Šviesos žaidimai

 

Kalbino Lina Žukauskaitė


Grafikė Birutė Stančikaitė

 

 

Grafikė Birutė Stančikaitė (g. 1952), atstovaujanti romantinei Lietuvos grafikos tradicijai, atsigręžia į profesionaliąją meno istoriją ir išskirtinės precizikos reikalaujančiomis klasikinėmis technikomis daugiau nei keturis dešimtmečius fiksuoja gamtos ir šviesos virsmų pasaulį. Jos darbų yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Modernaus meno muziejus Vilniuje, Metropoliteno meno muziejus Niujorke, Tretjakovo galerija Maskvoje, A. Puškino dailės muziejus Maskvoje, Naujojo Orleano šiuolaikinio meno muziejus, Šiuolaikinio meno muziejus Varšuvoje, M. K. Čiurlionio galerija Čikagoje, Ludwigo šiuolaikinio meno muziejus Kelne, privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje. 2016 m. menininkė įvertinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.

 

Gimėte, gyvenate ir kuriate Vilniuje. Miestas nėra vyraujanti jūsų kūrybos tema, tačiau tikriausiai būtent jame formavosi jūsų asmeninė ir meninė pasaulėvoka?

Gimiau ir ankstyvosios vaikystės metus praleidau Bokšto gatvėje. Kartais ir šiandien mėgstu pasivaikščioti po savo vaikystės vietas. Mokydamasi M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, neturėjau laiko grožėtis miestu, tačiau tikriausiai jo aura nesąmoningai darė stiprią įtaką. Atidžiau į Vilnių įsižiūrėjau jau studijų metais. Mėgau pasivaikščioti po jo gatveles ir kiemus, santykis su gimtuoju miestu atsispindi ir mano diplominiame darbe „Vilnius“. Vis dėlto didžiausią įtaką mano meninei pasaulėjautai padarė vasaros kaime pas senelius. Tas palaimingos ramybės jausmas augalų ir besikeičiančios šviesos pasaulyje ilgam nugulė mano darbuose.

M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir Vilniaus dailės institute grafikams tuo metu dėstė įsimintinų asmenybių plejada.

Savo mokytojais įvardiju tuo metu M. K. Čiurlionio menų mokykloje dėsčiusią Birutę Žilytę ir Algirdą Steponavičių, diplominio darbo vadovą tuometiniame Vilniaus dailės institute Antaną Kučą, specialybės dėstytojus Rimtautą Gibavičių ir Stasį Krasauską. Tai buvo puikūs dėstytojai ir menininkai, savo pavyzdžiu darę įtaką ir formavę meninį suvokimą.

XX a. 8-ajame dešimtmetyje Lietuvoje iškilo vadinamoji moteriškoji grafikos karta, suformavusi romantinės krypties tradiciją. Ryškiausios jos atstovės – Jūratė Stauskaitė, Irena Teresė Daukšaitė-Guobienė, Danutė Jonkaitytė – atsisakė stilizuotų motyvų ir pasirinko metaforų bei simbolių kalbą. Kaip ši aplinkybė veikė jus, dažnai pristatomą kaip minėtos tradicijos tęsėją?

Taip, mano jaunystėje grafikos srityje daugiau reiškėsi moterys: daugiau jų stojo į šią specialybę, daugiau ją ir baigė. Kitaip nei skulptūra arba monumentalioji dailė, grafika buvo laikoma moteriška specialybe. Vyrai rinkdavosi konkretesnius ir daugiau užtikrintumo žadančius darbus netgi baigę grafiką – dirbo leidyklose arba dėstė akademijoje.

 

 

  „Žvilgnis“, litografija, 47,5 × 61,5 cm, 2003 m.   „Be lygsvaros“, litografija, 45 × 59 cm, 1987 m.

 

Kūryba – tai dalis mano gyvenimo, galimybė laisvai ir nevaržomai kurti savo pasaulį, džiaugsmas ir nerimas, kurį patiri iš vidaus. Kūryboje, kaip ir gyvenime, noriu būti savimi. Mano manymu, tai glūdi menininko prigimtyje ir sudaro jo veiklos pagrindą. Mano darbus veikė individuali pasaulėjauta, vidinis noras ir nerimas. Visada buvo svarbūs pojūčiai. Esu pasižymėjusi: „Jaučiu vėsią žemę gulėdama pievoje tarp smilgų – žiūriu į dangų ir matau savo gyvenimą – skriejantį kaip simfonija muzikos garsais.“ Niekada nebuvau visuomeniškas žmogus – tai nebūdinga mano prigimčiai, todėl socialinė aplinka nelabai mane ir veikė.

Žinoma, vienaip ar kitaip veikia aplinkinis meninis gyvenimas. Visada mėgau keliauti ir lankytis parodose. Turiu savitą požiūrį į šiuolaikinį meną. Jeigu gyvenu dabar – tai ir esu šiuolaikinė – savame laike ir savoje vietoje. Kiekvienas šiuolaikiškas raiškos būdas greitai pasensta, todėl linkčiau kalbėti apie nepavaldumą laikui ir kūrinio aktualumą, kuris skirtingais laikotarpiais atrandamas iš naujo. Norėčiau orientuotis į amžinąsias vertybes, būti savita, nepakartojama. Meno kūrinius vertinu ne protu, o jausmais ir emocijomis. Klausiu savęs, ar konkretus darbas mane domina ir jaudina.

Manau, kad visą laiką keičiuosi, bet palaipsniui ir natūraliai, nepatirdama staigių lūžių. Dabar išgyvenu tokį amžiaus tarpsnį, kai reikia rimtai įvertinti, kas padaryta, ką paliksiu ir ką dar galiu padaryti.

Pagrindinė jūsų kūrybos tema skirtingais laikotarpiais – gamtos formų choreografija ir šviesotamsos žaidimai. Litografija, atverianti platų pilkų atspalvių spektrą, leido atskleisti nuolatinį šviesos virsmą, oforto technika suteikė judrumo linijai, spalva atvėrė papildomą vizualinį ir prasminį matmenį.

Pati jaučiuosi gamtos ir visatos dalimi. Dangus, augalai, paukščiai, sparnai, nerimastingos figūros – vaizdiniai, būdingi ankstyvajam kūrybos laikotarpiui. Vėlesniame laikotarpyje gamtos motyvai įgyja daugiau muzikalumo ir ritmo, įgauna abstraktesnes formas.

 

 

 

„Mažumo didumas“,
litografija, 96 × 61 cm, 2006 m.

  „Įkvėpimas“, akvatinta, ofortas, 48 × 64 cm, 1999 m.

 

Kiekviena technika suteikia naujų galimybių. Man svarbi ne technika, o galimybė gauti norimą rezultatą. Kūrybinio kelio pradžioje daugiausia dirbau litografijos technika. Žavėjo jos lengvumas, grakštumas, platus šviesotamsos spektras. Beveik visos mano litografijos atliktos ant vieno litografinio akmens. Tai ilgas procesas – reikia paruošti akmenį, nušlifuoti piešinį, o tada atspausti visą tiražą. Ilgainiui nuo litografijos perėjau prie oforto. Tokį pasirinkimą lėmė noras laisvai ir savarankiškai spausdinti darbus. Oforto klišė lieka, nebūtina iš karto atspausti visą tiražą. Vėlesnį perėjimą prie mišrios technikos lėmė meninė aplinka, kūrybiniai ieškojimai, noras dirbti su spalva, tarptautinės parodos ir atsivėrusi galimybė jose dalyvauti.  

Dalyvavimas tarptautinėse parodose žymi ir jūsų kūrybinę biografiją. Tarptautinė grafikos trienalė „Krokuva–Niurnbergas“ (2000), tarptautinė estampo trienalė Kanagavoje (2001), 54-oji Venecijos bienalė plačias diskusijas sukėlusiame Dariaus Mikšio projekte „Už baltos užuolaidos“ (2011).

Dalyvavimas tarptautinėse parodose teikė džiaugsmo ir įkvėpimo. Sovietiniais metais svarbūs taškai grafikams buvo Talinas ir Krokuva. Juose galėjai susipažinti su įvairių šalių menininkų darbais ir naujomis atlikimo technikomis. Dar studijų laikais kartu su savo dėstytojais vykau į Tarptautinę Talino trienalę. Baigusi studijas (1980), ne kartą dalyvavau Tarptautinėje Krokuvos grafikos trienalėje. Po Krokuvos trienalių būdavo komplektuojamos naujos ekspozicijos kitoms tarptautinėms parodoms. Po kiekvienos jų gaudavau dar daugiau kvietimų – taip pat ir asmeninių – dalyvauti konkursuose ir atrankose. Atsivėrė plačios geografinės galimybės.

2001 m. sulaukiau kvietimo dalyvauti Tarptautinėje Kanagavos grafikos trienalėje. Japonija garsi ilgamete grafikos tradicija. Venecijos bienalėse stengiuosi apsilankyti ir kaip žiūrovė. Vertinu didelius, kokybiškus trienalių katalogus – į juos patekdavo ir mano darbų. Menininkui svarbu turėti apčiuopiamų savo kūrybinės veiklos įrodymų.

Nuo studijų metų vedate asmeninį ir kūrybinį dialogą su savo vyru grafiku Gerardu Šlektavičiumi. Kokios jo temos ir ritmas?

Vyras grafikas darė įtaką ir gyvenime, ir kūryboje. Visada galėjome pasitarti ir pasikalbėti. Gerardas padėjo įgyvendinti kai kuriuos mano sumanymus techniškai. Visas kūrybinis darbas vykdavo bendroje studijoje. Stengdavomės dirbti atskirai, nes tokia veikla reikalauja susikaupimo ir kūrybinės įtampos, todėl dalindavomės darbo laiku ir erdve. Dviem menininkams, gyvenantiems iš kūrybos, sudėtinga nebent dėl nuolatinio neužtikrintumo.

Nuotraukų galerija:

    

Žurnalas „Interjeras.lt pataria“