantės yra opi tema, todėl natūralu, jog pirmiausia ji naudojama politinei reklamai. Aš lyg ir turėčiau džiaugtis, kad upė vis sulaukia dėmesio lavinos (beje, šią vasarą Vilniuje vyks studentų idėjų konkursas „Sikon“ skirtas upių temai), bet taip būna ne visuomet. Prieš imantis didesnių veiksmų, svarbu atsakyti į klausimą, kokios upės norime: tik žavaus „inkliuzo“ miesto kūne ar pilnavertės jo kasdienybės dalies, turinčios savo funkcijas, pasakojančios istoriją ir įtraukiančios kiekvieną dieną, o ne tik progai ištikus.
Niekam ne paslaptis, kad paupyje gali atsirasti daugybė funkcijų. Taip pat seniai aišku, jog pakrantę verkiant reikia sutvarkyti tam, kad ji turi būti patogi ir saugi miestiečiams. Apie tai kalbama seniai. Tačiau vis dar mėgstama džiaugtis sutvarkytomis dangoms, o ne konceptualiomis idėjomis, kaip ši erdvė atrodys, ar stipriomis analizėmis, padėsiančiomis čia pritraukti naujų funkcijų. Juk daug kas priklauso nuo to, kaip bus kuriamas šios vietos pasakojimas, kokiu turiniu bus užpildyta aplinka.
Lengviausia pasiūlyti pakrantės blizgučių: scenų ant vandens, upės tramvajų ar šokančių fontanų. Žinau, kad tai lengva, nes pats jų nesunkiai esu prigalvojęs. Gerokai sunkiau parengti išsamią strategiją, kurioje atsispindėtų siūlomų funkcijų ryšiai su aplinkinėmis teritorijomis, erdvinis scenarijus, traukos taškų analizė ir t. t. Reikia tikėtis, kad iš praeities klaidų buvo pasimokyta ir dabartinis projektas šią ilgą meilės istoriją atves iki sėkmingos kulminacijos, o ne ūkiško „greituko“.
Žurnalas: „Centras“