DIZAINERIS+INŽINIERIUS

Jonas Malinauskas

Architektai ir dizaineriai yra linkę skeptiškai vertinti kolegas, atėjusius iš kitų veiklos sferų ir neturinčių formalaus profesinio išsilavinimo. Pavyzdžiui, mechanikai ar inžinieriai yra laikomi pernelyg racionaliais žmonėmis, iš esmės stokojančiais kūrybinio polėkio ir estetinės harmonijos jausmo. Tačiau neretai pamirštama, kad plati profesinė patirtis ir įgimtas mąstymo tikslingumas gali padėti sukurti pakankamai išbaigtus, o kartais net ir tobulus daiktų bei statinių projektus. Vienu iš ryškiausių tokios veiklos pavyzdžių Europos dizaino istorijoje galėtume laikyti Jeaną Prouvé,  savo kūryboje išradingai susiejusį pramoninės inžinerijos ir dizaino pasaulius. 

 

Jeanas Prouvé (1901 – 1984)


Rodos, nuo mažens likimas jam žadėjo menininko ateitį: Jeanas gimė 1901 metais Nansi meno mokyklos įkūrėjo tapytojo ir skulptoriaus Victoro Prouvé šeimoje. Vaikystėje jį supo tokie garsūs menininkai kaip Émilis Gallé ir Louis Majorelle. „Aš užaugau menininkų ir mokslo žmonių pasaulyje, kuris išpuoselėjo mano protą“ – vėliau prisiminė Prouvé.

Paaugęs Jeanas pradėjo studijuoti menu mokykloje, tačiau Pirmojo pasaulinio karo sukeltas nuosmukis padarė savo - užuot tęsus studijas jaunuoliui teko pasirinkti  praktiškesnį užsiėmimą. Pramokęs kalvystės amato, jis įsidarbino garsaus slovakų kilmės metalo meistro Adalberto Szabo dirbtuvėje Paryžiuje, o 1923 metais jau grįžo į Nansi ir pradėjo nuosavą verslą. Pradžioje kaldinęs žvakides, turėklus, durų rankenas ir furnitūrą, Jeanas netrukus susidomėjo baldų gamyba ir 1924 m. pagamino savo pirmąją kėdę, pavadintą Chaise inclinable (Pakreipiama kėdė). Joje buvo panaudota keletas tiems laikams pažangių techninių sprendimų. Visų pirma, viršutinė kėdės dalis kartu su atlošu galėjo šiek tiek atsilenkti atgal, leidžiant įsitaisyti patogioje poilsio padėtyje. Antra, dalis konstrukcijos buvo suformuota kalimo būdu iš plono ir lengvo plieno lakšto.  Ir trečia, sėdimosios dalies audinys buvo armuotas poliamidine derva tam, kad padidinti jo atsparumą.

 

 

Kėdės „Chaise Inclinable“ brėžinys ir bandomasis pavyzdys, 1924 m.

 

Pradžioje sekęs Nansi mokyklos ir savo mokytojo A. Szabo dekoratyviąja stilistiką, Žanas labai greitai persiorientavo į lakoniškas geometrines formas - ypač architektūrinių detalių gamyboje. „Firminiu“ jo kuriamų durų, panelių, atitvarų elementu tapo apvalios, laivų iliuminatorius primenančios angos, kurias jis vėliau plačiai taikė ir savo architektūriniams projektams. Formų minimalizmas patraukė to meto pažangiųjų architektų dėmesį – ir J. Prouvé dirbtuvės pradėjo gauti užsakymus iš Jeano Bourgono, Roberto Mallet-Stevens, Pierre‘o Jeanneret ir net paties Le Corbusier. Pastarojo įtaką  savo projektams Jeanas vertino kaip išskirtinę, tuo tarpu Le Corbusier pagarbiai vadino J. Prouvé „konstruktoriumi“, pabrėždamas jo technologinį meistriškumą.

Inžinerinis Prouvé talentas pasireiškė įsisavinant naujas pažangias technologijas, o dizaineriškas – kuriant lakoniškas formas, atitinkančias šių technologijų galimybes. Jau trečio dešimtmečio viduryje J. Prouvé dirbtuvėse buvo įdiegtas metalo lankstymo ir štampavimo staklynas, o taip pat ypatinga to laikmečio naujovė – suvirinimo elektros lanku aparatas. Daugelis garsių to meto dizainerių bei architektų turėjo savo technologinį „arkliuką“: M. Breueras ir L. Mies van der Rohe – plieno vamzdžių lenkimą, A. Aalto – medienos lenkimą ir klijavimą, E. Grey – dažymą japonišku juoduoju laku. Jeanas Prouvé tokiu „arkliuku“ pasirinko plonųjų plieno lakštų lenkimą ir štampavimą. Jungiant juos suvirinimo būdu, inžinieriui pavyko sukurti keletą tipinių baldų konstrukcijų, kurių gamyba buvo greita ir pigi. Tai leido laimėti visą eilę  tuometinių „viešųjų pirkimų“ konkursų. Antai 1934 m. paskelbtam studentų bendrabučio Cité Universitaire baldų konkursui buvo sukurta vėliau tapusi kultine kėdė Standard ir ne mažiau išgarsėjęs fotelis Cité.  Pirmosios konstrukcija buvo atkartota daugelyje vėlesnių modelių: galinės trikampės kojos buvo gaminamos iš štampuoto plieno lakšto, priekinės – iš lenkto vamzdžio, o sėdimoji dalis – iš klijuotos faneros. Cité  pagrindą sudarė štampuoto plieno rėmas, aptrauktas vientisa audinio juosta, o  porankiai buvo formuojami įtempiant odinius diržus. Dar vienas įdomus baldas – mokyklinis suolas, sujungtas su dviem kėdėm, skirtas Meco miesto profesinei mokyklai – taip pat buvo gaminamas iš štampuotų plieno detalių ir turėjo tik 4 trikampes kojas. Palaipsniui „biudžetinių“ baldų gamyba išsiplėtė tiek, kad 1936 m. pasaulį išvydo biurams, mokykloms ir ligoninėms skirtų tipinių baldų katalogas.

 

 

Mokyklinis suolas, skirtas Meko profesinei mokyklai, 1936 m.   Fotelis „Cité“, 1934 m.

 

Publika nevienareikšmiškai vertino Jeano Prouvé dizainą. Puošniojo Art Deco klestėjimo metais kritikai kandžiai vadino jo baldus „našlaičių prieglaudoms skirtais gaminiais“. Tačiau Jeanas atsainiai reagavo į pašaipas ir teigė, kad „jei žmonės supranta mano dizainą, tai nereikia nieko aiškinti, o jei ne – tai aiškinti nėra prasmės“. Vertinant iš šiandienos pozicijų, kai kurių Jeano Prouvé baldų formos atrodo kiek stačiokiškos, tačiau tarpukariu pabrėžtas jų technologiškumas puikiai atliepė madingąją funkcionalizmo ideologiją.

1929 metais įkūrus Moderniųjų dailininkų sąjungą (U.A.M.), J. Prouvé tapo aktyviu jos nariu, o metais vėliau surengė pirmąją Sąjungos parodą Paryžiuje, kurioje dalyvavo kartu su tokiomis garsenybėmis kaip Le Corbusier, Eileen Gray, Charlotte Perriand ir Francis Jourdain.

1931 m. J. Prouvé kartu su architektais Eugène‘u Beaudoinu ir Marcelu Lodsu įkūrė studiją "Ateliers Jean Prouvé", kurioje pradėjo ne tik dizaino, bet ir architektūros projektus. Pirmuoju architektūriniu projektu, išgarsinusiu studiją, tapo visuomeninis centras Maison du Peuple Paryžiaus priemiestyje Kliši. Jo fasadas, sumontuotas, aišku savaime, iš štampuotų plieninių elementų, buvo atitrauktas nuo pastato nešančios konstrukcijos ir laisvai pakabintas erdvėje. Šiuo projektu susižavėjo net pats Frankas Lloydas Wrightas, o 8-tame XX a. dešimtmetyje pastatas įgavo architektūros paminklo statusą.

 

 

  Kėdė „Standart“, 1934 m.   Kėdė „Antony“, 1946 m.  

 

Prasidėjus II pasauliniam karui, įmonė nenutraukė savo veiklos. Jos dirbtuvėse buvo gaminami dviračiai, jų priekabos bei atsarginės dalys. Norėdamas palengvinti tautiečių dalią nepritekliaus sąlygomis, J. Prouvé suprojektavo ir pradėjo gaminti universalią krosnelę Pyrobal, galinčią naudoti bet kurios rūšies kurą. Taip pat jis aktyviai įsitraukė į prancūzų pasipriešinimo judėjime, kur gavo „Šaltkalvio“ slapyvardį. Jo autoritetas Nansi gyventojų tarpe išaugo tiek, kad iškart po karo jis buvo vieningai išrinktas miesto meru. 

Pokario metais Jeanas Prouvé stačia galva pasinėrė į naują veiklos sritį – modulinių surenkamų būstų statybą. Dar 1939 m. Karo ministerijos užsakymu jis sukūrė metalinį mobilųjį baraką, kurį keletas žmonių galėjo surinkti per 3-4 valandas. Karui dar nepasibaigus dizaineris jau pradėjo projektuoti greitai surenkamus namus, skirtus apgyvendinti nuo bombardavimų nukentėjusiems žmonėms. 1944 m. gavus Rekonstrukcijos reikalų ministro užsakymą, J. Prouvé sukūrė visą seriją modulinių namukų, kuriuos iškart paleido į gamybą. Namo konstrukcijos pagrindą sudarė plieninių kampuočių rėmas, kurio centre buvo montuojamas masyvus atraminis pilonas, kartu atliekantis vidaus durų staktos vaidmenį.  Vėliau ant jo buvo užkeliamos perdangos fermos, o statinio perimetras uždengiamas moduliniais mediniais skydais. Modeliai buvo įvardinami pagal metražą – 6 x 6, 6 x 9 ir netgi 8 x 8 m. Nors buvo teigiama, kad du-trys žmonės gali lengvai surinkti namelį per porą dienų, ano meto reklaminiame filmuke galima pamatyti, kaip 6 vyrai įsirėžę kelia nedidelę terasos konstrukcijos dalį ir sunkiai tampo balasto blokelius. Gerėjant ekonominei situacijai, buvo pereita prie lengvesnių medžiagų, visų pirma aliuminio, iš kurio 1949 m. buvo pagamintas surenkamas namas Métropole. Tiesą sakant, modulinių namų išorė buvo ne itin išvaizdi, užtat interjerai buvo komplektuojami dailiais ir patogiais J. Prouvé ir Ch. Perriand suprojektuotais baldais bei šviestuvais. Pavyzdžiui, vienam iš namelių buvo sukurtas konsolinis šviestuvas Potence, pelnytai laikomas funkcinio minimalizmo viršūne.  Per porą metų vien tik Nansi priemiesčiuose išdygo daugiau nei 300 tokių namelių; keletas jų išliko iki šių dienų ir yra naudojami kilnojamoms J. Prouvé kūrybos parodoms įrengti. 

 

Šviestuvas „Potence“ ir kėdės „Standard“ šiuolaikiniame interjere

 

Esant didžiulei paklausai, modulinių namų gamyba pokario metais sparčiai augo. Plėtėsi ir jų asortimentas: atsirado visuomeninės bei prekybinės paskirties statinių, iš pramoniniu būdu gaminamų elementų taip pat buvo surenkamos „Total“ kompanijai skirtos kuro kolonėlės.  Prancūzijai įsivėlus į kolonijinius konfliktus Afrikoje ir Pietryčių Azijoje, iškilo karšto klimato sąlygoms skirtų mobiliųjų būstų poreikis. Atliepdamas jį, J. Prouvé  suprojektavo La Maison Tropicale – mobilųjį namą iš surenkamų aliuminio konstrukcijų, kurio detales reikalui esant galima buvo transportuoti netgi lėktuvu. 1949 – 1951 metais keletas jo prototipų buvo pastatyta Konge ir Nigeryje, tačiau serijinė gamyba taip ir nebuvo pradėta. Vienas iš pavyzdžių vėliau buvo demontuotas ir grąžintas atgal į Prancūziją. 2007 m. jis buvo parduotas privačiam JAV kolekcininkui už 4.97 mln. (!) dolerių. Sukaupta projektavimo patirtis buvo pritaikyta dešimtmečiu vėliau, kuriant ekstremaliam klimatui skirtą namą La maison du Sahara (1958 m.)

Didėjant apyvartai, J. Prouvé  1947 m. perkelė gamybą iš Nansi į greta esantį Maksvilio miestelį. Laiko naujiems projektams liko mažai, kadangi Jeaną užgriuvo tikrojo fabrikanto rūpesčiai: gamybos organizavimas, įrangos tobulinimas, medžiagų tiekimas ir kita. Ypatingą dėmesį jis skyrė fabriko darbuotojams, visaip skatindamas jų aktyvumą ir netgi dalindamasis įmonės akcijomis. Pastarasis žingsnis, deja, neišėjo jam į naudą: viena verslo grupių supirko darbininkų akcijas, įsigijo įmonės kontrolinį paketą ir 1953 m. nušalino J. Prouvé nuo vadovavimo fabrikui. Įdėjusiam visas jėgas į įmonės vystymą ir save vadinusiam „fabriko žmogumi“ Jeanui tai buvo išties didelis smūgis: vargais negalais atsikovojęs keletą patentų, jis išvis atsisakė gamybinės veiklos ir  grįžęs į Nansi, įkūrė architektūros studiją „Constructions Jean Prouvé“. Pirmuoju realizuotu projektu tapo paties Jeano gyvenamasis namas, dabar žinomas kaip Maison Jean Prouvé. Šeimos narių padedamas dizaineris pats sumontavo jį pigiai įsigytame sklype iš fabrike pagamintų elementų (kurių dauguma jau buvo anksčiau naudoti). Kiek didesnė svetainės erdvė ir keletas ankštų celių-miegamųjų buvo surikiuota į vieną eilę ant kalno šlaito, kuris buvo laikomas per stačiu bet kokiai statybai; visus nepatogumus atsvėrė pro įstiklintą fasadą atsiverianti puiki miesto panorama. Šiandien Nansi savivaldybei priklausančiame name tebegyvena Prouvé šeimos nariai, turintys įsipareigojimą  sutartu laiku įsileisti architektūra besidominčius lankytojus – Maison Jean Prouvé iki šiol tebelaikomas išradingo racionalumo pavyzdžiu.

 

 

Gyvenamojo namo „Maison Jean Prouvé“ svetainė, 1953 m.    Surenkamojo modulinio namo „Métropole fasadas, 1949 m. 

 

Iš daugybės 6 ir 7 dešimtmetyje Jeano Prouvé sukurtų architektūrinių objektų paminėtini Parodų centras Grenoblyje, Vaizduojamosios dailės muziejus Havre, Orly oro uosto terminalo fasadas, o taip pat metalinis pagrindas kinematinei skulptūrai  La Spirale prie UNESCO būstinės Paryžiuje, sukurtas bendradarbiaujant su garsiuoju skulptoriumi Alexanderiu Calderiu,  Paskutiniu J. Prouvé indėliu į XX a. architektūrą galėtume laikyti dalyvavimą G. Pompidou centro Paryžiuje projektų  vertinimo komisijoje, kur jis kartu su amerikiečiu Philipu Johnsonu nemažai prisidėjo prie revoliucingojo R. Piano ir R. Rogerso projekto pergalės. Dizaineris mirė Nansi mieste 1984 metais.

XX a. 8-tame dešimtmetyje vokiečių firma „Tecta“ atnaujino keleto J. Prouvé  baldų, tame tarpe 1930 m. sukurto Fauteuil Grand Repos gamybą. Vėliau jo kūrybiniu paveldu susidomėjo vokiečių firmos „Vitra“ vadovai. „Mane sukrėtė J. Prouvé  objektai, kuomet aš pirmąkart juos pamačiau 80-tųjų pradžioje. Prouvé nebuvo formalistu – jis buvo puikiu dizaineriu, pradedančiu projektuoti tik po aiškios konstruktyvios idėjos suformulavimo“ – taip dizainerio kūrybą apibūdino firmos prezidentas Rolfas Fehlbaumas. Įsigijusi autorines teises, „Vitra“ atnaujino keleto legendinių baldų gamybą. Tad šiandien kėdės Standard ir Antony, stalai Compass ir Solvey, foteliai Cité ir Grand Repose puošia ne tik G. Pompidou centro sales, bet ir tarptautinių baldų parodų stendus bei gyvenamuosius interjerus įvairiose pasaulio šalyse.

Daugiau nuotraukų:

            

Žurnalas „Centras“