Vidurio Europos universitetas (1 etapas)

 

Projekto autorius: O’Donnell + Tuomey 
Klientas: Central European University 
Vieta: Budapeštas, Vengrija 

Įgyvendinta: 2016 m. 
Nuotraukų autorius: Tamás Bujnovszky 
Tekstas: Architekto Tomas Milkamanavičius

 

Universiteto pastatas įsikūręs Budapešte, UNESCO saugomoje teritorijoje. Tai yra 15 000 m² ploto pirmojo etapo statinys, susidedantis iš dviejų pagrindinių korpusų. Naujasis pasitinka nuo pat gatvės, o rekonstruotas senasis slepiasi vidinėje ansamblio dalyje. Tolesnis projekto progresavimas – šiuo metu diskutuotinas klausimas, nes Vengrijos vyriausybė pareiškė, jog ruošiasi uždaryti mokymo įstaigą dėl konflikto tarp finansuotojų George’o Soroso ir Atviros visuomenės instituto (Open Society Institute).

 

 

Šio sudėtingo statinio struktūra remiasi Budapešto vidinių kiemų urbanistine sistema, kartu sujungdama keletą korpusų į didelę vidinių erdvių ir jų tarpusavio ryšių sistemą. Korpusai išsiskiria keliais skirtingo charakterio atriumais. Vienas jų – uždaras, su stikliniu šlaitiniu stogu, tęsiasi per septynis aukštus ir tarnauja kaip atviras reprezentatyvus, bendruomeniškas holas, kuriame esant galima suvokti patalpų struktūrą. Kitame suprojektuotos dramatiškos laiptinės, tarpusavyje jungiančios skirtingus pastato aukštus. Trečias pasižymi stiklinėmis vitrinomis, vizualiai sujungiančiomis ir eksponuojančiomis skirtinguose aukštuose veikiančių žmonių kasdienybę. Pastatas suprojektuotas taip, kad stogo plotą panaudotų rekreaciniams tikslams. Tam sukurtose terasose įrengtos poilsio ir bendravimo zonos, kurioms jaukumo suteikia augalai. Vazoniniai medžiai ir loviuose vešantys želdynai veikia išvien su sėdėjimo zonomis, įkūnydami gana seną, tačiau labai veiksmingą, dar paties Le Corbusier  XX a. moderniai architektūrai pritaikytą stogo ploto panaudojimo principą.

Pirmi trys kelių korpusų aukštai paskirti viešosioms erdvėms. Čia įsikūrusi 400 vietų auditorija, kavinė, susitikimų kambariai ir skaitymo erdvės, į kurias patenkama per spiralinius laiptus. Viršutiniuose aukštuose išdėstyta biblioteka. Antrame korpuse palikta vietos universiteto administracijai, kuri turi vizualinį ryšį su vidiniu kiemu. Nuo pat įėjimo fasado architektūrinės kalbos pradėta laužytų linijų logika tęsiasi pirmame aukšte iki pat laiptinės. Sename vidiniame korpuse išlaikyta buvusi ortagonali planinė sistema.

 

  

 

Dunojaus krantinėje išilgai gatvės išdėstyti statiniai pasižymi smulkiai suskaidytais švariai apdirbto akmens fasadais. Metrinės langų eilės ir barokinių bei klasicistinių formų dekoratyvumas suteikia jautrų kontekstą, o projektavimas tokioje vietoje yra didelis iššūkis architektams. Pasirinkta ortogonalaus skaidymo gatvės išklotinėje ir įstrižų linijų logika planinėje struktūroje kuria ryšį su aplinkinių pastatų skaidymu, taip pat kuria pastogę ir atveda žmones nuo gatvės į vidų 180 laipsnių spinduliu. Pastato autoriai rado kelią, kaip dirbti išvien su vietiniais architektais, siekiant kokybiško bendro rezultato. Šiame projekte meistriškai panaudotos vietinės medžiagos, detalizuojant sprendinius iki vietiniams rangovams priimtinų realizacijos būdų.

Universitetas kupinas netikėtų kelionių per vientisas įvairių fakultetų patalpų kombinacijas. Erdvės tarytum organiškai susilieja tarpusavyje ir išvengia akivaizdžių jas žyminčių ribų. Netgi keturiuose viršutiniuose aukštuose įsikūrusioje bibliotekoje išvengta sunkių akustinių durų. Vietoje jų suprojektuotas „akustinis labirintas“, sugeriantis garsą kopiant laiptais.

 

 

 

Ši išskirtinai aukšto lygio mokymo įstaiga tapo savotiška architektūrinė platforma, saugančia universiteto išpažįstamas vertybes. Tai – skaidrumas, bendruomeniškumas, aukštasis išsilavinimas ir demokratija.

Žurnalas „Centras“