Kūrybos aukso amžius

Tekstą parengė Žydrė Dargužytė
Nuotraukos iš asmeninio archyvo

 

Interjero dizainerė, juvelyrė Ernesta Statkutė 

 

 

 

Interjero dizainerė, juvelyrė Ernesta Statkutė išgyvena aukso amžių ne tik kūryboje, bet ir asmeniniame gyvenime. Dar visai neseniai mergina buvo žinoma kaip modernių interjerų kūrėja, o dabar išgarsėjo ir kaip juvelyrė. „Šiuo metu interjero dizainas ir juvelyrika eina koja kojon, todėl neįsivaizduoju šių veiklų atskirai: jos viena kitą papildo ir suteikia man daug džiaugsmo“, – kalba talentinga menininkė. Ernestos juvelyrikos darbai jau spėjo plačiai pasklisti po pasaulį – jie rado jaukų prieglobstį vienoje iš Londono galerijų, o jų autorė yra apsisprendusi kurti ir plėtoti savo verslą Lietuvoje. Mažoje dirbtuvėje Užupyje nuo ryto verda gyvenimas – čia gimsta ne tik šiuolaikiškų interjerų projektai, bet ir prabangūs papuošalai.

 


Ernesta, kaip Tu gyveni?

Dabar mano gyvenime labai daug kūrybos. Interjerų kūrimas susipynęs su juvelyrika. Dalyvauju įvairiuose seminaruose, stengiuosi pasisemti kuo daugiau naujų žinių, tobulėti. Noriu augti ir kaip asmenybė, ir kaip kūrėja.

Atrodo, kad vos spėji suktis: Tavęs visur pilna – nuo Lietuvos iki Paryžiaus, Londono ir Maskvos...

Šiais metais kartu su mama lankėmės Paryžiuje vykusioje „Premiere Vision Paris“ parodoje. Buvo įdomu tyrinėti naujausias odos ir aksesuarų tendencijas. Miunchene aplankiau juvelyrikos parodą „Inhorgenta“, o  viešėdama Maskvoje turėjau progą apžiūrėti keletą juvelyrikos ir aksesuarų parodų. Abi su mama stengiamės domėtis savo srities naujovėmis – aš kaip interjero dizainerė ir juvelyrė, ji – kaip papuošalų iš odos kūrėja. Visa tai, ką pavyksta sužinoti ir atrasti, norime perteikti savo darbuose, žinoma, stengiamės išlaikyti savitą braižą.

 

 

 

Atrodo, kad pastaraisiais metais įvyko daug permainų. Kas pasikeitė labiausiai?

Kasdien būna daug pokyčių. Juk kiekviena diena mano gyvenimui dovanoja kažką nauja: mane nuolat lydi įdomūs žmonės, nauji užsakymai. Tai skatina gilintis į naujausias technologijas, stebėti pasaulines tendencijas ir sparčiai judėti į priekį. 

Ilgą laiką žmonės Tave žinojo ir vertino kaip interjerų dizainerę, o dabar – ir kaip juvelyrikos kūrėją. Kaip Tavo gyvenime sąveikauja interjerų kūrimas ir juvelyrika?

Jau neįsivaizduoju savo gyvenimo be kurios nors iš šių sričių: jos viena kitą papildo, stiprina mano kūrybą, leidžia improvizuoti, derinti iš pažiūros nesuderinamus dalykus. 

 

  

 

Kokius projektus šiuo metu įgyvendini? 

Kuriu kelių individualių namų ir butų interjerus. Tuo pačiu metu ruošiuosi įvairiems juvelyrikos konkursams. Dalyvausiu „Legnica International“ rengiamame „Jewellery Competition Identity“ konkurse. Taip pat su mama, odos aksesuarų dizainere Vilma Statkuviene,  kuriame naują kolekciją. Mūsų koljė, kurią šiuo metu galima pamatyti ant populiaraus žurnalo viršelio, puikiai įrodė, jog suvienijus jėgas galima pasiekti puikių rezultatų. Tad bandysime ir toliau drauge dirbti. Viena kitą palaikome kūrybiniame procese ir skatiname tobulėti.

Kas kūrybinėje veikloje Tave džiugina labiausiai?

Nevaržoma laisvė kurti. Gera, kai klientas pasitiki mano idėjomis ir leidžia laisvai interpretuoti. Aišku, džiugina ir kūrybos rezultatas. Svarbiausia, kad visi būtų patenkinti – ir klientas, ir kūrėjas. 

Kaip atrodo Tavo kūrybinė erdvė? Papasakok, kur gimsta Tavo interjerai ir papuošalai?

Mano nedidelės dirbtuvės įsikūrusios nuostabiame Vilniaus senamiestyje. Nors erdvė maža, ten galima rasti įdomių, simbolinę reikšmę turinčių daiktų. Vieni patys randa kelią pas mane, kitus pati sukuriu. Labai mėgstu gamtą, tad nutapiau pastelinį paveikslą su paukščių motyvais. Čia apsigyveno senovinis keraminis raktas, simbolizuojantis gausos nešimą. Pasižiūriu į jį ir su šypsena laukiu, ką atneš nauja diena. Savo darbo vietoje praleidžiu didžiąją laiko dalį, tad norisi susikurti aplinką, kuri įkvėptų ir padėtų pozityviai mąstyti. Kasdien atrandu kažką nauja ir kūryboje, ir  žmonėse.  

 

 


Dėl ko Tavo gyvenime šalia interjerų kūrimo atsirado juvelyrika?

Čia nėra jokios paslapties  – visada klausau širdies balso. Ji mane ir atvedė į šias sritis.  

Kokią žinią visuomenei ir pasauliui  skleidi savo darbais?

Savo kūriniais norisi priartėti prie žmogaus, ryškiau nuspalvinti jo gyvenimą, gal net  užpildyti mažytes jo gyvenimo tuštumas. Galbūt vienam šiuo metu labiau trūksta šilumos, kitam – pasitikėjimo savimi, trečiam –  tiesiog šypsenos.

Kokia Tavo diena?

Kiekvieną rytą pradedu mankšta. Po to  susitinku su klientais: derinu interjerų projektus, aptariu darbus. Papietavusi su draugais keliauju į dirbtuves braižyti interjero brėžinių, rinkti reikiamos informacijos. Vėliau prisėdu prie juvelyrikos stalo. Vakarai skirti sportui, tad žingsniuoju į sporto klubą. Jei oras geras, važinėju dviračiu. Prieš miegą paskaitau straipsnių apie naujausias juvelyrikos technologijas, pasidomiu interjerų naujovėmis  arba paimu į rankas  įdomią knygą.

 

 


Kokių turi kūrybinių planų? Ar susiduri su iššūkiais?

Dabar visos mintys sukasi apie naują kolekciją. Noriu savo darbus pristatyti užsienio rinkai, nes šiuo metu mano juvelyrikos kūrinių galima rasti tik Londono galerijoje.

Aktyviai pleti savo veiklą. Kokių atsiliepimų sulauki? Kas Tave labiausiai motyvuoja?

Geriausias įvertinimas – grįžtantys klientai. Smagu matyti, kaip žmonės matuojasi mano darbus, šypsosi ir džiaugiasi. Geros emocijos ir įvertinimas labai motyvuoja. Kas gali būti nuostabiau, kai regi, kad savo darbu gali pakeisti žmogaus gyvenimą, emocijas, būseną, nuotaiką.  

Kaip nusakytum savo veiklos plėtros galimybes ir esamą situaciją?

Šiais laikais galimybės – beribės. Tik nereikia bijoti ir įkalinti savęs rėmuose. Jeigu vienos durys užsidaro, turi ieškoti kitų. Savo šaknis leidžiu Lietuvoje, tačiau suprantu, kad pasaulis didelis, tad noriu dar daug ką nuveikti.

 

 


Ar turi kūrybinės veiklos partnerių?

Kaip geriausią savo draugę ir veiklos partnerę įvardinčiau mamą. Ji kuria nuostabius odos aksesuarus. Tai tiesiog negali neįkvėpti.  

Ką veiki, kai nekuri?

Viską, kas tik įmanoma. Visada noriu išbandyti ką nors nauja. Be kūrybos mano gyvenime karaliauja sportas, kelionės, įvairūs seminarai, parodos ir knygos.

Sakoma, kad juvelyrika – itin preciziškų žmonių užsiėmimas. Kas Tave skatina vežtis į priekį?

Mane įkvepia žmonės. Labiausiai – jų tikėjimas manimi, palaikymas. Tie, kurie džiaugiasi mano kūryba, leidžia patikėti, jog galiu pasiekti daugiau. Gerų žodžių energija suteikia jėgų eiti pirmyn. Kūryba – tai mano būdas dalintis. Turbūt sprogčiau, jei viską laikyčiau savyje, tad tenka nenustojant kurti. 

Iš ko mokaisi? Kas tavo įkvėpėjai?

Mokausi iš aplinkos. Mane įkvepia žmonės, jų skirtumai. Esu be galo dėkinga savo juvelyrikos mokytojams Darijui Gerlikui ir Tadui Deksniui, atskleidusiems juvelyrikos meno paslaptis. 

 

  



Ar Tavo kurtuose  interjeruose yra juvelyrikos darbų?

Mano įrengtuose būstuose yra daug įvairių faktūrų metalo.  Galiu paminėti pagal individualų užsakymą sukurtą kavos stalelį. Jį gamindami, su kalviu išbandėme  juvelyrikoje naudojamas kalimo technikas. Dėl tokių eksperimentų mano kūryboje atsirado titanas. Dabar iš jo kuriu interjero puošybos elementus. Juvelyrika paaštrino mano matymą: atkreipiu dėmesį net ir į pačias smulkiausias detales, faktūrų žaismą.

Kokius Tavo kūrinius labiausiai vertina lietuviai?

Džiaugiuosi, kad nereikia nieko išskirti. Stengiuosi kurti organiškas, tarpusavyje derančias kolekcijas. Klientai pasirenka sau artimus kūrinius.  Vieniems patinka minimalizmas, kiti atkreipia dėmesį į ekstravagantiškus daiktus. Kiekvienas kūrinys turi atrasti savo šeimininką. 

Kokios stilistikos laikaisi kurdama interjerus? Ar jie vis dar modernūs ir neperpildyti detalių?

Dažniausiai užsakovai į mane kreipiasi jau žinodami mano stilistiką, tačiau būna visko. Kartais mano ir klientų norai išsiskiria. Tai suteikia naujų iššūkių.  Man visada smagu pagrįsti savo sumanymus.

 

 

 

Kaip apibūdintum dabartinį gyvenimo etapą?

Išgyvenu savo aukso amžių.  Užsiimu vien malonumą teikiančiomis veiklomis. Daug šypsausi, bandau naujus dalykus, jaučiu, kaip augu ir tobulėju. Žinoma, pavargstu, susiduriu su problemomis, bet iš visko mokausi, kaupiu patirtį. Daug kas priklauso nuo mano pačios požiūrio: jeigu į iškylančias kliūtis žiūriu kaip į vertingą patirtį, daug lengviau jas įveikiu. Supratau, kokie svarbūs mane supantys žmonės, šeima, dėstytojai. Jaučiu pilnatvę ir kunkuliuojančią gyvenimo energiją. 

Ar nekyla minčių emigruoti ir savo idėjas plėtoti užsienyje?

Šis etapas jau praėjo. Metus gyvenau Florencijoje (tęsiau interjero dizaino studijas), porą metų –Norvegijoje. Dabar noriu dirbti ir kurti gimtinėje. Kas laukia ateityje, nežinau. Išmokau priimti gyvenimo siunčiamus iššūkius, tad drąsiai eisiu ten, kur ves kūrybinis kelias. Užsienį matau ne kaip gyvenamąją vietą, o kaip kūrybinę perspektyvą, naujus namus savo dirbiniams. 

Kokiose parodose dalyvavai šiais metais?

Kaip praėjusių metų nugalėtoja dalyvavau „Amber Trip“ parodoje, išbandžiau jėgas konkurse „Mano namai“, o dabar ruošiuosi renginiui „Pavasario Pop Up“. Stengiuosi nuolat  kur nors dalyvauti, juk kūryba – tai mano balsas. Pasitelkusi ją, net ir be žodžių, pasauliui galiu labai daug pasakyti.

 

 

 

Kai pokalbis su Ernesta buvo beveik baigtas, paprašiau jos dar ką nors pridurti. Teko nemenkai nustebti supratus, kad ambicinga kūrėja galėtų valandų valandas pasakoti įdomias istorijas.

„Žinau, kad reikėtų labiau pasikliauti žmonėmis, bet mėgstu imtis darbų, kurie kitiems atrodo ne jų nosiai“, – toks Ernestos Statkutės požiūris, matyt, ir lemia tai, jog ji, dar nė trisdešimt penkerių nesulaukusi, yra pripažinta bei vertinama. Net vyriški darbai jai nesvetimi – jauna moteris nebijo išsipurvinti rankų ir visada griebia jautį už ragų. „Kurdama interjerus sukuosi statybų aikštelėje, tad puikiai išmanau  ne tik fasadinę interjero pusę, bet ir statybinius reikalus. Dar būnant Norvegijoje teko užsiimti dizainu. Sendinimo technika išdažiau visą dviejų aukštų namą, galima sakyti, kad teptuku nuglosčiau kiekvieną lentą. Kaimynai juokėsi, kad tai pats laimingiausias namas gatvėje, nes jį išmylavo moters rankos“, – tokios istorijos įkvepia jaunus kūrėjus veikti, o pačią Ernestą – tikėti tuo, kad, labai norint, viskas įmanoma. Juk ji ir grindis savo dirbtuvėse pati išliejo, nesibaimindama, kad gali nepavykti. „Kai sustingo, tapo panašios į mėnulį“, – prisipažįsta interjero dizainerė. 

 

Žurnalas:Interjeras.lt pataria