Didingas minimalizmas

 

Projekto autoriai: Palomba Serafini Associati 
Vieta: Galjano del Kapo (Gagliano del Capo), Italija 

Įgyvendinta: 2019 m. 
Tekstas: Gintautės Kisieliūtės 
Design HotelsTM narys

 

Šioje epochoje, kuri apibūdinama kaip itin komerciška, perteklinė ir nesaikinga, kvietimas įsilieti į nebūtį tapo svaiginančiu pasiūlymu. Palazzo Daniele viešbučio projektuotojai laikosi būtent šio principo: devynetas apartamentų, įsikūrusių 150 metų skaičiuojančiuose šeimos rūmuose, nukelia svečius į kertines žmogiškumo ir kultūros ištakas. Viešbučio kūrėjai stebina visiškai kitokiu požiūriu į lankytojų psichologiją ir vertybes: apnuogintos, apsilupinėjusios sienos, neslepiami įtrūkiai, istoriją menančios apdailos medžiagos sukuria iš tiesų unikalią atmosferą bei patirtį.

 


Meno filantropo, rūmų šeimininko Francesco Petrucci rūmai virto įstabiu, abejingų nepaliksiančių viešbučiu, nes čia klasikiniai motyvai susijungia su moderniais, o jų pateikimas stebina užtikrintu, ilgamečiu fonu – puikia erdve meno kūriniams eksponuoti. Išsaugotos plokštumų apdailos leidžia pamatyti istorinį tinką, lubų freskas bei mozaikines grindis, o pagrindiniu kambarių dėmesio centru tampa antikvarinės medžio masyvo lovos, išgulėtos pačių vienuolių! Autentiškoje viešbučio aplinkoje siekta suderinti tris pagrindines šakas, kuriančias neišdildomus įspūdžius: itališką meną, dizainą ir gastronomiją.

Nutolęs nuo turistinių srautų ir maršrutų, Apulijos (Puglia) regione, Galjano del Kapo (Gagliano del Capo) provincijoje, įsikūręs viešbutis žinomas dėl puikios lokacijos. Visai čia pat esančiam Salento regionui būdinga neoklasikinė, barokinė ir net Bizantijos laikus siekianti architektūra, kurios lankymas yra puiki kultūrinė pramoga, taip pat čia vyksta kasmetinis meno festivalis Capo dArte. Lengvai pasiekiama uolėta Adrijos jūros pakrantė, smėlėti Jonijos jūros paplūdimiai, Salento pusiasalis – nuostabi gamta ir istoriniai miestai papildo unikalią viešbučio stilistiką.

 

 

 

1861 m. rūmus suprojektavo architektas Domenico Malinconico, o Milano dizaino studija Palomba Serafini Associati suformavo naują, harmoningą dialogą tarp minimalizmo ir XIX a. didingo, prabangaus palikimo. Būtent pabėgimo nuo greito tempo idėja ir buvo ašis, lėmusi tolimesnius interjero sprendimus, kaip antai atidengti seną apdailą, trūkumus ir tai pateikti kaip neįtikėtino grožio, ilgaamžiškumo vertybės simbolį. Restauruoti ornamentai, freskos, originalios grindys – visa tai sukūrė nepakartojamą foną, menantį teatro scenografiją, papildytą meno kūriniais ar vienetiniais interjero elementais: Luigi Presicci šviestuvas, Nicolas Party kėdės, Roberto Cuoghi skulptūra, Carlos Accardi litografijos darbai, atsiradę šalia protėvių portretų ir neoklasikinio dizaino motyvų.

Rūmų transformacija persikėlė ir į pastato išorę. Lauko erdvės tapo neįtikėtinomis meno kūrinių ekspozicijomis, kuriose gera lankytis, o štai kambarių langai atgręžti į žaliuojantį kiemą, saulės nutviekstą baseiną ar vidinį rūmų kiemelį. Patalpas įrėmina skliautinės lubos, o kambariuose vyrauja vienuolyno dvasia, nes didelėse erdvėse – vos keletas reikalingiausių baldų, pabrėžiančių meno ir funkcijos reikšmę. Vonios kambariai tapo gyvomis meno instaliacijomis – lietaus dušo vanduo krinta nuo pat 6 metrų aukščio lubų, o dušo padėklu tapo dubuo, kurtas italų menininkės Andreos Salos. Išskirtinis dizaino elementas – šviesos dėžė, kurią sukūrė Simonas d’Exéa. Tokios dėžės apšviečia visus 40 m² dydžio apartamentus, o neįjungus šviesos – jos tampa menininkų Claudio Abbate, Evos Jospin ir Christiano Frosi darbų porėmiu.

 

 

 

Pagrindinę svetainės zoną supantys apartamentai vyrauja nuo 25 iki 200 m². Didžiausias užima visą rūmų sparną ir turi atskirą įėjimą, virtuvę, svetainę, tris miegamuosius, tris vonios kambarius, valgomąjį. Visuose kambariuose skiriamas didžiulis dėmesys architektūriniam palikimui, minimalistiniam dizainui ir kvapą gniaužiančiam menui.

Daugiau nuotraukų:

     

Žurnalas „Centras“