Irmina Savickienė: moteris prie betono sienos

Interjero foto autoriai: 
Gintaras Miltenis 
Donata Benevičiūtė – Jankauskienė 
Alvydas Kučas 
Martynas Makaras 
Portretinė foto: 
Laima Beržinytė Gulbinienė

 

Ar pamatę interjerą galite pasakyti, kas jį sukūrė? Kuo ir kaip skiriasi moteriškas interjeras nuo vyriško? Ne, šiame interviu nespręsime tokių klausimų, tačiau susipažinsime su ypatingų interjerų autore, lietuviškų dizaino namų „wãpsva“ įkūrėja Irmina Savickiene.

Irmina, daugiau nei dešimtmetį dirbate su interjerais, o gal dar ilgiau? Gal jau vaikystėje norėjosi savo aplinką sutvarkyti taip, kaip Jums patinka?

Tėvų namuose turėjau savo kambarį ir mano mėgstamiausias dalykas buvo jį perstatinėti. Pagrindinė „veikla“ buvo paauglystėje, kai kažką keisdavau kartą per mėnesį, darydavau generalinę tvarką. Visada mėgau aplink save matyti mažai daiktų, kiekvienas daiktas turėjo aiškią vietą, ieškodavau jam geriausio ir jaukiausio kampo.

Kadangi tėvai buvo užimti, namų tvarka ir planavimas buvo mudviejų su seserimi rankose. Todėl turėjau žalią šviesą eksperimentams. Tėvų rodytas pasitikėjimas ir pačiai suteikė daugiau tikėjimo savo jėgomis.

Močiutė buvo auksarankė audėja. Tėvelis – kūrybingas ir išradingas žmogus. Vaikystėje visada žiūrėdavau, kaip jis ką nors montuodavo, konstruodavo. Pastebėjau, kad man ši sritis yra labai įdomi. Lankiau dailės mokyklą, vėliau prasidėjo menų studijos universitete, grožis visada supo mane, tad net rinkdamasi, ką studijuoti, per ilgai negalvojau.


Vis dėlto neplanavau pasinerti į interjerus, nes pirmenybę visada teikiau tapybai. Tačiau baigusi studijas ir pradėjusi dirbti vienoje didžiausioje Lietuvoje kompleksinių sprendimų įmonėje, sukaupiau daug skirtingų dizaino sričių teorinių žinių ir nemažai darbinės praktikos, todėl įgytą patirtį galėjau panaudoti dabartinėje savo veikloje.

 

 

 

Jei neskaičiuosime paauglystėje sugalvotų, sustumdytų kambarių – ar prisimenate savo pirmąjį kurtą interjerą? Koks jis buvo?

Mano pirmieji namai ir buvo pirmasis „nuo–iki“ sukurtas interjeras. Tuo metu nebuvo populiaru namus dažyti persikine spalva, o mudviem su vyru tokių labai norėjosi. Gal tai jaunatviškas ekspresyvumas? Prisimenu, kai užsakėm dažus, dažų meistrai už galvos ėmėsi. Ir tik vėliau šią spalvą daugelis įsileido į savo namus, ji net tapo savotišku tautos „trendu“. Pirmenybę jau tada teikiau natūraliems paviršiams: eglės, pušies tekstūros. Funkcionalumas, erdvė ir šviesa buvo pagrindinės sau keliamos užduotys.

Kaip atrodė pirmieji namai – lieka tik įsivaizduoti. O kaip apibūdintumėte dabar kuriamus interjerus? Kuo jie išsiskiria?

Visada buvau linkusi į minimalizmą. Pamenu, vienu metu dominavo klasikinis interjerų stilius, bet nors ir kaip aš jį jaukinausi, galiausiai sutelkdavau dėmesį ne į puošybinius elementus, o į funkcionalumą ir minimalius dekoravimo akcentus.

 

 

 

Metams einant stilistika gryninosi, išsivalė „aplinkos šiukšlės“ – namai lieka tokie tušti, kiek leidžia klientas. Interjeruose apsigyvena tik tie daiktai, kurie reikalingi buičiai ir klientams. Mano darbų evoliuciją atspindi paprastumas, švara, estetika. Siekiu visiško minimalizmo.

Mane įkvepia gamta, vaizdas pro langą, natūraliai patalpą užliejanti šviesa. Ir tapyba – ji padeda surinkti spalvų paletę minimalistiniame interjere, nes spalvos daro tiesioginę įtaka žmogaus nuotaikai.

Jūsų interjerai išsiskiria ne tik konkretumu, formų lengvumu, bet ir betonine siena. Kažkurioje namo vietoje ji vis iškyla, mažesnė ar didesnė. Kaip ji atsirado Jūsų interjeruose?

Man patiko natūrali betono faktūra, jo atspalviai, neužbaigtumo efektas. Nors betonas buvo dažniau naudojamas industriniuose projektuose, prieš kokius penkerius metus pirmajame interjere išliejau betonines lubas. Esu tapytoja, tad paviršius, turinčius gelsvo, žalsvo, pilko, melsvo ar rudo atspalvio, o dar ir faktūrą, man nesunku derinti. Apie betoną, turbūt kaip ir persikinę spalvą, man kuždėjo kažkokia nuojauta. Pastaraisiais metais jis buvo „topuose“, o šių metų Italijos dizaino parodoje tiesiog karaliavo. Natūralu, kad ir klientai jo nebebijo.

 

  

 

Kai su klientais aptarinėjame, kokią medžiagą rinktis sienų ar lubų apdailai, dažnai pasiūlau betoninę perdangą palikti atvirą. Ji ir faktūriška, ir praktiška, suteikia interjerui lengvo grubumo, urbanistiškumo.

Dabartiniai interjerai – tarsi dizaino enciklopedijos: nuo vintažinių inkliuzų iki visiško asketizmo ir estetinio grynumo. Ką pati manot apie interjero madas? Kokios kryptys dabar vyrauja ir ko tikėtis kitąmet?

Keliauju po parodas ir matau, kad, tarkime, prieškriziniu laikotarpiu visi rinkosi „posh“ interjerus. Visi norėjo būti kuo geriau matomi, lygiai tas pats ir interjeruose. Rinkosi brangias medžiagas, įmantrius baldus, blizgius, nepraktiškus paviršius. O dabar duoklę atiduoda natūralumui, ergonomiškumui, lyg įkvėpti mažiau išlaidauti, turėti tik  reikalingus, ilgaamžius daiktus. Nekalbu apie „Ikea“ produkciją, siūlomą jaunam vartotojui. Tačiau net įrengiant naujakurių būstą siūlau rinktis tėvų ar senelių baldus. Vintažiniai baldai dabar ant bangos, nes  turi išliekamąją vertę.

O kas toliau? Visame pasaulyje išliks aktuali ir dar labiau sustiprės ekologijos ir tausojimo tema. Interjeras – ne išimtis. Kol kas atrodo, kad natūralios odos dienos interjere jau suskaičiuotos – juk vis daugiau kalbama apie gyvūnus, vis daugiau veganų ir vegetarų, atsisakančių gyvulinės kilmės produktų. Medį gali keisti perdirbtos medžiagos, tikiuosi, atsisakysime ir plastiko. Kasmet pasiūloma alternatyvių medžiagų, kurios tiek savo savybėmis, tiek vaizdu nenusileidžia gamtos kūriniams.

 

 

 

Ar interjero dizaineriams taip pat galioja taisyklė, kad batsiuvys be batų? Kokiuose namuose pati gyvenate?

Turiu erdvius namus su betonu, su natūraliais medžio paviršiais, neperkrautą daiktų (juokiasi). Mano devizas: „Mažiau yra daugiau.“ Vertinu kokybę, o ne kiekybę. Tai, ką kuriu, siūlau klientams, tokie yra ir mano namai. Minimaliai apstatyti, šviesūs – norisi išlaikyti švarias ir sterilias erdves. Mano namai nėra „bandomieji“ – čia tikrai kasmet netikrinu naujų dizaino srovių. Kartais eksperimentuoju klientų sąskaita, jei taip galima sakyti. Keičiasi tendencijos, keičiasi medžiagos, paviršiai, o namų neperdažinėsi – jie visada balti. O naujas technologijas, medžiagas knieti išbandyti, tad jas pasiūlau klientams, juk dizainerių darbas yra šviesti visuomenę, pateikti naujausius ir geriausius sprendimus.

Daugiau nuotraukų:

               

Žurnalas  „Interjeras.lt pataria“