Dizainerė Eglė Jagelavičiūtė: „Niekada nemaniau, kad būsiu interjero dizainerė“


Parengė Žydrė Dargužytė
Nuotraukos Snieguolės Leonavičiūtės, Leono Garbačausko

 

Interjero dizainerė Eglė Jagelavičiūtė

 

 

 

Eglė Jagelavičiūtė – interjero dizainerė iš Kauno, visada siekianti geriausių rezultatų. Nors oficialiai jos studija duris atvėrė visai neseniai ir laikinosios sostinės padangėje ji vis dar yra savo nišą interjero dizaino srityje bandanti rasti kūrėja, jauna ir ambicinga moteris nesėdi rankų sudėjusi. Ji stažuojasi užsienyje, nuolat ieško naujovių, kad galėtų jas pritaikyti Lietuvoje, dirbdama su savo užsakovais. Eglei tai tikrai atsiperka, mat klientų pasitenkinimas atliktu darbu dovanoja naujų galimybių – rekomendacijos vėl užkuria darbų variklį. Taip ir bėga dienos, jaukiai stebint senamiestį ir ieškant tinkamiausių interjero dizaino sprendimų.

 

 

Egle, Tavo studija „Interija“ Kaune duris atvėrė kiek daugiau nei prieš metus, o Tu jau darbų verpetuose...

Tikra tiesa. Laikas bėga greitai. Nepaisant to, kad mano studija oficialiai įkurtuves šventė tik pernai, aš aštuntus metus kuriu privačius ir visuomeninius interjerus Lietuvoje bei už jos ribų. Nedideli audinių gabalėliai, medžiagų ruošiniai, katalogai, eskizai, plytelių gabalėliai ir spalvų gamos ant studijos stalo ir lentynos atrodo kaip žaismingos figūrėlės. Tai – mano stichija. Norint iš jų sukurti bendrą interjero konceptą, vaizduotė ne visuomet padeda, kartais reikia gebėjimų įtikinti užsakovą savo, kaip kūrėjos, tiesa ir bendra projekto idėja.

Ar buvo sunku rasti tinkamą vietą tokio pobūdžio veiklai?

Tikrai taip, neslėpsiu, kol radau, teko veikti net keliose skirtingose vietose. Norėjosi savos erdvės, kad galėčiau ateiti ir išeiti kada noriu. Atsikrausčiau netoli Laisvės alėjos, kai mažos geros idėjos buvusiose patalpose jau nebetilpo. Mano studija įsikūrusi beveik pačiame miesto centre. Vieta užburia, nes išėjusi iš studijos patenku į terasą: joje smagu įsitaisyti krėsle ir gerti kavą. Visai greta teka Nemunas. Pritrūkus kūrybinių minčių ar tiesiog norint pailsėti, jis ranka pasiekiamas.

 

 

Kaip vyko kūrybinės dirbtuvės įrengimo procesas?

Viziją turėjau nuo pat pradžių. Spalvos gimė netikėtai atradus tapetus su neįpareigojančiais aukso motyvais. Tapetai jau tada, kai pirmą kartą paėmiau juos į rankas, dvelkė santūria ir elegantiška prabanga. Visame interjere dominuoja prigesinti pilkšvi, rusvi atspalviai. Juos išryškina aukštos baltos grindjuostės, didelis juodas darbo stalas, suderintas su tonuotu dūmo spalvos veidrodžiu, sustiprinančiu erdvės ir prabangos pojūtį. Išskirtinumo suteikia gausiai drapiruotos užuolaidos – jos tarsi perteikia prancūziško stiliaus nuotaiką. Lubose išsaugotos betono perdangos žaismingai išryškina likusius elementus.

Kai klausau Tavęs, atrodo, kad viskas taip paprasta ir aišku. Ar toks pat aiškus buvo ir apsisprendimas tapti interjero dizainere?

Niekada nemaniau, jog ja tapsiu, tačiau visuomet traukė menai, norėjosi specialybės, kuri leistų jaustis komfortiškai: kad darbas nebūtų tik sausas minčių generavimas. Tiesą sakant, bijojau užstrigti rutinoje tarp keturių sienų mažame kabinete. Architektūrą atmečiau, nes niekada nelaikiau savęs stipria matematike. Viskas prasidėjo dešimtoje klasėje. Mokykloje ėmė dėstyti reklamą. Iš mokytojos gavau pasiūlymą dalyvauti dizaino konkurse ir atstovauti mūsų mokyklai. Buvo bemaž 100 dalyvių, jokios vietos neužėmiau, bet gavau geriausią apdovanojimą – tikslą tapti dizainere. Pradėjau mokytis piešimo, kompozicijos, tapybos.

 

   

 

Prie kokių projektų dirbi šiuo metu ir koks interjerų stilius Tau priimtiniausias?

Dauguma projektų – gyvenamieji namai. Vieni didesni, kiti – mažesni, vieni Lietuvoje, kiti – už jos ribų. Dirbu daug, kad kiekvienas interjeras būtų unikalus. Gal ir yra keletas tik man įprastų detalių, vis dėlto gero interjero filosofija yra pojūtis, apimantis ne tik detalių, bet ir stambių funkcinių sprendimų visumą. Svarbu pajusti užsakovą, įsiklausyti į jo poreikius, suprasti norus, gyvenimo būdą, užmojus ir nukreipti geriausio rezultato link.

Kaip sekasi įtikinti klientus dėl vienokių ar kitokių savo sprendimų?

Kiekvienas naujas objektas ir klientas – tarsi naujas rebusas ir tam tikros problemos sprendimas. Darbas su užsakovu interjero dizaino srityje – tai menas sukurti, įtikinti ir pagrįsti, o paskui – įgyvendinti. Daugumą žmonių kankina nežinomybė, ar tikrai tam tikri elementai derės, ar nebus per daug drastiški, o gal kaip tik bus per daug ramūs. Bet po tokios įtampos visada ateina diena, kai užplūsta laimė ir dėkingumas. Mes, kūrėjai, brėždami ant balto popieriaus lapo matome galutinį rezultatą, detales, puošmenas. Mintys generuojasi minučių tikslumu. Dažnai atsigulusi vakare į lovą perbėgu mintimis dienos įvykius ir jau kuriu tolimesnius planus: kaip tarpusavyje suderinsiu iš pirmo žvilgsnio galbūt visai netinkančius geometrinius ar raštuotus audinius, kaip prie jų priderinsiu juodą smulkią briauną ar apvadą, kokios spalvos intensyvumo sofą ar kilimą pasirinksiu.

 

 

Su kokiais klientais labiausiai patinka dirbti?

Be abejo, su tais, kurie visiškai atsiduoda į kūrėjo rankas. Tada ir jaučiuosi geriausiai – idėjos kunkuliuoja savaime, norisi pasiūlyti ir vieną, ir kitą, tada dar – trečią galimybę. Matau, kaip blizga užsakovo akys, kai pateisinu jo lūkesčius. Patinka matyti ir sekti procesą, stebėti, kaip keičiasi užsakovo emocijos projekto eigoje. Pradėjus dirbti reikia daug ką paaiškinti klientui, juk daugelis nežino, kokias medžiagas geriausia pasirinkti, kokie galimi santechnikos variantai, kokios spalvos vyrauja. Projekto pabaigoje visad aptariame patirtus iššūkius ir geriausius sprendimus.

Kokios interjero dizaino tendencijos aktualios šį rudenį?

Dominuoja ryškios spalvos, rašalo mėlyna, spyglio žalia, taip pat prigesinta pelenų, rožinė. Vėl į madą grįžta medis. Daug dėmesio skiriama moderniam eklektiškam stiliui. Užsakovai nebebijo drąsių sprendimų ir ryškių spalvų. Investuoja į detales ir interjero priedus, didesnį dėmesį teikia tekstilei. Daug dėmesio skiriama netaisyklingoms formoms, jų tarpusavio derinimui.

Ar dažnai kreipiasi užsakovai, jau turintys aiškią viziją?

Dauguma užsakovų turi savo įsivaizdavimą ir požiūrį į tam tikrus dalykus. Tai nėra blogai, atvirkščiai – leidžia pasirinkti dizainerį, kuris geriausiai atliks darbą.

Ar, atsiradus studijai, patiri daug konkurencijos?

Konkurencija, be abejo, yra. Ji reikalinga tam, kad atsirastų jėgų nesilygiuoti į nieką kitą, kad būtum autoritetu sau pačiam ir įkvėpimo šaltiniu kitiems.

 

 

 

Ką Tau reiškia posakis „sėkminga moteris interjero dizaino srityje“?

Man tai reiškia atsakingą ir klientų vertinamą darbą, nuolatines pastangas būti kitokiai. Juk ne veltui sakoma, kad po sunkaus darbo laukia saldūs vaisiai. Čia matematika labai paprasta. Jei patenkinsi užsakovo lūkesčius, atidirbsi kaip profesionalas nuo pradžios iki pabaigos, žmogus tave rekomenduos kitiems. Stengiuosi generuoti naujas idėjas, jų semtis už Lietuvos ribų vykstančiose parodose, kad parsivežčiau ir pasiūlyčiau kažką originalaus ir nematyto užsakovui.

Kaip vertini interjero dizaino konkursus Lietuvoje?

Esu ne viename jų dalyvavusi, tad susiformavau tam tikrą nuomonę. Kelia abejonių balsavimas už dalyvius, nes dažnai renkamas balsų kiekis ir neatsižvelgiama į darbo profesionalumą bei idėjos originalumą. Esu už tai, kad tokius konkursus generuotų ir už darbus balsuotų profesionalūs specialistai iš užsienio. Be abejo, Lietuvoje yra gerbiamų meistrų, kurių darbais galima didžiuotis. Visuomet laikiausi nuomonės, jog geras specialistas niekada neafišuos savo darbų ir juo labiau savęs paties. Tikras profesionalas iš esmės yra nematomas, paprastas, niekuo neišsiskiriantis žmogus. Už jį kalba tik jo darbai. Jie yra tos didelės žuvys mažuose vandenyse.

Kas Tavo mokytojai?

Geriausias ir ištikimiausias mokytojas yra pats gyvenimas ir jo duotos pamokos. Nesvarbu, ar jos geros, ar blogos. Tik dėl jų mes tampame tokie, kokie šiandien esame

 

   

 

Ar interjero dizainerio dienos viena į kitą panašios?

Diena kaip ir žmonės – nenuspėjama. Būna, kad sudėtinga ir sunki dienotvarkė susidėlioja lengvai, o kartais ramią ir paprastą dieną  sujaukia chaoso verpetai. Tada tenka viską mesti ir važiuoti gelbėti situacijos. Įprastai atėjusi ryte į studiją pasidarau puodelį juodos kavos. Peržvelgiu darbotvarkę, atsakau į elektroninius laiškus. Tuomet darbas po darbo, susitikimas po susitikimo....

Kas Tavo darbe Tau labiausiai patinka?

Esu laiminga, jog galiu išvengti rutinos. Dažnai ryte nubudusi net neįsivaizduoju, kaip baigsis diena. Pavasarį, kai visą sezoną su kolega vedėme laidą apie interjerą ir statybas, diena prasidėdavo su aušra ir baigdavosi sutemus. Tada, kai visi po darbų važiuodavo namo pas šeimą, aš keliaudavau į antrą „pamainą“.

Egle, kas yra sunkiau – kurti savus ar svetimus namus?

Savus. Man iki tikrų namų dar toloka. Mes, kūrybiški žmonės, visuomet atrasime neišnaudotų nišų. Ne išimtis ir aš. Vis kažką tobulinu. Čia kaip metų laikai – kai už lango šalta, norisi jaukumo: tuomet tempiu į namus žvakes, smilkalus, kvepalus, keičiu dekorą. Kai šilta, norisi lengvumo jausmo – neperkrautos estetikos, gaivos ir žalumos. Tada atsiranda gėlių, nes akys ilgisi spalvų.

 

 

Kokie žmonės Tave įkvepia?

Tie, kurie moka padėkoti, yra atsidavę savo veiklai, skatina augti, neužmigti ant laurų, nesustoti ten, kur esu. Be viso to, įkvepia kelionės, jose atrasta architektūra, sodrus kavos skonis, miesto kvapas, ten gyvenančių žmonių išskirtinumas, nebijojimas  kurti ir būti savimi. Paryžius, Milanas – tai miestai, kurie pakelia dvasią. Gera sėdėti centre esančioje kavinėje, žvelgti pro langą į ten gyvenančius žmones: tuomet savaime norisi liesti ir užuosti tekstilę, seno marmuro stalą ir iš rankų nepaleisti porcelianinio puodelio. Po tokių mielų mažų ritualų, kai laikas su savimi tampa didžia švente, grįžtu pasisėmusi neįtikėtinos laimės ir pozityvumo, noro kurti. Tuomet spalvos, faktūros, jų kombinacijos liejasi laisvai – tik leiskite man kurti!

Kokia esi? Jei atsiribotum nuo savęs kaip kūrėjos, ką apie save pasakytum?

Esu svajotoja. Mėgstu viską daryti savaip. Žurnalus ir laikraščius pradedu vartyti nuo galo: pabaigai pasilieku geriausius straipsnius ir reportažus. Valausi dantis vaikščiodama po namus, kad tik ilgai nereikėtų stovėti vienoje vietoje. Niekada nieko neverčiu savęs daryti. Jei man šiandien nekils idėjų, vadinasi, nedirbsiu, užsiimsiu kita veikla: važiuosiu pas draugus, o gal išeisiu į miestą išgerti kavos ar skaniai pavalgyti. Nors dažnai atrodo, kad kažko nepadarysiu, bet imu – ir padarau. Visada išsikeliu sau iššūkių, tikslų.

Kaip įsivaizduoji savus namus?

Mano namai šiuo metu taip pat dalyvauja kūrybiniame procese. Nemėgstu apsikrauti nereikalingais daiktais, nenaudoju – išmetu. Kad ir kokie namai būtų, svarbus jų kvapas, mažos mielos smulkmenos, žvakės, smilkalai, skrupulingai suderinta patalynė. Nevarginančios, lengvos ir gaivios spalvos. Kad grįžusi į namus galėčiau pailsėti.

 

   

 

Kas lemia Tavo veiklos sėkmę?

Užsispyrimas ir didelis noras. Nežinau, ar noras iškart pasiekti aukščiausią laiptelį yra realus be sunkaus darbo. Dauguma trokšta greito rezultato, pripažinimo, statuso. Svajonė tapti interjero dizainere man buvo didžiausias prioritetas. Patyriau visko – nesėkmių stojant į svajonių specialybę – pavyko neiškart. Teko vykti darbuotis į užsienį, kad sukaupčiau pinigų tolimesnėms studijoms, kursams. Bandžiau vėl. Tikslą pasiekiau. Todėl visiems linkiu ne tik daug svajoti, bet ir siekti savo svajonių.

Ko niekada nedarai?

Griežtai neperšu savo nuomonės. Stengiuosi visada išlikti taktiška, nespaudžiu užsakovo greitai priimti sprendimo, nes žinau, kad kai idėja pereina tam tikrą „inkubacijos“ periodą, ji atrodo kur kas aiškesnė. Po to patvirtiname net pačius netikėčiausius sprendimus!

Kaip gyveni kasdien – ar esi žmogus, linkęs manyti, kad viskas, kas vyksta, reikalinga?

Man gyvenimas – kaip vienas nenuspėjamas nuotykis. Ir jis turi planą. Jei taip yra, tebūnie, vadinasi, reikalingas kitas etapas, kitos pamokos, kurių nebuvau išmokusi ir dabar joms atėjo laikas. Pamokų pasitaiko kasdien, tik vienas jų išmokstu, kitų – ne.

Ar yra tokių veiklos klaidų, dėl kurių ir dabar sielojiesi?

Stengiuosi racionaliai pataisyti mažas klaidas. Esu linkusi sakyti, kad „nėra nieko, ko nepakeltų moteris“. Visada stengiuosi viską spręsti racionaliai, tris kartus įkvėpti ir tik tada pasakyti.

 

Po pokalbio su Egle Jagelavičiūte supratau, kad ši moteris Lietuvą, o gal ir pasaulį, nustebins dar ne kartą – juk tvirtą moralinį ir emocinį stuburą turintis profesionalas yra lyg atominis ginklas. Linkime kūrėjai neprarasti noro būti geriausiai savo srityje, vadovautis sukaupta išmintimi ir visada girdėti klientą – juk kartais, kai klientas kalba, kūrėjui reikia kuriam laikui atsiduoti tylai.

 

Dizainerės darbų galerija >>

Žurnalas: „Interjeras.lt pataria“

Interjeras.lt