Odisėja, tebesitęsianti iki šiol

Parengė Žydrė Dargužytė

Nuotraukos Dariaus Gumbrevičiaus ir Gedimino Trečioko

 

Interjero dizainerė Daiva Česnauskaitė, įmonės „IDConcept" įkūrėja.

 

Interjero dizainerė Daiva Česnauskaitė, vadovaujanti pačios įkurtai įmonei „IDConcept“, savo kelią į namų ir komercinių erdvių gražinimo sritį rado ne iš karto. Iš pradžių reikėjo nugalėti ligą, suprasti, kad medicina, apie kurią meniškos prigimties mergina svajojo nuo mokyklos laikų, yra ne jos kelias. Anuomet, dar būdama moksleivė, išgirdo anytos mintį apie tai, kad jai tiktų interjero dizainerės darbas, ir ja, regis, labai greitai patikėjo. Per metus teko pasiruošti stojamiesiems egzaminams Vilniaus dailės akademijoje, kur ir prasidėjo Daivos, kaip profesionalios interjerų kūrėjos, odisėja, tebesitęsianti iki šiol.  

 

Papasakokite apie save, studijas, darbo patirtį. Nuo ko viskas prasidėjo, kaip gimė Jūsų interjero studija?

Esu iš mažo miestelio – Plungės. Užsispyrusi žemaitė, siekianti savo tikslų. Visą gyvenimą mane lydėjo grožis: gyvenau gražioje šeimoje, gražiuose namuose, gražiame miestelyje, stengiausi gražiai atrodyti, turėjau tobulą vaikystę. Stengiausi visur pamatyti grožį. Vis dėlto iki vienuoliktos klasės negalvojau apie ateitį kūrybos srityje. Mano svajonė buvo tapti medike, tad rengiausi kryptingai, o dailė liko nuošalyje. Menas visada buvo arti, tačiau dėl sveikatos problemų turėjau mažai galimybių save tobulinti kaip būsimą menininkę, mokykloje buvau retas svečias. Vieną dieną, regis, visai atsitiktinai, iš būsimos anytos išgirdau mintį, kad man tiktų kurti grožį. Ji, gal net pati to nesuvokdama, mestelėjo man interjero dizainerės profesiją. Pasakymas „kurti grožį“ man skambėjo taip artimai, kad nusprendžiau viską savo gyvenime keisti iš esmės.

 

Kokių pokyčių sūkuriuose atsidūrei, regis, pastūmėta impulso, atkeliavusio iš artimos aplinkos?..

Teko nemažai paplušėti, ypač dailės srityje. Dvyliktoje klasėje reikėjo išmokti tai, ką kiti mokėsi beveik septynerius metus. Mokyklos baigimo metais atsidūriau Vilniaus Santariškių klinikose, kur ir gimė mintis nuvykti į Dailės akademiją. Norėjau išsiaiškinti, ko reikia studijoms, įvertinti, ar ten man patiks. Per vieną popietę supratau, kad tai – mano universitetas. Nuo tos akimirkos mano gyvenimo tempas tapo panašus į metro judėjimą. Prasidėjo kelionės traukiniu į Vilnių: intensyviai mokiausi piešti, tapyti, sužinojau, kas yra tinkama kompozicija. Įstojau į akademiją. Prisimenu tą įspūdingą dieną, kai išsipildė svajonė: juk reikėjo, kad atsitrauktų liga, kad lydėtų sėkmė ir būtų palankūs komisijos vertinimai, o ką jau kalbėti apie keliones traukiniu, kai stotelėje tekdavo laukti esant 30 laipsnių šalčiui... Blakstienos prišaldavo prie vokų.

 

 

Kada pradėjote dirbti?

Studijų metais. Pirmiausia kartu su draugu įsigijome būstą. Jo interjero kūrimą iki šiol vadinu pirmuoju blynu. Iš pradžių dirbau paprastą, su specialybe nesusijusį darbą. Grįžusi iš Amerikos, kur darbavausi pagal studentų mainų programą, gavau neeilinį pasiūlymą – padėti įrengti 20 butų Nidoje. Po šio projekto ėmė plaukti individualūs užsakymai. Darbų atsirado tiek daug, kad viena nespėjau. Tuomet nusprendžiau kurti interjero studiją „IDConcept“.

 

Klausant Jūsų istorijos, atrodo, kad esate pavyzdys kitiems jauniems kūrėjams, kaip siekti savo svajonės... Kaip Jums viskas atrodo iš šios dienos perspektyvos?

Praėjo beveik 10 metų, kai baigiau akademiją. Dažnai pagalvoju apie prabėgusį laiką, užsibrėžto tikslo siekimą, valią, ryžtą. Dabar manau, kad visa tai padėjo man pačiai geriau save pažinti. Kai labai nori,gali viską pasiekti, nes sėkmė priklauso nuo to, kaip stipriai trokšti!

 

Koks Jūsų veiklos įvaizdis dabar? Kaip atrodėte kūrybinio kelio pradžioje ir kas pasikeitė?

Šiuo metu gyvenu modernu ir stengiuosi giliau skverbtis į minimalizmą. Taip metaforiškai galima būtų apibūdinti dabartinę mano kūrybą. Kurdama tokio stiliaus interjerus jaučiu džiazą. Galvoju apie visus kampus erdvėje, klientų daiktus, kur, ką ir kaip sudėlioti, kad leisčiau erdvei kvėpuoti ir ji tarnautų žmogui. Tada jaučiu lengvumą ir noriu, kad klientai jaustųsi lengvai, neįpareigojančiai, netaptų interjero vergais.

Kūrybos pradžioje buvo modernios klasikos etapas. Atvažiavusi iš mažo miestelio pasidaviau didmiesčio keliamiems reikalavimams. Laikui bėgant mano patirtis augo, pradėjau suprasti, kas iš tiesų man patinka, dariausi drąsesnė siūlydama klientams šiek tiek kitokius sprendimus, o užsakovai vis labiau pasitikėjo manimi, matydami atliktus darbus ir tai, kaip sprendžiu kylančias problemas, techninius klausimus.

 

  

 

Kokie didžiausi iššūkiai kyla dirbant?

Pastaraisiais metais pradėjau dirbti su verslo klientais. Šis iššūkis privertė išlipti iš savo komforto zonos. Pakito darbo pobūdis: didesnės erdvės, naujos taisyklės. Tenka atsižvelgti ne į vienos šeimos norus, lūkesčius, o į daugybę skirtingų nuomonių. Greitas tempas priverčia priimti sprendimus ir pasitikėti jais čia ir dabar. Esu sveiko adrenalino mėgėja, tad žinau, kada savo idėjoms pasakyti „stop“: klientams nereikia per daug nerimauti, jog interjeras bus „ne dėl gyvenimo, o dėl grožio“.

 

Kas vyksta Jūsų biure, kai ateina svečių?

Pirmiausia biuras pakvimpa švara. Darbinis chaosas sugula į savo lentynas. Visada kruopščiai ruošiuosi susitikimams, tad klientų laukia parengta medžiaga. Viskas atrodo taip, tarsi tuoj ant stalo bus patiektas garuojantis pyragas.

 

Pristatykite savo kūrybinę erdvę.

Per10 darbo metų pakeičiau 6 kūrybines erdves. Tai lėmė išsikeltų tikslų siekimas, įmonės augimas ir galbūt atsargumas iškart nešokti aukščiau bambos.

Kaip ir dauguma mano srities profesionalų, karjerą pradėjau namuose. Atsiradus įmonei, išsinuomojau mažą biurą. Jis buvo tik 12 m². Dirbome dviese – aš ir asistentė. Biuras nebuvo jaukus, tad teko jį įrengti taip, jog būtų miela ir smagu dirbti, kad laikas, kartais iki išnaktų, neprailgtų. Vėliau turėjau ir 80 m² kūrybines erdves, o dabar jos vėl sumažėjusios. Dabartinis biuras –tik 9m² pačioje interjerų salonų širdyje – „Domus galerijoje“. Vadinu jį savo kūrybiniu sandėliuku. Vietos mažai, bet plotas maksimaliai išnaudotas. Jei jame kas pasiraustų, rastų keisčiausių darbo priemonių: nuo betono gabaliukų iki marmuro plytelių ar tarp katalogų jaukiai įsitaisiusios „Vitra“ lėlytės.

 

 

 

Kaip pavyko įsikurti tokioje mažoje patalpoje?

Šią vietą teko iš esmės keisti. Pirmiausia spalvas. Pasirinkau neutraliausią – pilką. Su ja iš esmės draugauja visos kitos spalvos: ji neblaško, nekelia nereikalingų emocijų, kartais padeda kurti, atrasti naujų vizijų, kai kada prislopina nereikalingas emocijas, savotiškai ramina. Mažą erdvę reikėjo bent vizualiai padidinti: taip atsirado fotonuotrauka per visą sieną, ramaus, bet aiškaus charakterio. Mažoje erdvėje svarbiausia taip sudėti daiktus, kad būtų patogu jais naudotis. Tad lentynos, komodos –viskas sugulė pagal funkcijas. Mano pasididžiavimas – lietuvių gamybos išmanusis stalas „Tablear“. Man svarbu turėti skirtingą darbo aplinką: kai noriu pasijusti kaip namie, stalą nuleidžiu iki kavos staliuko aukščio. Virš stalo įrengtas apšvietimas, tad juokaudama sakau, kad jis žino mano nuotaiką ir ją visiems transliuoja. Mano biure pamatysite ir gyvų gėlių, ryte užuosite kavos kvapą. Dieną interjeras tampa koliažu – techninių brėžinių staltiesės, įvairiausių medžiagų dėlionės – vyksta tikras kūrybinis procesas.

 

Ar tiesa, kad sau kurti sunkiau nei kitiems? Pritariate posakiui „batsiuvys be batų“?

Pritariu. Manau, menininkas visada ieško. Pirmiausia savęs, savo erdvės ir t. t. Kai kuriu interjerus, stengiuosi į procesą žiūrėti per savo gyvenimo akinius. Pirmiausia atsakyti į klausimą, ar pati norėčiau čia gyventi, tada tenka galvoti apie medžiagas, baldus, apšvietimą.

 

 

Kokiais savo projektais labiausiai didžiuojatės? Kokius įgyvendinate šiuo metu?

Labiausiai didžiuojuosi savo gyvenimo projektu – sūneliu. Profesinėje srityje gal labiau džiaugiuosi, nei didžiuojuosi. Džiaugiuosi visais, kurie įkvepia tobulėti. Šiuo metu beveik baigiame kurti didelio biuro interjerą, rengiame kelis individualius projektus, kurių erdvė didesnė nei 500 m².

 

Ką Jums reiškia bendras kūrybinis veiksmas kartu su klientu?

Labiausiai vertinu klientų pasitikėjimą. Prieš ką nors darydama visada išklausau žmogaus pageidavimus, kruopščiai renku informaciją apie jo pomėgius, poreikius ir gyvenimo būdą. Stengiuosi pajausti užsakovą, kad žinočiau, kiek galiu įsiterpti į jo vaizduotėje piešiamą interjerą, ypač jei tai gyvenamoji erdvė. Mano misija – padėti profesionaliai įgyvendinti galbūt ne visai išgrynintas kliento vizijas.

 

Kokias tendencijas pastebite dizaino srityje pastaraisiais metais? Kaip keičiasi klientų požiūris?

Interjeruose atsiranda neįprastų spalvų derinių, kurie neatsilieka nuo pasaulinių tendencijų, vyrauja skoninga eklektika. Daugėja klientų, suprantančių grožio, kokybės ir kainos santykį.

 

 

Įgyvendintų projektų nuotraukos

 

Kokia Jūsų darbo diena?

Gimus sūneliui, mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Dingo tobulas laiko planavimas, dirbu, kol jaučiu malonumą. Esu pelėda, tad kūrybines ar technines užduotis nukeliu į antrą dienos pusę. Dienos pradžioje organizuoju susitikimus. Myliu savo darbą ir tikrai retai mane darbovietėje pamatysite blogos nuotaikos. Būna dienų, kad pamirštu ir pavalgyti, juolab atsisėsti.

 

Ką veikiate, kai pritrūksta įkvėpimo?

Pirmiausia turiu pakeisti aplinką. Kartais užtenka pasivaikščioti senamiestyje, kartais – tiesiog pastovėti apsikabinus medį ir iš jo pasisemti energijos, kartais reikia grįžti pas tėvus, pabūti sodyboje, prie laužo po žvaigždėtu dangumi, atsibusti su paukščiais, stebėti, kaip keičiasi metų laikai, o kai kada norisi tolimų kelionių, kad pajausčiau kitą gyvenimą, kultūrą.

Esu labai smulkmeniška, tad pastebiu atsitiktines detales – jos tampa mano mūzomis.

 

Kokių turite kūrybinių planų?

Gyvenu šia diena. Visi maži norai, kurie atneša laimę, pildosi po truputį. Šiandieną vienas pagrindinių planų yra sukurti savo naujų namų interjerą, kad man negaliotų posakis „batsiuvys be batų“.

 

Ar gyvenime buvo etapų, kai norėjosi viską mesti ir eiti dirbti kitokio darbo?

Buvo, ir ne kartą. Save vadinu interjero dizainere, bet dokumentuose esu įmonės vadovė. Kai įmonė stipriai augo, reikėjo pasakyti sau „stop“, netgi keisti susikurtą viziją, tikslus, nes rūpėjo gyventi, o ne tik dirbti.nVis dažniau pagalvoju, kad man labiau patinka dirbti dizainere, o ne vadovauti didelei komandai. Dabar išgyvenu gerą etapą.

 

 

Įgyvendintų projektų nuotraukos

 

Ar dirbate tik biure, ar tenka triūsti ir namuose?

Šeima – man didžiausia vertybė. Laikas, praleistas su ja, – neįkainojamas. Vis dažniau grįžtu namo kaip mama ir žmona, o ne kaip interjero dizainerė. Tad visi darbai lieka biure. Kartais leidžiu sau mintyse naktimis projektuoti, kurti. Bet tai – ne darbas, tai – meditacija. Na, gerai, prisiminiau, būna retų išimčių, kai tikrai reikia padirbėti namuose, bet tai vyksta užmigus sūnui.

 

Kokie Jūsų namai?

Jaukūs, modernūs, praktiški. Visi daiktai turi savo vietą, kol neprisiliečia mažiausias namų gyventojas. Mūsų namai kvepia, juose daug knygų. Labai daug dėmesio skirta apšvietimui. Mėgstu šiltas detales, pagalvėles, kilimus, užuolaidas, todėl jų čia tiek, kiek reikia, kad būtų jauku.

 

Kam norisi padėkoti už tai, kokia esate šiandien?

Esu dėkinga visai savo šeimai: tėvams, seneliams, vyrui, su kuriuo esame kartu jau 15 metų, sūneliui, kuris neseniai atšventė dvejų metukų gimtadienį, buvusiems darbuotojams, draugams, klientams, kolegoms, žmonėms, kurių parašyti laiškai, palinkėjimai, geri žodžiai padeda dėlioti savo svajonių kelią, tobulėti realizuojant save – gyventi taip, kad tos laimės, kurią juntu savyje, užtektų ir kitiems.

 

Žurnalas:Interjeras.lt pataria