Medžio restauratorius Mantas Gudavičius: „Viskas, kas susiję su medžiu, visada bus mano rankose“

Parengė Žydrė Dargužytė.
Nuotraukos – iš asmeninio M. Gudavičiaus archyvo.

Mantas Gudavičius – jaunosios kartos medžio restauratorius iš Klaipėdos, kuris į šią veiklą pasinėręs visa galva. Ambicingas vaikinas daugybę metų patirties sėmėsi ne tik Lietuvoje, mokydamasis iš savo tėčio, bet ir stažavosi Norvegijoje, kur turėjo galimybę dirbti su prestižiniais objektais, prie kurių leidžiama prisiliesti tik tiems, kurie jau įrodė, ką sugeba. Ten Mantas sakosi išmokęs ne tik technologinių gudrybių, bet ir stipriai pajutęs, kaip skandinavai myli medį ir kiek gerosios energijos darbui su juo atiduoda. Vis dėlto ilgai užsibūti svečioje šalyje specialistas nepanoro  – jis grįžo į Lietuvą tikėdamas, kad jai yra reikalingas, o savo veikloje vadovaujasi mintimi, jog būtina išsaugoti tai, kas turi istoriją.

Mantai, kaip šiandien save pristatai? Juk tavo patirtis darbo su medžiu srityje tokia universali ir jau turinti netrumpą istoriją.

Gamtos mylėtojas, grindų ir visko, kas pagaminta iš medžio, restauratorius-renovuotojas, kūrėjas ir šiek tiek įtikinėtojas-mokytojas, dar ir psichologas.

Nuo ko ir kada viskas prasidėjo? Kas buvo pirmasis Tavo mokytojas?

Viskas prasidėjo dar darželyje, kai negalėdavau praeiti pro staliaus dirbtuvėles, giliai neįkvėpęs  apdirbamo medžio kvapo. Vis dėlto mano įkvėpėjas ir mokytojas yra tėtis.

Baigei studijas, visiškai nesusijusias su Tavo dabartine veikla, esi išbandęs save ir kitose srityse, kas lėmė, kad vis dėlto pasirinkai medžio restauratoriaus kelią?

Kaip minėjau, mokiausi iš tėčio, todėl žinojau, kad jo padedamas ir taip viską puikiai išmanysiu. Turiu su medžiu visiškai nesusijusias specialybes: kulinaro-padavėjo, turizmo administratoriaus. Esu  išbandęs įvairias veiklas: nuo padavėjo-barmeno iki vadybininko, įmonės savininko, šviestuvų ir lauko baldų kūrėjo bei gamintojo. Niekada nenutoldavau nuo medžio grindų. Visuomet rasdavau laisvo laiko griebti saują vinučių ir sukalti lietuviško parketo grindis. Per dvejus darbo Skandinavijoje metus teko pamatyti daug apgailėtinai atrodančių medžio grindų. Priėmiau iššūkį ir pasinėriau į naują erdvę, kuri man dar labiau patiko, nes supratau, kad renovuodamas galiu įdėti savęs kur kas daugiau.

Minėjai, kad esi išbandęs savo, kaip restauratoriaus, jėgas Skandinavijoje, ką ten veikei? Kokios patirties pavyko pasisemti?

Kaip restauratorius esu visiškas savamokslis-bandytojas. Taip jau susiklostė, kad pasinaudojau norvegiška erdve ir grindų įvairove. Ten žmonės labai myli medį, renovuoja viską, ką įmanoma renovuoti, taigi ten ir išmokau „žaisti“ su spalvomis. Ta patirtis tarsi perkėlė mane į kitą lygį – tą, kur norisi maksimaliai išnaudoti savo patirtį kliento namuose.  Savotišką baltų atspalvių „įskiepį“ parsivežiau į gimtinę.

Kaip atsispyrei pagundai vis dėlto parsivežti sukauptą patirtį į Lietuvą?

Labai geras pažįstamas pasiūlė padaryti keletą renovacijų Klaipėdoje ir netgi ryžosi išnuomoti visas renovavimui reikalingas mašinas  – taigi tiesiog nebuvo jokių šansų atsisakyti. Besidarbuodamas net nepajutau, kaip praėjo keli mėnesiai, pasijutau  reikalingas Lietuvoje ir net neabejodamas nudundėjau parsivežti Norvegijoje likusių savo idėjų ir renovavimo „žaislų“. Tai buvo tikrai neplanuotas posūkis, tiesiog nušvytimas, kad reikia žmonėms padėti išsaugot tai, ką jie turi daugelį metų.

Kuo skiriasi lietuvių ir skandinavų požiūris į darbą su medžiu. Juk teko dirbti ir su kitų tautybių žmonėmis. Ko patį, kaip asmenybę, išmokė ši patirtis?

Na, pirmiausiai man buvo skaudu žiūrėti į meistrus, kurie pirštais nejaučia medžio, netaupydami pjausto, mėto lentų likučius, tiesiog dirba iš reikalo, o medis labiausiai komplikuota medžiaga, kuri sugeria viską – ir blogą, ir gerąją energiją. Labiausiai nustebino latviai – tikrai nuoširdūs, anksčiau artimiau jų neteko pažinti, bet jų veiduose tikrai visai kita emocija – tokia pozityvi, šilta. Ten labai daug specializuotų dailidžių, tikrai matosi gilios tos šalies tradicijos bei požiūris į darbą, į medžio drožles, krentančias po kojomis. Ši patirtis man parodė, kad niekada nenorėsiu turėti šalia savęs pagalbininko, kuris tik dėl pinigų bandys pakęsti medį, viskas visada bus mano rankose –  nuo… iki.

Kokiais kriterijais vadovaujiesi dirbdamas su Lietuvos klientais?

Pats pagrindinis kriterijus  – nenoriu renovuoti grindų tuose objektuose, kurie ruošiami parduoti. Juk tuomet klientas meldžia: „Na, tu tik padaryk, kad atrodytų geriau nei buvo“. Šie „maldos“ garsai turi reikšmę – tai gali padaryti visi ir pigiai. Tai – ne aš. Visada renkuosi klientą, kuriam rūpi galutinis rezultatas ir kuris nori „išspausti“ iš grindų ir manęs maksimaliai naudos – kad jo senos grindys ne tik atrodytų kaip naujos, bet būtų gražesnės už kaimyno naujas, ką tik įrengtas.

Ar lietuviai jau supranta, kas yra restauracija?

Manau, kad ne. Na, telefonu gaunu tikrai daug keistų klausimų, kartais net juokingų. Pavyzdžiui, ar galima pakeisti spalvą, ar yra blogo kvapo neskleidžiančio lako, ar galima vidury kambario pakeisti porą lentelių ir t.t. Lietuviai vis dar gėdijasi renovacijų, nes tai asocijuojasi jiems su liguistu taupumu ar net šykštumu, kartais jie mano, kad renovacijos rezultatas bus trumpalaikis. Mes esame labai išlaidaujanti tauta ir visada geriau pavalgysime mažiau, bet turėsime naujesnes grindis nei pas kaimyną. Turiu daugybę argumentų, kodėl tinkamai restauruotos senos medžio grindys geriau už naujas.

Kas dažniausiai naudojasi medžio restauratorių paslaugomis Lietuvoje?

Dauguma užsakovų – ką tik nusipirkę naują būstą, turintys mažai laiko iki įkurtuvių. Dar pasitaiko tokių, kurie jau nusipirko didesnį, o senąjį nori renovuoti – taip pakeliama viso buto vertė. Nemažai ir tokių, kurie skambina prašydami pagalbos, nes jau spėjo nusivilti naujomis lentų grindimis, kurios padengtos pigiu laku ar alyva. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai lentos būna išvis nepadengtos jokia apsauga.

Kas Tavo darbe Tau teikia daugiausiai džiaugsmo? Ar yra dalykų, kurie kelia neigiamų emocijų ir gal netgi kartais pagalvoji, jog yra daug lengvesnių kelių nei restauratoriaus?

Smagiausiai matyti tuos klientų veidus, kurie nemato pačio proceso, kartais tuo metu jie būna tiesiog išvykę į užsienį ar keliauja. Malonu, kai grįžę su džiaugsmu šūkteli: „Jei būtume žinoję, kad taip atrodys, seniai būtume renovavę“.

Kokių su savo veikla susijusių ambicijų turi?

Mano, kaip savo srities specialisto, augimas vyksta sklandžiai. Ambicija buvo pereiti nuo naujų grindų įrengimo prie senų atgaivinimo-prikėlimo naujam gyvenimui. Tas vertybės sukūrimas mane žavi labiausiai. Juk pirmiausiai komunikuoti tenka su nelabai apsisprendusiu žmogumi, kuris beveik būna pasirengęs sudeginti senas grindis, o paskui pakeičia nuomonę. Įtikinti – ne visada paprasta.

   

Kaip Tau pavyko įsitvirtinti tarp šios rinkos „vilkų“, kurie turi kur kas ilgesnę šio darbo patirtį? Ar susidūrei su aršia konkurencija?

Tikrai nesijaučiu įsitvirtinęs, bet gal to ir nereikia. Svarbiausia, kad galiu pasiūlyti daugiau, nuoširdžiau ir su rūpesčiu bei atsakomybe dėl galutinio rezultato. Skandinaviška patirtis labai vertinga, nes reikia daug drąsos ieškant, kuriant, maišant įvairias medžiagas ir laviruojant ties įrankių galimybių riba. Turėjau iššūkį du metus kiekvieną dieną ,,žaisti“ su medžiu, kurti naujas spalvas. Galėjau išbandyti visų žinomiausių gamintojų naujausią produkciją, skirtą medžiui spalvinti, apdirbti ir apsaugoti. Medžio renovacija reikalauja labai daug patirties, skirtingos medžio rūšys vis kitaip reaguoja į šveitimo popierių, spalvas, mano pastangą, idėjas.

Kas Tave išskiria iš kitų medžio restauratorių?

Save laikau drąsiu, nes turiu silpnybę imtis kuo prastesnį vaizdą turinčių grindų renovavimo. Smagumėlis matyti stiprius pokyčius medyje ir kliento veide. Dirbu tik su savo įranga, niekam jos neskolinu. Beveik metus truko šlifavimo mašinų tobulinimas-atnaujinimas. Tai – brangus ir lėtas procesas, ne viską galima nusipirkti už pinigus. Tuo metu būtina panaudoti savo išradingumą, priverčiant įrangą tapti paklusnesne ir švelnesne pačiam medžiui ir man. Visada dirbsiu vienas – nuo kliento konsultavimo iki pabaigos, kurios rezultatas – jo šypsena. Man labai patinka šitas darbo atsakomybės kupinas modelis, kuris užsienio šalyse labai vertinamas. Ten taip pat populiarus vieno žmogaus santykis su klientu. Tai užsakovą nuramina, jis pasitiki, nes dirbdamas vienas nieko neapkaltinsiu dėl kokių nors nesklandumų ar nekokybiškų darbų.

Koks restauravimo darbas Tau pačiam labiausiai patinka?

Grindys, nes jos svarbiausia interjero dalis. Mat jos labiausiai liečiamos žmogaus. Smagu šiek tiek prasiblaškyti renovuojant laiptus, duris ar lietaus „nulaižytą“ terasą.

Ką veiki, kai nedirbi, – ar apskritai lieka laiko produktyviam poilsiui?

Taigi pojūtis, kai esi pats sau direktorius, įpareigoja laiku save palepinti, pavyzdžiui, pasileisti valtele  upe žemyn, paleidžiant atgal į vandenį šiek tiek pakankintą šapalą. Dabar nemažai laiko skiriu važinėjimui sportiniu dviračiu, laukiniam pajūriui. Visa tai įkrauna minčių ir optimizmo.

Su kokiais projektais dirbi šiuo metu ir kas yra tavo didžiausi iššūkiai profesinėje veikloje?

Mano projektai dažniausiai įgyvendinami su privačių erdvių savininkais. Dabar atlieku laiptų rekonstrukciją, taip pat laukia senų dažytų grindų (turinčios 60 metų istoriją) šlifavimas ir balinimas.  Didžiausias iššūkis būna tuomet, kai klientas pats prasitaria, kad jau keli meistrai atsisakė imtis veiklos – tuomet visada imuosi darbo aš. Svarbu neskubėti atsikratyti senomis grindimis. Juk laikui bėgant medis, esantis senose grindyse, laiptuose ar balduose, būna jau susistovėjęs, mažai reaguojantis į temperatūros ir drėgmės pokyčius aplinkoje. Tiesiog būtina jam laiku suteikti naują ekologišką, modernų, atsparų dėvėjimuisi paviršių ir jis tarnaus dar keletą dešimtmečių.

Dėkoju už pokalbį.

   

Žurnalas „Interjeras.lt pataria“