Žmogus, regėjęs ateitį

Tekstas: Jono Malinausko


Normanas Bel Geddesas

 

 

Įkvėpimas ir meninė intuicija leidžia genialiems kūrėjams pažvelgti toli į ateitį. Nepaisant to, kad amerikiečių dizaineris Normanas Bel Geddesas (1893–1958) gimė dar užpraeitame amžiuje, net vertinant iš naujojo tūkstantmečio perspektyvos jo projektai nepaliauja stebinti savo įžvalgumu. Per visą gyvenimą Normanui teko nuolat klausytis tiek liaupsių, tiek kaltinimų utopiškumu ir neracionalumu. Nepaisant to, laikas viską sustatė į savo vietas: nors dalis jo idėjų taip ir liko popieriuje, didžioji Normano dizaineriškų pranašysčių dalis virto šiandienos realybe.



Įkvėpimas ir meninė intuicija leidžia genialiems kūrėjams pažvelgti toli į ateitį. Nepaisant to, kad amerikiečių dizaineris Normanas Bel Geddesas (1893–1958) gimė dar užpraeitame amžiuje, net vertinant iš naujojo tūkstantmečio perspektyvos jo projektai nepaliauja stebinti savo įžvalgumu. Per visą gyvenimą Normanui teko nuolat klausytis tiek liaupsių, tiek kaltinimų utopiškumu ir neracionalumu. Nepaisant to, laikas viską sustatė į savo vietas: nors dalis jo idėjų taip ir liko popieriuje, didžioji Normano dizaineriškų pranašysčių dalis virto šiandienos realybe.

Normanas Melanctonas Geddesas gimė Mičigano valstijoje, biržos brokerio šeimoje. 1916 m. po vedybų su Helen Belle Schneider sutuoktiniai sujungė savo pavardę į Bel Geddesai (pastebėsime, kad ši jungtis pasiteisino – pora nugyveno kartu ilgą ir laimingą gyvenimą). Savo profesinę karjerą Normanas pradėjo kaip teatro dailininkas – pirmosios dekoracijos buvo sukurtos A. Barnsdall pastatymui Los Andželo mažajame teatre. Po metų jis jau kūrė dekoracijas Metropoliteno operoje Niujorke, taip pat apipavidalino Brodvėjaus miuziklų pastatymus, tarp jų ir tokius egzotiškus kaip ledo šou „It Happened on Ice“. Savo darbuose jis plėtojo vadinamojo New Stagecraft judėjimo, siekiančio išsivaduoti iš „smulkiaburžuazinio scenos realizmo“ principus, išryškino emocinius ir psichologinius veiksmo akcentus. Viena iš efektyviausių poveikio priemonių buvo scenos apšvietimas, kuriame Geddesas įdiegė keletą radikalių naujovių, įskaitant apšvietimo prožektorių išdėstymą keliais lygiais ir spalvotos šviesos srautų maišymą, išgaunant netikėtus atspalvius. Kūrybiniai scenos eksperimentai išgarsino dizainerio vardą visuomenėje ir 1923 m. jis netgi pateko į žurnalo „Popular Science“ puslapius.

 

 

Scenos dekoro eskizas, 1917 m.   Tualetinis staliukas, gam. Simmons Furniture, 1932 m.


 

Scenografija ilgainiui pradėjo atsibosti ir Normanas ėmė dairytis naujų veiklos sričių. 1927 m. jis vienas pirmųjų Amerikoje atidarė pramoninio dizaino biurą. Tarp tuo metu įgyvendintų projektų galima paminėti bendrovėms RCA ir Philco skirtus radijo imtuvus, dujines virykles įmonei Standard Gas Equipment ir automobilius Graham-Paige. Pastarųjų serijinei gamybai sutrukdė tiek įsisiūbavusi ekonominė krizė, tiek ir neigiama publikos reakcija į ekstravagantišką automobilių kėbulų formą. Taip pat buvo kuriami lakoniškų, modernių formų buitiniai baldai, įskaitant lovas, komodas, darbo stalus ir netgi mokyklinius suolus.

 

 

Mokyklinis suolas, 1935 m.   Biuro baldas, gam. Simmons Furniture, 1935–1940 m.

 

Greta komercinių užsakymų Bel Geddesas visuomet rasdavo laiko konceptualiems projektams, siūlantiems pažvelgti į technikos pasaulio rytdieną. Laki vaizduotė, suderinta su kruopščia galimų problemų analize ir naujoviškais techniniais sprendimais, leido jam kurti objektus, kurie, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, galėjo būti įgyvendinti. Pasibaisėjęs gremėzdiškais kampuotais to meto automobilių kėbulais, Normanas vienas pirmųjų pasiūlė pritaikyti jiems aerodinamikos dėsnius ir sukūrė seriją lašo tipo kėbulų lengviesiems automobiliams, furgonams ir netgi tarpmiestiniams autobusams. „Mes puikiai žinome, kad maksimalus efektyvumas siekiant greičio negali būti pasiektas neatsižvelgiant į bendruosius gamtos dėsnius, skirtus kūnams, judantiems skystoje arba dujinėje aplinkoje“, – teigė dizaineris. Dizaineris užčiuopė ir komercinę aptakiųjų formų vertę: jo nuomone, vartotojai, susižavėję moderniomis, nuolat atnaujinamos formomis, nuolat geistų įsigyti vis naujų daiktų ir taip užtikrintų nepertraukiamą vartojimo ciklą. Šis reiškinys, vėliau pavadintas stailingu, sulaukė prieštaringų vertinimų, nes skatino naujųjų formų taikymą su aerodinamika visiškai nesusijusiems daiktams – kad ir elektriniams lygintuvams arba stalinėms lempoms.

 

  

Stalo šviestuvas Cobra, 1936 m.   Lašo formos  automobilio Aerocar No 9 modelis, 1933 m.   Aptakios formos elektrinis lygintuvas, 1935 m.


 

Nors toliau maketų ar vienetinių pavyzdžių konceptualieji projektai paprastai nepajudėdavo, populiarioje spaudoje nuolat viešinami eskizai bei nuotraukos visgi paveikė visuomenės skonį ir smarkiai prisidėjo prie  vadinamojo aerodinaminio (streamline) stiliaus formavimosi. Pavyzdžiui, Bel Geddeso „lašo ideologija“ ir praktinėmis konsultacijomis vadovavosi pirmojo serijinio aptakaus automobilio Crysler Airflow (1934 m.) kūrėjai. Vienas iš nedaugelio paties Normano įgyvendintų eksperimentinių projektų – vagoninio tipo itin žema ir aptaki autocisterna „Texaco Doodlebug“ (1935 m.), kurios kėbulo (ypač jo priekinės dalies) formoje galima nesunkiai įžvelgti panašumą į dviem dešimtmečiais vėliau pasirodžiusį „hipsterišką“ mikroautobusą VW Transporter Type 2.

 

 

Automobilis Chrysler Airflow, 1934 m.   Benzovežis Doodlebug, 1935 m.

 


Vienas didingiausių Bel Geddeso konceptualiųjų projektų – hidroplanas, kukliu pavadinimu Avialaineris Nr.4, 1927 m. sukurtas bendradarbiaujant su aviacijos inžinieriumi Otto Kolleriu. Šis tarpžemyniniams pervežimams skirtas lėktuvas – vienas didžiausių kada nors suprojektuotų skraidančių aparatų. Jame turėjo tilpti 450 keleivių ir 155 įgulos nariai. Lėktuve buvo numatyta įrengti apie 280 kambarių, 2 valgyklas, svetainę su 11 m aukščio lubomis, 4 teniso kortus, treniruoklių salę ir daugelį kitų patogumų. Besirūpindamas skrydžio saugumu, Bel Geddesas numatė ne tik galimybę remontuoti sugedusius lėktuvo variklius tiesiog skrydžio metu specialiose dirbtuvėse, bet ir siaurabėgį geležinkelį pataisytiems varikliams grąžinti atgal į vietą. Reikia pastebėti, kad projektą iš tiesų buvo ketinama įgyvendinti 1940 m., tačiau JAV įstojus į karą šie planai subliuško.

 

Hidroplano Air Liner No 4 eskizas, 1927 m.

 

Bel Geddesas nuoširdžiai tikėjo, kad architektūra ir dizainas gali psichologiškai ir emociškai praturtinti kasdienį žmonių gyvenimą. Suvokdamas, jog komunikacija yra vienas svarbiausių veiksnių, formuojančių šiuolaikinį pasaulį, jis stengėsi populiarinti savąsias ateities vizijas, naudodamas piešinius, nuotraukas ir įspūdingus maketus. 1937 m. jis atliko pirmąją kompleksinę vizualizaciją: Shell Oil bendrovės užsakymu sukūrė ateities  projektą City of Tomorrow, kuriame labai įtaigiai parodė dangoraižiais ir greitkelių juostom užpildytą ateities miesto aplinką.

Naujojo dešimtmečio artėjimą, o kartu ir galutinį išsivadavimą iš ekonominės depresijos gniaužtų Jungtinėse Valstijose buvo  nuspręsta pažymėti neregėto masto tarptautine paroda. Buvo tikimasi, kad ji parodys visam pasauliui atsigaunančios šalies techninės ir ekonominės raidos galimybes. Niujorko pasaulinė paroda buvo atidaryta 1939 m. balandžio 30 d.  Ją rengiant aktyviai dalyvavo privačios bendrovės, siekiančios ne tik išpopuliarinti savo naujausius gaminius, bet ir padrąsinti šalies piliečius – potencialius vartotojus.

 

Normanas Bel Geddesas Futuramos motavimo metu.

 

Vienu įspūdingiausių parodos objektų buvo firmos General Motors paviljonas „Autostrados ir Horizontai“, kurio pagrindiniu eksponatu turėjo tapti kompleksinė ateities kelių vizija. Ją sukurti buvo patikėta Bel Geddesui, jau pelniusiam patyrusio „ateities vizionieriaus“ reputaciją. Suvokdamas, kad ateityje automobiliai dar labiau veiks Amerikos civilizacijos raidą, ekspozicijoje, pavadintoje „Futurama“, Bel Geddesas užsibrėžė parodyti 1960–1965 m. šalies veidą, paveiktą totalinės motorizacijos ir tarpregioninių greitkelių infrastruktūros, įkūnijančios pagrindinius ateities komunikacijos principus: saugumą, komfortą, greitį ir ekonomiškumą. Tai, kas šiandien santykinai lengvai realizuojama virtualiojoje erdvėje naudojant 3D technologijas, anuomet pareikalavo milžiniško triūso. Daugiau nei 3 000 m² plote pagal naujausius kartografinius duomenis buvo preciziškai atkurta keletas JAV teritorijos fragmentų, kuriuose iš viso išdėstyta apie 500 000 (!) individualiai sukurtų pastatų maketų, daugiau nei milijonas įvairių želdinių ir apie 50 000 miniatiūrinių automobilių, iš kurių kone 10 000 kreipiamaisiais bėgeliais judėjo 14 juostų pločio autostradomis.

 

  

Ekspozicija Futurama, 1939 m.


Bet didžiausia staigmena buvo galimybė apžvelgti šią ekspoziciją „iš paukščio skrydžio“: susodinti į pakreiptas kėdes, lankytojai specialiu konvejeriu buvo lėtai vežami virš maketo iš vieno galo į kitą, lydimi garso ir šviesos efektų. Per stiklinius išgaubtų lęšių ekranus jie galėjo žiūrėti į maketo detales – namus, medžius, augalų lysves, automobilius, išdidintus kone iki natūralaus dydžio. Kiekvienas iš 27 500 parodos lankytojų, kasdien „paskraidinamų“ virš laukų, miestų ir greitkelių, gaudavo atminimo ženklelį „I have seen the future“ („Aš mačiau ateitį“). Savaime suprantama, kad „Futurama“ tapo visos Pasaulinės parodos vinimi, lankytojų apklausose lenkdama artimiausią konkurentą – Fordo lenktynių trasą – beveik 4 kartus; ji iki šiol yra viena didžiausių ir žinomiausių dioramų  XX a. istorijoje. Belieka pridurti, kad JAV federalinių greitkelių sistema, tuomet atrodžiusi kaip fantastiška ateitis vizija, buvo plačiu mastu įkūnyta XX a. 6–7 dešimtmetyje.

Amerikos technologijas ir kultūrą Normanas Bel Geddesas garsino ne vien tik grandiozinėmis ekspozicijomis. Pavyzdžiui, susidomėjęs pažangiausiomis to meto plastiko liejimo technologijomis, bendrovės „Emerson radio“ užsakymu jis sukūrė seriją nešiojamųjų radijo imtuvų Patriot plastikiniais korpusais. Savo pavadinimą prietaisai gavo dėl stambių garsiakalbio grotelių, primenančių JAV vėliavos juostas. Keletas šių radijo imtuvų modelių buvo sėkmingai gaminama ir po Antrojo pasaulinio karo.

 

 

Nešiojamasis radijo imtuvas Patriot, 1939 m.   Kompiuterio Mark I centrinė dalis, 1943 m.

 

Tiek konceptualieji, tiek ir komerciniai Normano Bel Geddeso objektai skleidė ateities tikrumo pojūtį, kurį puikiai jautė šių gaminių vartotojai. Tad nenuostabu, kad Antrojo pasaulinio karo metais pradėjus kurti pirmąjį JAV kompiuterį „Mark I“, būtent Normanui buvo pasiūlyta sukurti jo dizainą. Tuomet daugeliui atrodė, kad sunkmečiu samdyti dizainerį – tolygu švaistyti pinigus, tačiau darbo prie šio projekto, į kurį garsioji firma IBM investavo apie 0,5 mln. JAV dolerių, išties buvo nemažai. Kompiuteris buvo „įvilktas“ į futuristiškai atrodantį nerūdijančio plieno ir stiklo korpusą ir atrodė kur kas geriau nei jo konkurentai kitose šalyse.

Net ir šiandien netyla diskusijos dėl to, ar Bel Geddesas buvo neįtikėtina intuicija apdovanotas pranašas, ar tiesiog įtaigus svajoklis. Jo kūrybiniame palikime kone lygiomis dalimis susipina  genialumas ir trumparegystė; nors daugelis jo idėjų buvo absoliučiai nepraktiškos, bet niekas negali paneigti, kad Normanas Bel Geddesas turėjo unikalų modernumo pojūtį, įkūnytą grakščiose aptakiose formose, smarkiai pralenkusiose savo laiką.

 

Žurnalas:  „Centras“

Interjeras.lt