Praėjusio laiko pasakojimai

 

 

Fotografas Arūnas Baltėnas daugiau nei tris dešimtmečius fiksuoja praeinantį laiką. Jo vaizdų archyvuose atsispindi nepaliaujamas daiktiškojo pasaulio ir žmogaus kismas, virstantis nostalgišku atminties liudijimu. Skirtingais laikotarpiais sukurtuose cikluose amžina tik šviesa, atverianti veidų ir erdvių gilumą. A. Baltėno kūriniai saugomi Lietuvos dailės muziejuje, Nacionalinėje bibliotekoje Paryžiuje, privačiose Lietuvos ir užsienio kolekcijose. Fotografą kalbina Lina Žukauskaitė.  

 

Praeinantį laiką XX a. pabaigoje pradėjote fiksuoti skirtingų miestų metraščiais – praeitį stebite per dabarties prizmę, suvokdamas jos laikinumą.

Fotografija – instrumentas sugauti tai, kas akimirksniu išnyksta, vizualus praeities liudijimas. Fotografuodamas miestus neieškau praeities ženklų. Ieškau detalių, kurios atskleistų vietos dvasią. Visi civilizacijos taškai, ypač Europoje, turi išraiškingą charakterį. Tai traukia ieškoti tikrų ir įsivaizduojamų praeities atspindžių – bandau juos įspėti, vaikščiodamas po miestus. Neieškau ir naujų fotografijos kalbos formų – stengiuosi sumaniai išnaudoti klasikinius principus.

 

 

Kokį vaidmenį Jūsų kūryboje atlieka vaizduotė?

Manau, kad nedidelį – dažniau stengiuosi atrasti tai, kas jau yra. Fotografiją suvokiu kaip tikrovės kadravimą. Iš jos bandau ištraukti tai, kas svarbiausia, kas paprastomis priemonėmis nusakytų vietos, jos istorinės, kultūrinės praeities esmę. Pagrindinis fotografo instrumentas – sugautas tikrovės fragmentas.

 

 

 

Kaip patiriate miestų formas ir turinius? Prasitarėte, kad Jums erdvė geriausiai atsiskleidžia tada, kai iš jos pasitraukia žmogus.

Taip, man įdomus tuščias miestas, kai tam tikru paros metu jame nelieka žmonių. Iš tiesų erdvių ieškojimą lemia oras ir apšvietimas. Jie kuria kaskart skirtingą nuotaiką. Žinoma, pačiam taip pat geriausia būti ramiam ir susikaupusiam.

Vilniuje, kurį gerai pažįstu nuo studijų metų, žinau konkrečias vietas. Kartais einu į jas ne fotografuoti, o tiesiog pabūti. Pažįstamų vietų atsiranda ir kituose miestuose. Žinoma, labiausiai gelbsti šviesa. Kartais, atsidūręs svetimame mieste, negali pasirinkti aplinkybių ir turi išnaudoti suteiktą progą. Tiesa, rezultatas dirbant nepalankiomis sąlygomis kartais būna netgi įdomesnis.

Netikėtumas įveikia kadro režisūrą?

Kartais. Profesionalus darbas patikimesnis. Padaryti gerą kadrą, kuriame netikėtai susitiktų erdvė ir apšvietimas, pavyksta labai retai.

 

 

 

Kiek Jums svarbūs miestų istoriniai ir kultūriniai pasakojimai?

Miestas persmelktas istorijos ir kultūros, būtų sudėtinga kitaip į jį žiūrėti. Gera nuotrauka tampa kultūrinio fono tąsa, įsirašo į bendrą kontekstą. Literatūra, meno istorija – visa tai svarbu, norint perprasti erdvę.

Praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje nuosekliai fiksavote pažįstamų menininkų dirbtuves. Kas Jums buvo svarbiausia: atskleisti autentišką kuriančio asmens pasaulį ar užfiksuoti nykstančius kultūros užkulisius?

Tiesą sakant, nei viena, nei kita. Interjerai, jų fragmentai, kaip ir miestai, gatvių perspektyvos, turi savo gyvenimus. Juos lemia daiktai, jų tarpusavio santykiai ir šviesa. Žmogus atsiduria antrame plane, bet atsiskleidžia per aplinką. Mane domina daiktų autentika, jų padėtys vienas kito ir erdvės atžvilgiu – tas stulbinantis daiktų teatras ir šviesos scenografija.

Fotografavau dailininkų, muzikantų, meno istorikų, vertėjų erdves. Išraiškingiausios, žinoma, priklausė dailininkams. Daugelis dirbtuvių nugrimzdo į nebūtį, todėl ilgainiui jų nuotraukos įgijo istorinę vertę.

 

 

 

Vėlesniuose cikluose priartėjate prie žmogaus. Prisipažinote, kad tam prireikė laiko ir gyvenimiškos patirties, gebėjimo perprasti kitą. Kaip fokusuojate žvilgsnį fotografuodamas portretą?

Kurdamas etnografinius ciklus, noriu atskleisti žmogų ir jo gyvenimą, todėl stengiuosi likti nematomas. Šiuo metu kuriu didelį ciklą, kuriame labai svarbus fotografo ir fotografuojamo žmogaus santykis. Portretas – aukščiausias meistrystės išbandymas. Žmogus turi atrodyti begalinis, leisti pažvelgti į jį taip giliai, kad nesimatytų dugno – tai klasikinės tapybos suformuota užduotis.

Kas formavo Jūsų požiūrį į fotografiją kaip meno šaką?

Visa fotografijos istorija. Reikšmingų asmenybių joje – ne tiek jau daug. Iš lietuvių fotografų man labai svarbūs Algimantas Kunčius, Antanas Sutkus, Romualdas Požerskis. Iš pasaulinių – Julia Margaret Cameron, Alfredas Stieglitzas, Edwardas Westonas, tam tikru laiku Yousufas Karshas, Irvingas Pennas, Billas Brandtas, Diane Arbus.

Neseniai teko lankytis Londone, kur gana atsitiktinai patekau į Augusto Sanderio parodą. Jis nuo XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo fiksavo įvairių socialinių sluoksnių atstovus – nuo darbininkų ir pramonininkų, iki bankininkų ir menininkų. Paprasti portretai, kuriuose atskleista žmogaus esmė ir laikmetis. Veidai nuoširdūs ir atviri, kiekviename – neišmatuojamas gylis. Seniai žinojau šį autorių, namuose turiu jo fotografijų albumą, bet, užėjus į galeriją ir atsidūrus priešais originalus, suskirstytus į kelias žanrines grupes, sulinko kojos. Poveikis prilygo sakralinei patirčiai. Taip nutinka labai retai.

 

 

 

Artėjančiai tarptautinei šiuolaikinio meno mugei „ArtVilnius“, ruošiate interjerui tinkamus didelio formato atspaudus ant aliuminio kompozito ir organinio stiklo plokščių. Kiek Jums svarbus darbas su skirtingomis medžiagomis ir formatais?

Jeigu kalbėtume apie fotografiją atsiribodami nuo aplinkos, darydamas kiekvieną kadrą įsivaizduoju jam tinkamą formatą. Mąstydamas apie praktinę funkciją, galvoju apie konkrečią erdvę, situaciją, kontekstą. Tiesą sakant, visada galvoju apie fotografijos pritaikymo galimybę. Fiksuodamas žmones, siekiu atspindėti esamojo laiko tikrovę, kuri, priklausomai nuo aplinkybių, galėtų prabilti skirtingais – parodos, albumo, prisiminimo – pavidalais. Fotografuodamas architektūrą, interjerus ir peizažus, įsivaizduoju, kaip jie atrodys ant sienos. Interjero nuotrauka turi kelti estetinį pasigėrėjimą, būti kompoziciškai tvarkinga, lengva. Tokios fotografijos gražina žmogaus gyvenimą, palengvina jo būtį.

Kalbant apie medžiagiškumą, šukuotas aliuminis kuria labai įdomų vizualinį efektą. Vaizdas priklauso nuo šviesos šaltinio, o kadangi jie dažniausiai fiksuoti – keičiasi judant fotografijos atžvilgiu. Optinės apgaulės įspūdis pasufleravo mintį ant plokščių atspausti nuotraukų negatyvus, kurie, priklausomai nuo žiūros kampo, atrodytų kaip pozityvai.

 

 

 

Kaip vertinate fotografijos suvokimo tradiciją Lietuvoje? Ar keičiasi požiūris į jos vaidmenį meno ir kasdienybės kontekste?

Mūsų visuomenėje dar tik formuojasi tinkamas fotografijos suvokimas, esame pradinėje jo stadijoje. Fotografija – lengviausiai pritaikoma meno šaka. Nespalvotos nuotraukos prigyja kiekviename interjere, jos sujungia ir užbaigia erdvę.

JAV fotografija nuo jos atsiradimo pradžios XIX a. pr. užimą svarbią vietą žmonių gyvenimuose – pradedant portretais, baigiant vizitinėmis kortelėmis ir interjero detalėmis. Sunku rasti amerikietišką filmą, kuriame ant sienų neišvystume nespalvotų fotografijų. Lietuvoje dar trūksta informacijos, pokalbių, gerų pavyzdžių.

Daugiau nuotraukų:

    

Arūno Baltėno darbų ekspozicijos:

Birželio 14–liepos 21 d. „Domus galerijoje“, P. Lukšio g. 32, Vilniuje

Spalio 11–13 d. „Archzonoje“, „Litexpo“, Laisvės pr. 5, Vilniuje

Žurnalas:  „Interjeras.lt pataria“