Bauhauzui 100

 

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės
Fotografijų autorius: Vaidotas Darulis

 

2003 m. UNESCO kultūros paveldu pripažintas Tel Avivas pasižymi įstabia bauhauzo architektūros istorija, dėl kurios uostamiestis įgijo baltojo miesto (angl. The White City) vardą, o vietiniai su pasididžiavimu įvardija jo estetiką kaip unikalią bauhauzo kryptį, atsiradusią dėl neįprastų politinių aplinkybių.

 


Viskas prasidėjo 1930 m., kai Hitleris, įgavęs valdžią, norėjo uždaryti Bauhauzo mokyklą Berlyne ir taip tikėjosi nutraukti, anot nacių, „išsigimusią minimalizmo įtaką“. Akademinė meilė naujoms technologijoms ir minimalizmo doktrinai kirtosi su tuomet aukštinamu klasicizmu, tačiau Bauhauzo mokyklos uždarymas sukėlė priešingą efektą. Toks poelgis paskatino ir išbarstė ideologijos skleidėjus po visą pasaulį ir šitaip sudarė sąlygas stilistikai sklisti už Vokietijos ribų.

Bauhauzo pradininkas, profesoriaus Walteris Gropius, tapo Harvardo universiteto architektūros departamento galva, Hannesas Meyeris plėtojo idėjas SSRS, o Ludwigas Miesas van der Rohe tapo vedliu Čikagos Ilinojaus technologijų institute. Unikali estetika plito po pasaulį ir smelkėsi į vis daugiau meno sričių. 700 studentų, tarp kurių žymieji Arieh Sharonas, Munio Gitai Weinraubas, Shmuelis Mestechkinas ir Shlomo Bernsteinas, grįžo į Izraelį (tuometinę Palestiną) ir pradėjo aktyviai formuoti miesto charakterį. 

 

  


XX a. Tel Avivo gyventojų skaičius sparčiai augo, nes dėl susidariusios politinės situacijos žydų tautybės žmonės masiškai palikinėjo savo nekilnojamąjį turtą Europoje ir bėgo į saugų prieglobstį. 1920 m. Tel Avive buvo apie 2 000 gyventojų, o iki dešimtmečio pabaigos skaičius išaugo iki 40 000, taigi miesto architektams reikėjo spėriai kurti gyvenamąsias vietas. Pasitaikė reta galimybė: sukurti miestą nuo pat pamatų. Būtent todėl čia išdygo daugiau nei 4000 bauhauzo stiliaus pastatų – tokiu kiekiu vientisos stilistikos statinių negali pasigirti joks kitas pasaulio kampelis. 

Bauhauzo stilistika pasižymėjo ne tik estetika, subtilumu, spalva, unikalia išraiška, forma. Ši architektūra buvo itin funkcionali – nesudėtingos konstrukcijos lėmė greitas statybas ir menkus kaštus. Tuo metu žmonės neišgalėjo išlaidauti, nes daugelis spruko saugodami savo gyvybę, palikę visus turtus ar santaupas. Stiklo statybose vengta dėl kaitrios saulės, o langai daug kur apsaugoti įgilintais, šešėlį suteikiančiais balkonais. Balkonai tapo pagrindiniu būdu sukurti horizontalių plokštumų, formų ritmiką, geometriją, šešėlių piešinius. Maži langai neįleido saulės į patalpas, o pastatų kilstelėjimas kolonomis nuo žemės leido sudaryti Viduržemio jūros vėjo gūsių srautus, atvėsinančius žemutinį aukštą, o po kybančią dalimi įrengti žaliuosius sodus. Plokšti stogai leidžia ten džiauti skalbinius, kaitinti vandenį ir rengti susibūrimus, o Le Corbusier turėjo idėją juos dar ir apželdinti. 

 

 


Nauja estetinė koncepcija tiek architektūros, tiek dizaino srityje tapo universalia. Kruopščiai apgalvotos proporcijos, subtilumas, detalumas, atida iki šiol diktuoja dizaino madas ir verčia atsigręžti, permąstyti, pasisemti idėjų ir jas tobulinti. Unikali bauhauzo istorijos legenda tapo neatsiejama visose meno srityse, kurią lengviausia pajusti būtent baltajame mieste, Tel Avive.

Nuotraukų galerija: 

     

Žurnalas Centras