A. M. Lutherio baldų fabriko Mašinų salės renovacija

 

Architektai: HG (Hayashi-Grossschmidt) Arhitektuur OÜ
Nuotraukų autoriai: Tonu Tunnel, Madis Tuur, Johannes Parikas

 

Buvusi A. M. Lutherio baldų fabriko Mašinų salė buvo rekonstruota ir konvertuota į šiuolaikinę darbo erdvę. 1912 m. pastatyto industrinio pastato charakteris buvo išsaugotas ir šiuolaikiškai pabrėžtas akcentuojant didelę atvirą erdvę.

 


 

Originali mašinų salė yra A. M. Lutherio baldų fabriko, kuris egzistavo 1877–1940 m. laikotarpiu ir buvo žinomas dėl lenktos faneros baldų, dalis. Mašinų salės architektai – Nikolajus Vasiljevas ir Aleksejus Bubyras iš Sankt Peterburgo. Fabrikas gamino baldus ir fanerą sovietmečiu, bet 2004-aisiais nutraukė produkciją ir persikėlė už miesto. Nors visi pastatai pateko į paveldosaugos sąrašus, 1997-aisiais jie buvo apleisti ir tokie stovėjo daugiau nei 10 metų, iki buvo sugalvota juos konvertuoti į darbo erdves. Avarinės būklės pastato sienos skendo, betonas buvo sudūlėjęs, metalinės konstrukcijos surūdijusios, visur pilna vandens. Abejota, ar verta išsaugoti pastatą. Paveldosaugos reikalavimas – eksponuoti atvirą erdvę įstiklinant stogą ir įleidžiant į patalpą dienos šviesą. Tai suteikė patalpai mistinę ir monumentalią aurą ir padarė erdvę panašesnę į bažnyčią nei fabriką.

Pagrindinė architektūrinė idėja laviravo tarp paveldosauginių reikalavimų įgyvendinimo ir naujos biurų erdvės formavimo ilgoje ir gilioje buvusio fabriko pastato patalpoje. Šiuolaikiškai interpretuojant industrinį paveldą buvo pratęstas originalios architektūros galiojimo laikas –  ji tapo aktualia ir atraktyvia naujos funkcijos dalimi. Atvira centrinė nava tapo aikšte, skirta susitikimams ir poilsiui. Biurai buvo suskirstyti į dvi rūšis – viename lygyje įkurdintas pagrindinis nuomininkas ir per tris aukštus išdėstytos patalpos smulkesniems nuomininkams. Abi rūšys organizuojamos perimetru aplink aikštę ir viršutiniame aukšte paliktą angą šviesai patekti. Praėjus ją patenkama į atskirą erdvę, kurioje fanera dengtuose pabirusiuose organiškuose tūriuose įrengti privatūs susitikimų ir posėdžių kambariai.

 

 

 

Architektūrinių formų raiška interjere užduota pirminės struktūros. Iš dalies organiškas šlaitinį stogą formuojančių betono konstrukcijų charakteris derinamas su ortogonaliu ir griežtu langų skaidymu. Kuriant naujas patalpas taip pat ieškoma griežtų metalo konstrukcijų ir švelnių, ovalių, lenktos faneros lakštais dengtų tūrių harmonijos. Atšiaurios industrinės medžiagos sušvelninamos erdvėje plaukiančiais žiediniais šviestuvais.

Medžiagų paletė šioje rekonstrukcijoje minimali, tačiau prasmingai atrinkta. Išlikusi betono konstrukcija eksponuojama kaip bazinė medžiaga. Kolonos ir stogo gegnės užduoda charakteringą ir šiurkščią originalią faktūrą, kuriai akompanuoja naujai išlietos švelnesnės tekstūros betono grindys. Industriniam charakteriui pabrėžti naudojamos metalinės, juodai išryškintos laikančiosios konstrukcijos, tai pat juodai dažyti ventiliacijai ir elektros laidams skirti vamzdžiai, perforuoto metalo plokštės. Ir galiausiai buvusiai patalpos funkcijai ir istoriniam identitetui pabrėžti faneros plokštės panaudotos ne tik apdailos elementuose, bet ir stacionariuose balduose.

 

 

Rekonstruota mašinų salė yra subtilaus ir jautraus projektavimo paveldo teritorijoje pavyzdys. Interjero koncepcija sukurta remiantis esamu kontekstu, pagarbiai konvertuojant ir papildant jį originalų charakterį pratęsiančiais šiuolaikiniais elementais. Šis projektas taip pat pretenduoja į „EUmiesaward19“ tarptautinį apdovanojimą.

Nuotraukų galerija:

          

Žurnalas „Centras“