Viešnagė architektės Rūtos Jurevičienės namuose

Visuomet smagu nors akies krašteliu žvilgtelėti, kaip gyvena šalies architektai ir interjero dizaineriai. Jie kuria interjerus savo užsakovams, tačiau smalsu, kokius sprendimus, žinodami daugybę techninių galimybių, taiko savo namų interjeruose. Architektė Rūta Jurevičienė mielai sutiko atverti savo 51 kv. m. ploto trijų kambarių buto duris ir papasakojo ne tik apie savo buto interjerą, bet ir atskleidė ne vieną praktišką patarimą, kaip sėkmingai įsirengti mažą būstą. Papasakokite, kas lėmė Jūsų profesinį pasirinkimą? Ar architekte būti svajojote nuo pat vaikystės, ar nutarėte ja tapti vėliau? Nuo pat vaikystės buvau labai kūrybinga, tačiau tuomet save įsivaizdavau grojančią fortepijonu, dalyvaujančią koncertuose... Dvyliktoje klasėje, gavusi rankos traumą, supratau, kad muzikos srityje maksimaliai savęs realizuoti negalėsiu, tad skubiai turėjau pasirinkti kažką kitą. Studijuoti architektūrą pastūmėjo tai, kad visą gyvenimą augau statybose. Nors mano tėvai nieko bendro neturi su architektūra, interjero dizainu, jie nuolat keitė namus, darė remontus, vis kažką naujo įgyvendindami. Stebėti tokias permainas man labai patiko, todėl, manau, kad tai turėjo įtakos mano pasirinkimui.

O kodėl baigusi architektūrą pasirinkote interjero dizaino kryptį?

Dar studijuodama antrame architektūros specialybės kurse, supratau, kad architekte nebūsiu. Man daug įdomiau dirbti su interjerais nei su eksterjerais. Aš iki šiol manau, kad vyrai yra geresni architektai nei moterys, todėl šią sritį palieku jiems.

Kodėl, Jūsų nuomone, vyrai geresni architektai nei moterys?

Vyrų ir moterų mąstymas, paskirtis skiriasi iš prigimties. Vyrai mato viską plačiau, galvoja strategiškai, o moterys daugiau dėmesio skiria įvairioms smulkmenoms, detalėms. Pavyzdžiui, vyras niekada nesuprojektuos patogios virtuvės, jei joje nepraleidžia daug laiko, nesukurs aplinkos, palankios šeimai, jei daug laiko nepraleidžia su šeima ir nežino, kokios veiklos namuose vyksta nuo ryto iki vakaro... Be to, neretai iš pažįstamų interjero dizainerių, vyrų, tenka išgirsti, kad jiems patinka planuoti erdves, rūpintis pagrindiniais interjero akcentais, bei kai ateina laikas rinkti užuolaidas, dekoro elementus, jie stengiasi to išvengti.

Nors interjerų kūrimo srityje dirbate 16 metų, viešoje erdvėje sudėtinga rasti Jūsų darbų pavyzdžių. Papasakokite, kokius interjerus kuriate?

Manau, tikram profesionalui nėra nei vieno interjero stiliaus, kurio jis negalėtų realizuoti. Taip pat nėra negražių daiktų, negražių spalvų... Tereikia juos tinkamai pritaikyti.

Aš pati dažniausiai kuriu šiuolaikinius, skandinaviškus interjerus, nors jie nėra tokie išgryninti. Visuomet astižvelgiu į jį užsakiusį žmogų, jo gyvenimo būdą, todėl ir interjerai yra labai organiškai ir natūraliai pritaikomi konkretaus žmogaus poreikiams, o ne daromi tik siekiant atspindėti vieną ar kitą stilistiką. Atsižvelgdama į savo asmeninę patirtį, siekiu, kad interjerai būtų nesunkiai pritaikomi ar keičiami priklausomai nuo permainingų užsakovų gyvenimo vingių.

Įdomu tai, kad kurdama interjerus, didelį dėmesį skiriate mažiems būstams. Kodėl nutarėte specializuotis šioje nišoje?

Viskas šioje srityje prasidėjo ne nuo užsakovų, bet nuo manęs pačios. Labai norėjau gyventi savarankiškai, todėl įsigyjau vos 36 kv. metrų butą. Norai buvo begaliniai, vietos mažai, finansai riboti, tačiau į tuos 36 kv. metrus aš sutalpinau viską, apie ką svajojau. Tame mažyčiame bute turėjau atskirą drabužinę, vonią su langu, atskirą sanitarinį mazgą, miegamajį, svetainę, valgomąjį stalą, virtuvę ir net židinį. Ir galiu pasakyti, kad tai nebuvo „urvas“.

Būtent tie iššūkiai, su kuriais susidūriau, kurdama interjerą sau, galimybės iš neįmanomo padaryti įmanoma, mane ir paskatino kitiems kurti intrerjerus mažose erdvėse.

Mažų būstų savininkai neretai taupo pirkdami tokius butus, tačiau vis daugiau dėmesio ir lėšų skiria būstui įrengti – visa tai patiki profesionalų rankoms. Sakykite, kas, Jūsų nuomone, lemia tokią gyventojų elgseną ir kokius pranašumus jie įgauna gyvendami specialisto kurtoje aplinkoje?

Kuo mažesnę erdvę žmogus perka, tuo labiau turėtų pagalvoti apie interjero dzianerio paslaugas ar bent jau konsultaciją. Didelėje erdvėje geriau ar blogiau užsakovas pats viską gali susidėlioti, o mažoje erdvėje labai svarbu, koks daiktas yra kur padėtas, nes čia svarbus ne kiekvienas centimetras, o kiekvienas milimetras. Netinkamas sprendimas ar daiktas mažoje erdvėje vėliau gali labai trukdyti.

Aš visuomet savo užsakovams, kurie turi mažus butus, sakau, kad jie nenustotų svajoti, galvodami apie tai, kokių namų nori. Jie turi išsakyti visus norus visai negalvodami, ar tai įmanoma padaryti, nes mes, specialistai, įprastai sugebame daug daugiau nei žmogus įsivaizduoja ir turime pasiūlyti jam tai, ko visai nesitiki.

Jei kalbėtume apie kainą, kiekvienas interjero dizaineris įvardija savo kainą už kvadratinį metrą nuo... iki. Kuo kvadratinių metrų objekte mažiau, tuo kaina yra didesnė. Ir atvirkščiai. Tačiau to nereikia bijoti. Samdydamas interjero dizainerį, užsakovas gauna 100 proc. rezultatą, o jei taupo ir pirkdamas, ir įrengdamas butą, tai rezultatas bus pasiektas tik apie 50 proc. Profesionalo paslaugos – tai ilgalaikė investicija, sukurianti geresnę gyvenimo kokybę.

Dar vienas svarbus aspektas, kad maži butai gana dažnai būna tarpinė stotelė užsakovų gyvenime. Juos perka jauni žmonės, viengungiai, išsiskyrusios poros ir pan. Kuomet prie kažkokios erdvės yra „prisilietęs“ specialistas, ją realizuoti už gerą kainą – perparduoti, išnuomoti – yra daug lengviau.

Sau sukūrėte jau ne vieną interjerą. Sakykite, ar profesionalui lengva kurti namų aplinką sau?

Tai visai atskira respublika. Dirbti su užsakovais ir kurti interjerą sau yra du visiškai skirtingi dalykai. Su užsakovais dirbu sistemingai, su jais susipažinusi, pajautusi jų gyvenimo būdą, išklausiusi poreikius... O kurti interjerus sau labai sudėtinga, nes žinau daug įvairių galimybių, daug sprendimų jau esu mačiusi.

Šiuo metu su vaikais gyvenate trijų kambarių bute. Kaip apbibūdintumėte šiuos namus, jų interjerą?

Pasakysiu paprastai – tai yra „Mūsų“ namai. Čia yra viskas taip, kaip mes norime, kaip mums patinka. Čia viskas mūsų išgyventa, čia yra mūsų jausmai, energija, buvimas.

Į šį butą įsikėlėte prieš keletą metų. Papasakokite, koks jis buvo, kai čia atėjote pirmą kartą ir kaip pasikeitė?

Butas pasikeitė kardinaliai. Ieškodama buto, didelį dėmesį kreipiau ne tik į kvadratūrą, bet ir langų kiekį pagal kvadratūrą. Man labai patiko, kad šis butas buvo ilgas ir jame daug langų, todėl jį pirkti nuspręndžiau čia pabuvusi vos 5 minutes. Tuomet visai nežiūrėjau į buto įrengimą, nes žinojau, kad ir kokį butą nusipirkčiau, vis tiek reikės viską griauti ir keisti.

Atėjusi čia radau niekada neremontuotą seną butą, kuriame buvo tradicinis koridorius, senovinė vonia, pakeisti tik du langai... Akivaizdus buto minusas buvo jo aukštis, todėl teko ieškoti įvairių sprendimų. Perplanuodama erdves norėjau, kad pati turėčiau atskirą kambarį, kad dukra turėtų atskirą kambarį ir kad būtų bendra gyvenamoji erdvė. Po devynių mėnesių buvo pasiektas rezultatas, kokio norėjau. Kurti interjerą iš naujo – labai samagu. Taip, šis procesas iškankina, išvargina, bet tuo pačiu suteikia ir labai daug pozityvių emocijų.

Gyvenamojoje zonoje yra bendra virtuvė ir svetainė, kurias skiria „sala“. Papasakokite, kodėl pasirinkote būtent tokį sprendimą?

„Salos“ sprendimą virtuvėje rinkausi sau, tačiau, jei yra nors ir menkiausia galimybė, rekomenduoju jį ir savo užsakovams. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tai labai patogus ir ergonomiškas sprendimas. „Sala“ virtuvėje mažiausiai vargina šeimininkę, nes tarp vyryklės, plautuvės ir šaldytuvo sudaromas taisyklingas trikampis ir viską labai patogu pasiekti.

Žinoma, aš dar labai norėčiau turėti valgomąjį stalą, tačiau kol kas jo teko atsisakyti. Dabar virtuvės „sala“ puikiai tarnauja ne tik kaip patogus didelis stalviršis maistui gaminti, bet ir kaip valgomasis stalas.

Virtuvės spintelių apatinėse lentynose matome ne įprastus buitinius rakandus, o knygas, suvenyrus, kuriuos matyti tokioje vietoje gana netikėta... Kas paskatino pritaikyti tokį netikėtą sprendimą?

Kadangi tai ne tik virtuvė, o gyvenamasis kambarys, jame panaudojau sprendimus, kurie nebūtinai būdingi tradicinei virtuvei. Kuomet virtuvė ir svetainė yra bendroje erdvėje, virtuvė turi būti maksimaliai nutolusi nuo tradicinio savo įvaizdžio. Dėl to visi buitiniai daiktai yra paslėpti uždarose spintelėse, o atvirose lenktynose yra daug įvairių knygų.

Papasakokite, kas Jums buvo svarbiausia kuriant apšvietimo sprendimus?

Šio buto lubos labai žemos, todėl iš karto buvo aišku, kad interjere lubiniai šviestuvai bus tik ten, kur yra būtina. Taip bendroje zonoje, virš „salos“, atsirado pakabinamas šviestuvas, nes norėjau, kad ši vieta turėtų aliuziją į valgomąjį stalą. Po ilgų paieškų nepavyko rasti tokio kabančio šviestuvo, kokio norėjau, todėl stalinei lempai pakeičiau gaubtą – ją apverčiau, pakabindama virš „salos“.

Taip pat daug dėmesio skyriau jaukiam zoniniam apšvietimui, kuris sklinda nuo įvairių paviršių. Jis yra daug jaukesnis nei lubinis ir padeda namuose sukurti skirtingas nuotaikas. Pavyzdžiui, negalėdama pašalinti radiatoriaus vamzdžio, ant jo pridėjau keletą šviestuvų, kurie puikiai tinka skaitymui.

Interjere naudojote daug baltos spalvos: pradedant gyvenamąja zona, vonios kambariu ir baigiant miegamuoju. Ar tokio sprendimo tikslas buvo vizualiai padidinti nedidelę erdvę, ar tiesiog Jums labai patinka ši spalva?

Aš nežinau nei vieno gero dizainerio, kuriam ši spalva nepatiktų. Man labai patinka balta, apskritai nelabai mėgstu daug spalvų. Pavyzdžiui, tai, kad mano namuose atsirado mėlynas kampas – stebina net mane pačią (šypsosi). Galbūt atėjo gyvenimo laikotarpis, kai panorau šiek tiek spalvingesnių namų. O šiaip visada stengiuosi daugiau dėmesio skirti medžiagai, faktūrai, formai. Blizgus-matinis, šiurkštus-švelnus – naudodama skirtingus paviršius kuriu interjerų nuotaiką daug dažniau nei pasitelkdama daug spalvų.

Kita vertus, balta yra pati teisingiausia sienų spalvų. Ji mažiausia įpareigoja, su ja lengviausia gyventi, ji šviesiausia, o tai ypač palanku labai mažoje erdvėje. Ir visai nesutinku su manančiais, kad baltos sienos yra nepraktiškos ir teplios. Lygiai taip pat tepli yra persikinė spalva ir visos kitos, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į patį sienos paviršių. Jei siena yra itin lygi, tada ant jos gali matytis kiekvienas įbrėžimas, tačiau aš prioritetus teikiu nelygiam ir praktiškam paviršiui, kurį labai lengva prižiūrėti. Be to, nereikia baltai dažyti sienų, kurios yra „tranzitinės“, pavyzdžiui, siauras koridorius, nes tada jos tikrai dažnai tepsis.

Miegamajame taip pat nevengiau baltos spalvos, nes, manau, kad čia nuotaiką reikia kurti kitais dalykais, o ne spalvomis. Būtina blaiviai įvertinti miegamojo funkciją. Miegoti įprasta tamsoje ir tada jau didelio skirtumo nėra, kokia spalva yra aplinkui. Kai kambaryje teisingai suprojektuotas apšvietimas – ta balta spalva net ir miegamajame tampa labai jauki.

Kas Jūsų nuomone namams suteikia „gyvybės“?

Nors mes, interjero dizaineriai, sukuriame interjerus, juos turi užbaigti patys užsakovai, suteikdami jiems „gyvybės“. Tam galima naudoti šeimai brangius ir ją atspindinčius daiktus.

Nors pati esu iš tų žmonių, kurie namuose mėgsta paslėpti viską, tačiau, siekdama, kad tuščios lentynos neprimintų baldų parduotuvės, jas užpildau mūsų šeimai brangiais daiktais.

Ačiū už pokalbį.

Parengė: Agnė Jakubonė

Nuotraukos: Dariaus Gumbrevičiaus

Žurnalas: interjeras.LT pataria