Menininkas iš Trakų Vokės

Parengė Žydrė Dargužytė
Nuotraukos iš asmeninio O. Mašidlausko archyvo  

 



 Ojaras Mašidlauskas

 

 

 

Dailininkas, tapytojas, modernių instaliacijų kūrėjas, iliustruotojas ir skulptorius – Ojaras Mašidlauskas – gyvena ir kuria Trakų Vokėje. Jo pavardė dėl nuopelnų kultūrai ir menui žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ojaro iniciatyvos skrodžia ne tik fizines šalių ribas, bet kartais aplenkia ir patį laiką. Apie savo kūrybą menininkas kalba lakoniškai, regis, pasverdamas kiekvieną žodį, o jo kalboje vyrauja atsidavimas procesui, kruopštus darbas, kuris kūrėjui svarbus, kad ir ko imtųsi. Visa tai neliko nepastebėta – O. Mašidlauskas apdovanotas savivaldybės atminimo ženklu „Už nuopelnus Vilniaus miesto savivaldai“.

 

 

Ojarai, kuo šiuo metu gyvenate? Kaip bėga Jūsų, kaip kūrėjo, dienos?

Po naujausios tapybos parodos „Ir... angelai“ galvoje sukasi daugybė naujų minčių apie kūrinius ir projektus, kuriuos noriu įgyvendinti netolimoje ateityje. Vienas iš sumanymų – tarp Vilniaus ir Trakų pastatyti architektūrinį akcentą – „Lietuvos prisikėlimo“ kryžių.

Papasakokite apie savo iniciatyvą plačiau. Kuo ji svarbi Jums ir Lietuvai?

Šia iniciatyva atiduočiau duoklę Lietuvai ir jos žmonėms, primindamas apie 1918–2018 m. laikotarpį.Tai – reikšmingas šimtmetis, per kurį mūsų šalyje įvyko svarbių pokyčių. Pradedant nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, Lietuvos žmonių trėmimo į Sibirą, sovietinės priespaudos, stojimo į Europos sąjungą ir NATO.

Šiam simboliui pasirinkote, regis, strateginę vietą, netoli A4 ir A16 kelių sankirtos. Toks įspūdis, kad nenorite atitolti nuo Trakų Vokės... Kaip atrodys „Lietuvos prisikėlimo“ simbolis?

Norėčiau sąmoningai peržengti man svarbios vietos – Trakų Vokės – ribas. Kryžius bus maždaug 7 metrų aukščio, netaisyklingos formos, šiek tiek pakrypęs į vieną pusę, ant jo – metalinis erškėčių vainikas, nudažytas žydra fosforine spalva ir iš vidaus apšviestas LED lemputėmis, kurios energiją gaus iš saulės baterijų, sumontuotų galinėje kryžiaus dalyje. Šiuo metu ieškau partnerių, kuriems būtų įdomu įgyvendinti šį projektą. 

 

 

O.Mašidlauskui Trakų Vokė pažįstama nuo vaikystės. Čia jis gyveno, kai tėvai grįžo iš Kazachstano, čia ir dabar kuria.

 

Pastaruoju laiku dirbate tikrai intensyviai. Neseniai pristatėte tapybos parodą, kuri sulaukė nemažai susidomėjimo viešojoje erdvėje. Papasakokite apie ją.

Kūrinius visą mėnesį eksponavau Lietuvos technikos bibliotekos „Tako“ galerijoje. Idėja buvo parodyti platų savo kūrybos spektrą, pokyčius, tad pasirinkau 1991–2016 m. sukurtus darbus.

Kokiuose interjeruose dažniausiai apsigyvena Jūsų kūriniai?

Tuose, kurių savininkai, pamatę darbą, iškart supranta, kad šis turi gyventi jų būste.

Kaip manote, ar vis dar madinga puošti namų erdves tapybos paveikslais?

Esu įsitikinęs, kad tai niekada nebuvo išėję iš mados. Man sunku įsivaizduoti būstą, kuriame nebūtų meno objektų. Kuo toliau, tuo labiau autoriniai kūriniai, prie kurių prisiliečia žmogaus rankos, bus vertinami.

 

 

1. Šalia dvaro tekėjo šaltinėlis, greta stovėjo marmurinis staliukas, prie kurio susėdę dvariškiai žaisdavo šaškėmis ir šachmatais. 2. Dvaro valymo sistema: net dabar, kai nėra lapų ir sniego, galima matyti autentiškus molinius lovius. Į juos subėgdavo nešvarios nuotekos, vykdavo valymo procesas, tad į tvenkinius patekdavo švarus vanduo.

 

Jūsų kūrybos spektras labai platus – nuo ryškiu akrilu tapytų paveikslų, minkštom spalvom nulietų akvarelių iki didelio masto postmodernistinių projektų. Iš kur semiatės įkvėpimo, idėjų?

Į šį procesą žiūriu paprastai. Manau, kai gimsta mintis, kai turiu aiškią idėją, tiesiog reikia sėsti ir kantriai dirbti – čia nėra jokios mistikos. Ne kartą įsitikinau, kad man, kaip kūrėjui, nepasitarnauja mintis, kad padarysiu rytoj. Reikia daryti šiandien, nes geresnio laiko už šią akimirką nėra. Žinau, kad jei šiandieną kažko neatlikau, kažin ar padarysiu rytoj.

Vis dėlto man norisi grįžti prie Trakų Vokės ir Jūsų kūrybos čia. Ar prisimenate, kaip atsidūrėte Trakų Vokėje?

Esu gimęs Žemaitijoje, o Trakų Vokėje atsidūriau po to, kai mano tėvai grįžo iš Kazachstano. Mokiausi Vilniaus vaikų dailės mokykloje, paskui – Dailės institute. Dar prieš studijas spėjau padirbėti LTSR akademiniame operos ir baleto teatre (dabar – Nacionalinis operos ir baleto teatras). Iš geriausių savo srities specialistų mokiausi kurti dekoracijas. Dirbdamas Vilniuje neturėjau laiko daug galvoti apie Trakų Vokę. Iš esmės aktyviau čia veikti pradėjau nuo 2005-ųjų. Tuomet sukviečiau gausų būrį menininkų ir surengiau pirmąjį tapybos plenerą. 

 

 

1. Šalimais dvaro ledaunės buvo tokia gatvelė, kurioje ponai savo kumečiams duodavo giros ir alaus, kad šie negertų bet kur.

 

Kas vyko paskiau?

Netrukus po to Trakų Vokės dvaro sodybos parke pradėjau kurti skulptūrų parką. Anuomet tai atrodė nemenkas iššūkis – teritorija buvo gerokai apleista, reikėjo įdėti daug triūso. Prisidėjo bendraminčiai ir sumanymas virto realybe – buvo pastatytos Audriaus Liaudansko, Romo Žmuidzinavičiaus, Arvydo Grigonio ir mano paties skulptūros.

Ar sunku menininkui šiais laikais išsaugoti savo identitetą ir užsidirbti iš meninės veiklos?

Reikia laikytis savo meninės krypties, daug dirbti ir viskas bus gerai – pinigai uždirbami, tik nereikia jų vaikytis.

Esate parengęs nemažai grupinių kūrybinių projektų. Kaip pasirenkate partnerius?

Iš esmės jau seniai supratau, kad gera idėja pritraukia bendraminčių ir specialiai jų ieškoti nereikia. Prie mano iniciatyvų dažnai prisideda vietiniai Trakų Vokės kūrėjai.

 

 

1. Vokės dvaro parko šaltinis. 2. Rytiniai dvaro vartai birželio mėnesį.

 

O. Mašidlauskas yra surengęs keliolika personalinių parodų, dalyvavęs jungtinėse parodose bei pleneruose Lietuvoje ir užsienyje, šiuo metu iliustruoja knygas, rengia instaliacijas viešosiose erdvėse, moko vaikus piešimo ir tapybos paslapčių Jaunųjų dailininkų mokyklėlėje.

 

Žurnalas:Interjeras.lt pataria